Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Ana stebėjo jį. Su Andersu ją siejo savotiška draugystė. Nors ir labai nepanašūs, jie tyliai pasišnekučiuodavo apie daug ką. Ji išmoko įsiklausyti, kas slypi už paprastų žodžių. Jis savo ruožtu sėdėdavo užsimerkęs, kai ji skambindavo pianinu. Dažnai jie būdavo tik dviese.

Stori žili plaukai. Šiurkštūs trumpi ūsai, glotniai nuskustos pažandės. Akys visada primerktos. Tarsi bandytų prasiskverbti į kažką, ko niekas daugiau nemato. Figūra tiesi ir prakauli.

— Prieš kiek laiko matei ją paskutinįsyk, Andersai?

— Visas amžius prabėgo. Seniai lioviausi skaičiavęs metus. Kitaip tapčiau skenduolio pamėkle.

— Skenduolio pamėkle?

— Taip, tai tas pabaisa ant apvirtusios valties.

Ji mąsliai linktelėjo. Tada suspaudė jam ranką ir į jį atsišliejo.

— Tu nerimauji?

— Hmm... Negalėčiau paneigti.

— Tebemyli ją?

— Rodos, ana ten lietus renkasi, — tarė jis ir delnu prisidengė primerktas akis.

Ji paslapčia stebėjo jį iš šono.

Tada kiek sumišęs jis kepštelėjo jai per petį ir tarė:

— Svarbiausia, kad tu atvažiavai pas Benjaminą. Tai — ateitis! O praeitis, matai, savo atsiėmė. Ji tokia, kokia yra. Neimk į galvą, Ana.

Karnai dingojosi, kad visi tapo svetimi. Žino kažką, ko nesako. Kas buvo prieš daugel metų, prieš jai gimstant. Kažką apie močiutę. Galėjai pamanyti, jog visi bijo Dinos grįžimo namo. Ją persekiojo nemaloni nuojauta, kad jie kalbasi apie tai, kai jos nėra kambaryje.

Andersas nebeužsibūdavo namie. Vienas zujo po pakrantės sandėlius ir kontorą. Prie stalo nebematydavo Karnos. Sėdėdavo tylus ir spoksodavo į kažką už jų galvų.

Šiaip visi aplinkui lakstė kas sau, norėdami viską suruošti didžiajam grįžimui, ir darė tai sulaikę kvapą. Ana ir Sara buvo mažiausiai svetimos, tačiau ir šios turėjo veidą, sakantį: „Nekalbink manęs! Aš mąstau!“

Ji užlipo į tamsiąją palėpę papasakoti močiutei, ko ši gali tikėtis. Užsinešė raudonąją suknelę ir, kaip visuomet, patiesė ją ant grindų.

Tačiau tądien močiutė nenorėjo jos vilktis.

— Turi apsirengti suknelę, močiut! — sušnabždėjo ji taip garsiai, kaip tik išdrįso. Pro atvirą angą juk galėjo kas nors išgirsti.

Tačiau nieko neįvyko.

Žinoma, ji suprato, kad močiutė keliauja pakrantės laivakeliu ir galbūt serga jūrlige. Bet tada galėtų pasisakyti. Užuot apsimetusi, kad ji jai visai nerūpi.

— Tai aš nieko negaliu turėti? Ar tai nori pasakyti? — piktai išrėžė ji.

Suknelė tebegulėjo visiškai ramiai, kaip ir buvo paguldyta.

— Jei neapsivilksi suknelės, suglamžysiu ją ir įmesiu į rūsį! — pagrasino ji ir palaukė.

Bet ne, močiutė šiandien nepasiekiama.

— Jei neapsivilksi suknelės, imsiu taip pat pykti, kam atvažiuoji, kaip ir visi kiti!

Nepadėjo nė tai.

Tuomet ji sumąstė, jog močiutė yra kažkur jūros gausme. Dėl to negali įlįsti į suknelę palėpėje. Bet jeigu ji grius, močiutė pastebės.

Karna atsistojo ir įsistebeilijo į dienos šviesą, kuri veržėsi pro angą. Spoksojo ir spoksojo. Šviesos spinduliai žaidė su dviem negyvom musėm prie laiptų. Silpnas vėjelis virpino standžius sparnelius.

Tačiau ji matė, kad musės negyvos.

Gal močiutė taip pat mirė? Prieš pat kelionės pabaigą! Gal dėl to nenori apsivilkti suknelės.

Ji iš paskutiniųjų bandė nugriūti, kad išsiaiškintų, tačiau neįstengė. Galiausiai atsisėdo ir, susiėmusi rankomis galvą, pravirko.

Ji girdėjo Aną, Bergljotą ir tarnaitę tvarkantis ir ruošiantis apačioje. Dėl to pasijuto labai vieniša. Veikiausiai bus praradusi močiutę, nes jos vietą užėmė nepažįstamoji, turinti atplaukti garlaiviu.

2 skyrius

Pučiant vakariui ir šiaušiantis dangui, jie dviem valtimis išplaukė j Stranstedą pasitikti viešnios.

— Tokiomis dienomis kaip ši pamanai, kad geriausia j Stranstedą būtų buvę plaukti „Gulbe“, — tarė Andersas.

Benjaminas neatsakė. Tai, jog jektą nupirko Olaisenas ir padarė iš jos j garlaivį, buvo viena. Kad žmogėnas gabeno juo masalą į Lofoteną ir Finmarką, semdamas didžiulį pelną, — kas kita.

Šiandien svarbiausia Dina.

Į Stranstedą garlaivis atplaukdavo po tris kartus per savaitę abiem kryptimis. Paštas būdavo atgabenamas dukart per savaitę, o ketvirtadieniais sezono metu ateidavo laivas iš Hamburgo.

Jie surado vietą valtims tarp Olaiseno krantinės polių. Ten buvo nuolatinės kopėčios, viskas tvarkinga. Kvepėjo šviežia dervuota mediena.

Kai sustugo laivo sirena, jie jau ilgokai buvo pralaukę krante. Į grindinio lentas trinksėjo statinės, pro sandėlių duris skardeno komandos, čirpė kranai.

Stoviniuodami jie padrikai šnekučiavo apie smulkmenas, dėl kurių šiaip niekas nebūtų aušinęs burnos.

Saulė nesirodė. Lijo lietus, tačiau vėjas aprimo, potvyniui ėmus slūgti.

Karna nepaleido Benjamino rankos. Ji vilkėjo naują žalią paltuką aksomine apykakle. Tačiau kaip ir visa kita, kuo būdavo aprengiama, jis atrodė taip, lyg norėtų nuslysti. Rodės, nenustygstantis kūnas neleidžia padoriems mergaitiškiems rūbeliams gulėti taip, kaip priklauso.

Pati dėl to nelabai suko galvą, tačiau suaugusieji kartais duodavo pastabą: „Susisagstyk švarkelį! Užsirišk batraištį! Kepurė ne į tą pusę žiūri!“

Kartais ji bandydavo jų paklausyti. Tačiau ne visuomet vienodai nuoširdžiai. Buvo akivaizdu, jog tokios pastabos jai nedaro įspūdžio.

Šiandien ji neišgirdo nieko panašaus, tad galėjo ramiai sau stovėti vėjuje atlapu paltuku. Daugiausia dėl to, jog pakeliui į Stranstedą du kartus vos neištiko priepuolis.

Benjaminas laikė Karnai už rankos ir sveikinosi į kairę ir į dešinę. Kiek įmanydamas trumpino pokalbius, bet stengėsi neįžeisti žmonių.

Ana, prisilaikydama kyką, plačiai atmerktomis mėlynomis akimis žvelgė į papilkavusią jūrą. Tarpais dirstelėdavo į Benjaminą ir nusišypsodavo.

Andersas stovėjo užpakalyje, nugara į dėžių stirtą sulig žmogum. Veidas neišdavė nieko, be to, ką žmonės visada galėjo matyti. Ką mąstė ar jautė, nebuvo skirta parodai. Tačiau jam net minties nekilo, jog galėtų neatvykti, kai iš didžiojo pasaulio grįžta Dina.

Kol laivas trinksėdamas ir ūkdamas varėsi krantinės link, jis keletą sykių pakaitomis užsidėjo akinius ir įsikando pypkę, negalėdamas nuspręsti, kaip geriausia.

Galų gale metė tą užsiėmimą ir abu daiktus padėjo į vietą. Stirksojo dešinę ranką įspraudęs į švarko antį, o kitą nusvarinęs žemyn.

Buvo pasklidęs gandas, kad praleidusi daug metų užsienyje, į namus parvykstanti Reinsneso Dina. Pasitikti Hamburgo laivo susirinko nemažai žmonių, norinčių savomis akimis pamatyti, kaip ją pakeitė metai. Ypač tų, kurie kadaise Diną pažinojo.

Ji nestovėjo prie turėklų, kol laivas švartavosi prie krantinės. Niekas nematė jos ir tada, kai buvo nuleistas trapas. Visi žvalgėsi. Mažesnieji stiebėsi ant pirštų galų, bandydami dirstelėti per petį vyrui su katiliuku, drūtai moteriškei su bulvių maišu ant nugaros, telegrafistui snapuota kepure ar ekspeditoriui su odiniu portfeliu.

Pats Olaisenas esąs per daug užimtas, kad eitų ekspeditoriaus pareigas. Tam reikalui aptaisė jaunuolį iš salų.

Kadangi Reinsneso Dina iškart nepasirodė, žmonės tuoj nukreipė dėmesį kitur.

Kai trapas ištuštėjo, vėl atsivėrė salono durys. Pro jas išžengė aukšta, liekna moteris tamsžaliu kelioniniu kostiumėliu. Veido jie neįžiūrėjo. Jį slėpė plačiakraštė skrybėlė su šydu, laisvai surišta pasmakrėje.

Andersas ir pažino ją, ir nepažino. Matė taip, tarsi ji žengtų per baltą pelkės rūką. Akiniai gulėjo kišenėje.