Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Ji apsivijo jam rankomis kaklą kaip anksčiau. Kada tai buvo? Kas gali žinoti tikslų laiką?

Jis stovėjo kaip įbestas. Valtis tai nuslysdavo tolyn, tai dunkstelėdavo jam į šlaunį. Valtis buvo į kūną stuksenantis laikas. Ji tokia lengvutė. Paprastas auksaspalvis paukštelis. Tapęs svetimas ir tolimas.

Štai dabar jis stovi spausdamas ją glėbyje. Rankos iš senų laikų. Kaip ant šieno. Laukuose. Ant aukšto. Arklidėje. Vienoje iš didžiojo namo drabužinių. Galiausiai — miegamajame.

— Paleisk mane, — sušnabždėjo ji, tvirtai įsikibusi.

Jis padarė, ko prašomas, ir ji atleido rankas.

Tačiau jie nebebuvo svetimi.

Pūtė apysmarkis vakaris, tad ėjosi sparčiai, kai jis išskleidė burę.

Jis davė jai apsivilkti savo ruonenos puspaltį, ji susigūžė ir nekrutėdama sėdėjo pirmagalyje.

Kai jie pasuko į Viką, bangos ėmė plakti valties šonus. Jis įtvirtino vairą ir ištraukė atsarginę burę, kad ji galėtų apsigobti.

Ji apsisupo kaip įmanydama geriau, bet jis matė, kad ji jau sušlapusi.

— Nebijai? — šūktelėjo jis nuo vairo.

Ji papurtė galvą.

Kai prieplaukoje tapo tyku, jis pasakė:

— Nereikėjo taip greitai man plaukti — tu sumirkai.

— Kitaip nebuvo galima, — tarė ji.

Ji sėdėjo ant dėžės, įsmeigusi žvilgsnį į tolį, kai jis grįžo iš Vikos. Kuodas po kyku buvo išsileidęs. Plaukai smarkaus vėjo pastatyti piestu, lyg juodi dryžiai debesingame danguje.

Kojines ji buvo išpurčiusi ir padžiovusi vėjuje. Ant gretimų akmenų likę šlapi dryžiai. Kai jis priartėjo, ji po sijonu paslėpė rausvus kojų pirštus.

Jį apėmė silpnumas. Taip troško atsiklaupti priešais ir delnais suimti jos pėdas. Pasikišti po marškiniais ir laikyti, kol sušils.

Ji apsimovė kojines, įsiavė į batus ir nuo patogaus akmens pati įšoko į valtį.

Kai jie apiplaukė ragą ir vėjas ėmė pūsti iš dešinės, jam dingtelėjo, jog kelias gali būti sunkus. Jūra tapo priešiškesnė ir smarkumu, ir spalva.

Jis šūktelėjo jai į priekį, jog nusprendęs halsuoti išilgai kranto ir tarp salų, nors ilgiau truks.

Atsakymo neišgirdo.

Jis pasuko prieš didelę bangą, tačiau per vėlai — ši siūbtelėjo ant jų. Sukaustytas ledinio šalčio, juto, kad permirko kiaurai.

Kol iš paskutiniųjų stengėsi suvaldyti valtį, matė, kaip ji susigūžė ir įsitvėrė suolelio.

Tada prakiuro lyti. Pliaupte pliaupė. Tai stačiais kriokliais, tai gulsčiomis čiurkšlėmis. Dar įsisuko jūros banga. Ledinė, grėsminga.

Valtis šovė pirmyn ir nėrė į tarpbangį, paskui suvirpėjusi iškilo kaip nevaldoma gelda.

„Mums reikia į krantą“, — pamanė jis, bet neįstengė pakeisti krypties. Kurį laiką tik bandė išsilaikyti tarp bangų. Paskui kiek išdrįsdamas staigiau pasuko vairą ir nukreipė valtį artimiausios salelės link. Šiaip taip pavyko. Pirmagalis su milžiniška jėga rėžėsi į paplūdimio akmenis.

Per kitą gožą jis spėjo peršokti bortą ir ištraukti valtį į krantą. Ji išlipo pati ir jam padėjo. Galiausiai abu permirkę užsisvėrė ant valties krašto gaudydami kvapą.

Jie vienu metu pakėlė galvas. Ji kaleno dantimis, rankos tirtėjo.

— Vaje, kokia tu sušalusi, Hana, — sušvokštė jis.

Ji neatsakė.

Įtvirtinęs valtį tarp dviejų akmenų, jis iškėlė dėžę, daktaro krepšį, balastą, visą mantą ir pabandė apversti valtį dugnu į viršų.

Ji sugavo bortą iš kitos pusės. Žinojo, ką daryti. Ant žemės nubildėjo sėdynės ir suoleliai, iš po irklatrinkių šliūkštelėjo vanduo.

Jie užtempė valtį ant akmens, kad liktų pakankama anga jiems prasigauti. Jis stropiai apdangstė smėlį atsargine bure ir mostelėjo jai atlįsti.

— Tau reikia nusivilkti šlapius drabužius, — pasakė jis.

Ji tik susigūžė, rankomis apsikabindama kelius.

— Tikriausiai turi ką nors sausa pintinėje?

Jam dingtelėjo, kad ji nenori persirengti, kol jis šalia.

— Hana, aš nusisuksiu, — pabandė įkalbėti.

Ji neatsakė.

— Būk protinga, — tarė jis ir sugrubusiais pirštais ėmė tampyti jos švarkelio sagas.

Ji nesijudino, tik drebėjo.

Tada jis pats išsivilko iš šlapio švarko, marškinių ir nuogu stuomeniu nuropojo prie angos. Leidosi prausiamas lietaus, iš kažin kokio niršulio purtydamas karčius.

Jau taisėsi pusnuogis lįsti į lietų ir vėją, kad paliktų ją vieną, kai ant nugaros pajuto jos rankos plekšenimą. Ledinį ir drėgną.

— Paikiau, — pasigirdo iš po valties.

Praėjo kiek laiko, amžinybė, sekundė. Kas, po galais, tokią valandą gali žinoti. Tada jis atbulom grįžo po valties skliautu.

— Nagi? — pratarė kalendamas dantimis.

Tuomet ji tarsi nubudo. Kuitėsi po savo pintinę, kol surado baltinius, palaidinukę ir dar neįvardijamą drabužėlį.

Pusiau gulom, pusiau klūpom po žemu stogu pamažu nėrėsi iš drabužių.

Jis bandė nusukti į šalį akis.

Plaukai! Ji gręžė juos lyg nekenčiamą drapaną. Ir žėrinčios akys — lakstančios prietemoje. Žiburėliai juodoje jūroje. Meldžiantys ir kurstantys.

Kam ji visa išsirengė? Kodėl ne iškart pakeitė nusivilktą drabužį kitu? Kodėl?

Kai ji paėmė pirmą sausą drabužį, jis pametė protą.

Jie gulėjo kiek įmanoma toliau vienas nuo kito kietame, drėgname guolyje. Tačiau kai dantį ėmė galąsti naktis, jis prisislinko artyn ir užklojo abu viskuo, ką tik rado.

— Kad mirtinai nesušaltum, — sušnabždėjo jis.

Tik tuomet, kai į veidą ėmė plieksti rytinė saulė, jam toptelėjo, kad visa tai jiems gali kainuoti daugiau, nei jie kada nors įstengs sumokėti.

— Turi parplukdyti mane namo, į Stranstedą, — pasakė ji, kai juodu sulipo į valtį.

Jis nieko nesakė. Neklausinėjo.

— Išlaipink įlankėlėje į vakarus nuo bažnyčios, — tarė ji.

— Kodėl? Tau bus toli pareiti.

— Jis gali mus pamatyti, — vos girdimai pratarė ji.

Nori būti išsodinta slapta, kad jų nepastebėtų vyras.

— Hana, žmonės matė mus lipant į valtį. Mes nekalti, kad kilo audra, — pasakė jis ir prisivertė nusišypsoti.

Jie praėję pro viso žvejų kaimo langus. Jis nešęs jos pintinę.

— Nesvarbu. Aš nenoriu, kad mus dabar kas nors pamatytų.

— Gailiesi plaukusi su manim?

Praėjo kiek laiko. Kas, po velniais, gali būti tikras dėl laiko? Kol suvokia, kas vyksta.

— Niekada gyvenime, net jei dėl to mirčiau gimdydama!

Ji išpylė žodžius ir spjovė pavymui, tarsi užkeikė. Į jį įsmeigtos akys neturėjo dugno. Tamsūs plaukai buvo kietai suveržti po kyku, aukšti skruostikauliai švytėjo.

Aplink siuvo kirai — žuvavo ir pešėsi. Neramiame danguje tolydžio plykstelėdavo saulė. Vėjas kaip užsakytas nešė įlankėlės už bažnyčios link.

Sąsiaurio vidury ji tarė:

— Jei vėl pastosiu, ar išdrįsi su manim susitikti? Kaip dabar? Jis ne iškart suprato, ką ji pasakė. Nuraudusi buvo net iki kaklo, tačiau atkakliai stebeilijo.

— Jei vėl pastosi? Kodėl taip sakai?

— Mano vaikai nebus pavainikiai. Nuodėmė kris tik ant manęs. Jis bandė pajusti. Sugalvoti, ką atsakyti nepameluojant.

— Ne, Hana! Tačiau dėl nieko nesigailiu.

Tebesant toli nuo kranto, jis pririšo vairą ir nušliaužė pas ją į pirmagalį.

— Nepasidaryk man svetima, Hana. Pažvelk į mane!

Jie be žodžių prisispaudė vienas prie kito.

Pakeliui į namus atsėlino baimė.

Ar ji viską buvo iš anksto sumaniusi? Įtraukė ir jį? O pats? Tik ir laukė progos? Gal dar blogiau — vesti reikėjo Haną?

Ana ėjo iš proto nerimaudama dėl to, kas galėjo nutikti. Nerimas virto tokiu pat beprotišku džiaugsmu tą pačią akimirką, kai ji pamatė valtį aplenkiant vėliavos kalną ir slystant į prieplauką.