Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Kai Ana išgaudavo kai kuriuos garsus, stiklai sugausdavo. Keista. Tas garsas jai spaudė ašaras.

— Nejau negali apsivilkti suknelės, kad nors ką turėčiau, — neatlyžo Karna.

Pagaliau suknia sukrutėjo. Išsigaubė. Pakilo. Sušlamo. Jai suskambo apyrankės.

— Olinės virtuvėje nebėra, — skubiai tarė ji.

Tačiau močiutė tylėjo.

— Atsakyk, kai klausiu, — griežtai subarė ji.

Negelbėjo.

— Tada nebežinau, ką man turėti!

Lempos vėl sugaudė. Tylutėliai.

Tuomet močiutė pakilo ir iškėlė virš galvos rankas. Gūstelėjo vėjelis. Voratinklis kertėje virš šleivos komodos ėmė sūpuotis.

— Eikš! — sušnabždėjo Dina.

Karna atsistojo ir įsikibo į močiutės sijoną. Tada aiškiai pajuto. Dina su ja šoka.

— Nenori su manimi šiandien kalbėti, močiut? — sušnibždėjo ji.

— Cit, — nutildė Dina ir ėmė ją sukti.

Reikėjo tik pasiduoti. Buvo gera ir taip. Suktis ir suktis ratu. Kol prarado nuovoką ir močiutė turėjo suspausti ją glėbyje.

Retsykiais Karna neturėdavo kur pasidėti. Tai nutikdavo tada, kai ji mąstydavo apie Olinę.

Vijoklinės rožės pradėjo dejuoti. Spygliais ir sudžiūvusiomis šakelėmis zulinosi į kambarėlio langą. Tai tebuvo triukšmas. Per artimas, kad būtų didelis. Per aštrus. Erzinantis.

Vis dėlto jie giminingi — rožių krūmas ir jūros gausmas. Didysis ošimas nušlavė nuo šakelių sniegą ir privertė jas brūžuotis į langą. Keli lapai, susiraukšlėję ir sustingę, tebestyrojo tarp raudonai rudų rožių kekių.

Ne visada šitaip buvo. Prieš iškrentant sniegui, šviesoje kekės atrodė raudonos ir minkštos. Kaip oda. Arba raudonos ir sunkios, lietui lyjant. Seniai.

Dabar Ana uždėjusi jos pirštus ant juodų bei baltų klavišų ir juokiasi, kai ji išgauna garsus.

Tėtis beveik visada gerai nusiteikęs. Tikriausiai dėl to, kad Ana nesiruošia niekur išplaukti.

Kai Karna paklausė, kas įvyko „Gulbėje“, kai jie vedė, abu tik susižvelgė ir nusijuokė.

Jai nepatiko.

Tėtis ją pasisodino ant kelių ir pasakė, kad Ana bus jos naujoji mama, nes mirusioji Karna negali.

Tada ji išdrožė:

— Mes juk turime tikrą Haną.

Tėtis supyko.

Ji suprato, kad nevalia sakyti dviejų žodžių. Senelis ir Hana. Kaskart tuos žodžius prisiminus, prieš akis iškildavo sušalusių vijoklinių rožių už lango vaizdas.

Šaltis — kaip tamsa ir naktis. Ateina staiga. Iš kur?

16 skyrius

Benjaminas su Ana buvo pakviesti į pastoriją vaišių. Baigus valgyti, probstas prakalbo apie neįmanomą švietimo komisijos padėtį parapijoje. Ir niekam tikusį inspektorių, kurio prireikus niekada nerasi. Šis ką tik atsiuntęs laišką, kuriame prašosi šį rudenį atleidžiamas nuo pareigų, nes reikią nusikasti bulves ir kitokių darbų susikaupę.

Kai toks inspektorius, negali tikėtis, kad vaikai tvarkingai lankytų mokyklą. O baudas, kurios skiriamos tėvams, sunku išreikalauti.

— Iš tų vargšų net imperatoriaus Isakas nepadėtų nieko išpešti, — pasiskundė probstas.

Taigi jis teiravosi, ar Benjaminas nesutiktų perimti Larso Larseno pareigų. Reikią jauno žmogaus, kuris žino, ko verta knyginė išmintis, ir pažįsta apgailėtinas neturtėlių gyvenimo sąlygas. Daktaras kaip tik toks ir esąs.

Benjaminas sėdėjo nustebęs ir pamalonintas. Tačiau papurtė galvą ir atsiprašė probstą — nemanąs, jog tinka tokioms pareigoms. Va jei būtų kalbama apie dalyvavimą sveikatos komisijoje, jis jaustųsi labiau nusimanantis.

— Sveikatos komisijoje turime mūsų gerąjį apylinkės gydytoją, tačiau inspektoriaus pareigoms reikėtų tokio kaip jūs.

Probstui nepavyko perkalbėti Benjamino, bet jis toliau kalbėjo apie savo širdies rūpestį, augančiosios kartos išsimokslinimą.

Ir rūpėjo jam, ne kaip išreikalauti baudas, o tai, jog vaikai negauna mokslo, priklausančio jiems pagal įstatymą.

Ana paklausė, dėl ko tėvai neleidžia vaikų į mokyklą.

— Yra dvi pateisinamos priežastys. Viena iš jų — ligos, ypač užkrečiamosios, kaip daktaras žino, o kita — klimatas. Tačiau žmonės nori, kad vaikai būtų namie per darbymetį, žvejybos sezoną ir šiaip, kai atsiranda kokio darbo. Kai kurie taip nusigyvenę, jog neįstengia vaikų aprengti ir įdėti jiems paviržio, kad šie galėtų eiti į mokyklą. Bet pernelyg išdidūs prašyti paramos iš neturto komisijos. Tada lengviau pasakyti, kad vaikas serga. Be to, įtėviai išnaudoja vargšus vaikus ir prasimano visokio melo, kad išlaikytų pigią darbo jėgą ir nereikėtų išruošti jų į mokyklą.

— Nejau nieko negalite padaryti? — paklausė Ana.

— Šįmet penkis vaikus pašaukėme į prievolinę mokyklą Stranstede, nes per visus metus pamokose jie nepasirodė nė dienos. Deja, nors padavėme du skelbimus, neatsirado mokytojo. Tikriausiai dėl atlyginimo. Tačiau vietos valdyba nesiima nieko spręsti. Be to, parapijoje ne tiek jau daug žmonių, tinkamų tokiam darbui. Su vaikais, patenkančiais į prievolinę mokyklą, paprastai nelengva dirbti.

Ana paklausė, kokie reikalavimai mokytojui.

— Laimei, nereikia samių kalbos, tačiau būtina išmanyti tikybą, gerai mokėti skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Ir dar svarbu autoritetas. Kaip tik jo dažnai ir pristinga. Mokytojai mieliau griebiasi rykštės, užuot drausminę autoritetu.

— Gaila, kaip reikiant nemoku norvegų kalbos, — tarė Ana.

Probsto žmona buvo mažakalbė moteris, retai įsiterpdavusi į

savo vyro pokalbius. Dabar ji atgijo.

— Ar ponia Grenelv jaučia pašaukimą mokytojauti?

— Nežinau, ar galėčiau apibūdinti tokiu skambiu žodžiu. Tačiau būtų smagu pabandyti. Mano tėtis pasirūpino, kad gaučiau gerą išsilavinimą, jei leisite pabūti nekukliai. Bet, žinoma, įgijau jį Kopenhagoje ir čia jis greičiausiai netiks? — pasakė ji ir žvilgtelėjo į Benjaminą.

Šis įspėjamai pažiūrėjo į ją. Žvilgsnis bylojo: „Ne, probstas nieko nežino apie tai, jog nesu gavęs leidimo verstis praktika“.

— Bet ponia Grenelv tikriausiai turi darbo per akis, rūpindamasi dideliais savo namais?

Ana nuraudo ir pasijuto kiek nejaukiai.

— Viskas eisis, kaip ėję — turime gerą šeimyną, — skubiai tarė Benjaminas.

Iki tol jis nežinojo, kad Ana mielai apsiimtų mokytojauti. Įtarė, jog ir ji pati nežinojo. Tačiau jam nepatiko matyti ją sumišusią.

Probstas, kuris suprato klydęs, kai manė tuokiąs besilaukiančią nuotaką, pagyvėjo.

— Jeigu sutiktumėte apsiimti šį gerą darbą, nemanau, kad danų kalba būtų kokia nors kliūtis. Ankstesnysis mokytojas buvo kvenas[3], dorai nemokėjęs nei rašyti, nei šnekėti norvegiškai. Jūs kalbate gražia danų kalba, ponia Grenelv. Ir darbas — tik pora savaičių iki Kalėdų. Svarbu, kad galėtumėte įkalti jiems į galvas, kas būtiniausia, iš norvegiškojo katekizmo. O skaitytuvai juk suprantami bet kokia pasaulio kalba, — su šypsena pridūrė jis.

Benjamino nuostabai, Ana atsakė, jog yra pasiryžusi imtis darbo, jei tik probstas išdrįs ją rekomenduoti.

— Dėl Dievo meilės, — lipšniai tarė probsto žmona.

Probstas prižadėjo šnektelėti su švietimo komisija. Jie neturį

iš ko rinktis. Kaipgi kitaip padėsi našlaičiams, kuriuos žmonės paėmę globoti ne iš krikščioniškų paskatų, o dėl nemokamos darbo jėgos?

— Tačiau lengva jums nebus! — pridūrė jis.

— Aš džiaugiuosi! — pasakė Ana.

— Kada jums atginti paklydėlių bandą į bažnyčios klasę?

— Bet kada.

— Na, ir pradžiuginot probstą. O jūs, daktare? Neprieštaraujate?

Benjaminas neturėjo kada pamąstyti, dėl ko galėtų prieštarauti. Tačiau šypsodamasis papurtė galvą.