Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

— O kaip Sara su Ole?

Ji padvejojo.

— Galės atkeliauti vėliau, kai būsime įsigiję žemės. Jei norės.

— Sara, ko gero, per jauna likti viena.

— Jie nepražus. Neturi tokios širdgėlos kaip Hana. Mačiau, kaip ji kenčia, kai buvo atvykusi rengti šermenų. Jai reikia išvažiuoti.

— Manai, norės gyventi prerijoje ir rausti žemę? Stranstede jai gerai.

— Pamatysim.

Po tos nakties jie turėjo didelę paslaptį. Sukišę galvas skaičiavo ir lygo. Ką turi ir ką gali parduoti. Ką pasiimti su savimi. Į ką kreiptis, kad juos nebrangiai nugabentų į šalies pietus. Su Andersu manė plaukti iki Bergeno. Įkarštis buvo jiems naujas jausmas.

Jie rašė laiškus ir kūrė planus. Vienas tolimas jo giminaitis jau buvo išvažiavęs. Tomas nusiyrė pas savo brolį, kad susižinotų adresą. Viskas stūmėsi labai pamažu. Tačiau buvo nuspręsta.

O Hana, kurią manyta vaduoti nuo širdgėlos, atsisakė su jais vykti. Į tokias avantiūras nededanti vilčių. Puoselėjanti kitus planus, apie kuriuos nenorinti kalbėti.

Be to, girdėjusi, kad žmonės kelyje paliegsta. Dantis pameta, spuogais apeina ir galą gauna, o paskui išmetami į jūrą, kur juos sudrasko rykliai ir kitokios pabaisos.

Nė už ką nesutinkanti važiuoti.

O pinigai — Stinės, ne jos, tad galinti keliauti, jei linkinti sau tokio blogio. Tik tegu pasiima Olę ir Sarą. Sarai jų reikia. Su tokia koja.

Tą nelemtą popietę, kai Stinė su Tomu apsilankė Stranstede norėdami pašnekėti su Hana, susijaukė visos jų svajos apie kelionę. Suglumę kaip išbarti vaikai jie išsiyrė namo.

Kai buvo nebetoli prieplaukos, Tomas pasispjaudė delnus ir, nukreipęs akis į jūrą, tarė:

— Baigta, nebevergausim svetimoje žemėje, kas, kad ji Benjamino. Vaikai kaip norės, taip darys, o mudu, Stinė, važiuojam!

Ji kiek atlaisvino skarelę ir džiaugsmingu mažos mergaitės balsu tarė:

— Taip, Tomai, važiuojam!

15 skyrius

Olinės niekada nebebūdavo virtuvėje. Rytais nubudusi Karna pamanydavo, kad galbūt šiandien ras ją ten sėdinčią.

Tačiau niekada nerasdavo.

Jai pačiai tekdavo atsisėsti ant jos kėdutės ir dėtis Oline. Nelengvai eidavosi. Sugniauždavo gerklę. Nusmelkdavo krūtinę.

Niekas nematė, kad ji basomis kojomis, ir nedalijo riestainių. Jie įdėjo Olinę į karstą ir užkasė po žeme Stranstede.

Virtuvė buvo tuščias daiktas. Susitraukdavo apie ją ir tapdavo pernelyg ankšta. Arba nutįsdavo toli į kiemą, ir joje pasidarydavo šalta kaip lauke.

Į tamsiąją palėpę ji taip pat negalėdavo patekti, nes tėtis dar nebūdavo atsikėlęs. Ji nedrįsdavo jo per anksti žadinti.

Manė, dėl to, kad jis turi kitą Haną.

Vienu tarpu jai būdavo leidžiama su juo miegoti. Tačiau vieną vakarą jis pasakė:

— Pakaks. Karna miegos savo lovoje.

Kita Hana stovėjo prie širmos. Tada pamojo tėčiui, kad prieitų, ir kažką sušnibždėjo.

— Ne! — kone piktai atšovė tėtis.

— Ji tokia mažutė ir... — pradėjo kita Hana.

— Ne! — pakartojo tėtis ir išvedė ją į kambarėlį.

Iš pradžių ji manė pravirkti. Bet susitvardžiusi tarė:

— Tau kita Hana patinka labiau negu aš?

— Kas? Kita Hana?

— Ta viršuje. Taip ir maniau.

Tada ji vis dėlto pravirko.

Jis nešte nunešė ją paskutiniais laipteliais, koridoriumi ir kamara į kambarėlį. Pūtė jai į kaklo duobutę ir baubeno į ausį tol, kol ji prajuko.

Tačiau apklojęs rimtai pasakė:

— Ji — ne „kita Hana“, ir tu puikiai žinai. Jos vardas Ana! Supranti?

Ji turėjo linktelėti, nes tėtis buvo labai rimtas. Tačiau jis neatlyžo.

— Sakyk „Ana“! — griežtai paliepė jis.

— Ana...

— Dar kartą!

— Ana! — piktai metė ji.

Tada jis pasakė tai, ką ji labiausiai norėjo išgirsti:

— Tu viena esi tėčio Karna.

— Tada gal ji... Ana gali miegoti kambarėlyje, o aš — viršuje, — įsidrąsino ji.

— Ne, nes Ana yra mano žmona ir turi miegoti su manimi.

— Kodėl?

—Probstas taip liepė.

— Netikiu.

— Tai pasiklausk, kai atvažiuos kitą kartą!

Jis kalbėjo taip tvirtai, jog ji suprato, kad nemeluoja.

— Tada aš nieko neturėsiu, — sukūkčiojo ji.

— Kai užaugsi, susirasi vyrą.

— Betgi labai negreit. O iki tol turėsiu miegoti kambarėlyje viena...

— Gali pradaryti duris į virtuvę.

Ji papurtė galvą.

— Kita Hana tegu pradaro!

— Ana! — tarė jis.

— Na, Ana!

— Dar kartą!

— Ana, Ana, Ana! — išrėkė ji ir įsikniaubė į jį.

Į Reinsnesą atvažiavo Isakas. Mat Hana buvo labai užsiėmusi — ruošėsi tekėti už vieno tokio, vardu Olaisenas.

Isakas neatrodė nuliūdęs. Bernui ir Tomui padėjo kasti bulves.

— Šįmet daug bulvių, seneli, — pasakė jis ir, pamėgdžiodamas Tomą, ištiesė nugarą.

Ir Karna rinko bulves. Tik ne taip greitai kaip Isakas. Be to, šalo rankos, ir turėjo jas pakaitom šildyti burnoje.

— Kodėl tu Isakui senelis, o man — ne? — paklausė ji, bandydama išspjauti iš burnos žemes, nes tarp dantų grikšėjo.

Kai pažiūrėjo į Tomą, jai pasimatė, kad jo veidas keistai atrodo. Perkreiptas.

— Abiem aš toks pat senelis, — pagaliau ištarė.

Po to puolė smarkiai dirbti. Nusivarė toli į priekį.

Vakare to paties ji paklausė tėtį. Jis pritarė, jog Tomas gali būti senelis abiem. Tačiau balsas buvo kažkoks persimainęs, ypač kai jis paklausė:

— Ar tau kas nors sakė, kad Tomas — tavo senelis?

— Ne, — tarė ji, — tik aš sakiau. Nes man ne mažiau reikia Tomo, kaip Isakui!

Tačiau ji puikiai suprato, kad nereikia sakyti žodžio „senelis“.

Tada Karna pradėjo draugauti su Sara. Ji raiša, bet gerai mokėjo skaityti. Rašė į storus žurnalus krautuvės kontoroje. Retkarčiais Karna padėdavo jai ieškoti užsilikusių prekių, kai žmonės atbėgdavo į krautuvę pritrūkę tai šio, tai ano.

Andersas kalbėdavo:

— Sara yra mažas protingas žmogus.

Ji tiesiai atsakydavo, jei Karna ko nors ją paklausdavo. Ir kai Karna būdavo prastai nusiteikusi, ji pastebėdavo ir sumanydavo ką nors, kas ją pralinksmintų.

Ant nugaros Sara turėjo storą kasą. Kai išsileisdavo plaukus ir nejudėdama sėdėdavo ant kėdės, panėšėdavo į laumę iš paveikslėlio pasakų knygoje. Vos atsistodavo ir imdavo šlubikščiuoti po kambarį, vėl pasidarydavo panaši į save.

Karna bandė susidraugauti ir su Ole. Jo plaukai buvo raudonesni už jos. Dar raudonesni už Tomo.

Tačiau jis labai retai būdavo namuose. O jei ir būdavo, kalbėdavo, kaip važiuos kitur. Į Lofoteną ar į Finmarką. Paskui staiga atplaukdavo laivas ir jį pasiimdavo.

Iš kelionės parveždavo sutrupėjusių pirktinių riestainių. Arba milžiniškų žuvų su barzda pažiaunėje.

Olė ir jo žuvys kvepėjo vienodai.

Močiutė gyveno tamsiojoje palėpėje. Tačiau ne visada su ja būdavo linksma. Kartais Karna pati turėdavo prasimanyti, ką veikti. Arba močiutė atsisakydavo jai padėti kraustyti dėžes ir lagaminus.

Sykį, kai ji ištraukė suknelę, močiutė nenorėjo jos apsivilkti.

Karna pasiguldė savo lėlę į senąjį vežimėlį ir dėjosi nesuprantanti, kad močiutė ožiuojasi.

Kai tai negelbėjo, Karna atsisėdo ir ėmė ją kalbinti.

— Tau reikėtų užsivilkti suknelę, močiut.

Tyla. Neskaitant garsų, sklindančių pro angą iš apačios.

Ji girdėjo, kad Ana apačioje skambina pianinu. Greitai. Tarsi džiaugtųsi.

Aukštai ant sijos buvo daug didelių kablių. Ten kabojo galybė senų lempų. Stiklai buvo visai nupilkę. Tokie pilki, jog nesimatė, ar viduje yra dagtis.