Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Kaip viskas paprasta. Tereikėjo pranešti viešai.

Jis nieko nesakė. Kas būtų buvę geriau? Apgręžė valtį ir pasuko pirmagalį kranto link.

Vis dar nedrįso į ją pažiūrėti. Tik iš lėto irklavo duodamas jai laiko dar kartą apsigalvoti.

Tačiau ji prajuko. Kvatojosi taip, jog ištryško ašaros ir nuo kalnų atsiliepė aidas. O prisijuokusi iki valiai, uždainavo. Tai giesmę traukė, tai baladę.

Tada jis parimo ant irklų ir pagaliau pakėlė į ją akis.

Perprasti ją nelengva. Tačiau viena aišku kaip dieną: ji — kur kas daugiau, nei jis spėjo pažinti Kopenhagoje.

— Esu uždaryta kalne, ir nenoriu iš jo ištrūkti, — tarpais sugiedodavo ji porą posmų, šlovinančių Viešpatį.

Jį apėmė didžiulė rimtis. Neprisiminė, kad būtų jautęsis toks ramus.

Vakare linksmai skambėjo Dinos pianinas. Karnai Ana išdainavo ir išgrojo visas vaikiškas daineles, kokias mokėjo. Apie Kalėdas, Velykas, Sekmines ir Jonines. Tarpais pakeldavo vieną ranką nuo klavišų ir, baksnodama mergaitę smiliumi, apsimestinai grėsmingu balsu sudainuodavo: „Tu negriūsi, tralialia, tik ne šiandien, ne, Karna nenugrius, oi ne“.

Karna spoksojo j ją išpūtusi akis ir purtė galvą.

Vieną rytą lovoje jis pasakė:

— Negerai taip gyventi. Gali netyčia ir pastoti. Manau, probstas neatsisakys mūsų slapta sutuokti. Žinoma, santuoką įteisintume tik laikinai, kad tavo mamos neištiktų koks mirtinas smūgis...

— Mama jau ne kartą mirė ir vėl prisikėlė. Jai ne paslaptis, kaip mudu gyvename. Nenorėjau tau rodyti jos paskutinio laiško.

Nesimatė, kad jai būtų bent kiek skaudėję širdį.

Benjaminas su Ana apsilankė pas probstą ir išsakė pageidavimą kuo skubiau patylom susituokti.

Probstas pritarė, jog sprendimas teisingas, susidėjus tokioms aplinkybėms. Kai jau kuris laikas jaunoji Ana niekaip negalinti išvykti į Kopenhagą. O kad jos giminei atsikraustyti iki pat Norlano visiškai neįmanoma, jis taip pat suprantąs.

Užsakus reikią paduoti toje pačioje parapijoje, kurioje gyvenanti mergina. Tačiau panelė Ana juk atvykusi čia visam laikui? Turinti visus pažymėjimus?

Ana linktelėjo.

Tuomet nesą jokių kliūčių paduoti užsakus, o tris savaites juk galėsią pakentėti?

Benjaminas su Ana susižvelgė ir raustelėjo nuo probsto žvilgsnio. Benjaminas atsikrenkštė nusprendęs, jog atsakyti reikia jam.

— Tris savaites? Gerai.

Po trijų savaičių probstas atvyko į Reinsnesą. Lyg atsitiktinai užvažiavo su lagaminėliu. Tačiau jame turėjo sutaną, pastoriaus apykaklę ir Šventąjį Raštą.

Andersas, neseniai grįžęs iš Bergeno, vienintelis žinojo, kas vyksta. Kitiems buvo pasakyta, jog norima paiškylauti Anfjūre. Nei namiškiai, nei įgula nenutuokė, koks tikrasis kelionės tikslas.

Andersas ir probstas sutarė, jog ceremonijos vietą reikia pripažinti tinkama, nors abu kiek dvejojo. Jei. neįsitikinęs nei probstas, nei škiperis, Viešpats turėsiąs būti atlaidus.

Ūmiai pilkame jūros rūke Andersas davė komandą nuleisti bures. Be ilgų ceremonijų, rizikuodamas pakliūti į vyskupo nemalonę, probstas juos sutuokė laivo jute.

Andersas, vairininkas ir naujoji virėja, kurią ta pačia proga jie paėmė iš Ano salos, buvo liudytojai.

Grįžtant ėmė pūsti apysmarkis vėjas. Kertant Anfjūrą, nuotaka sublogavo. Tuomet probstas pats sau vienas pamąstė, jog jaunajam daktarėliui ir panelei Anai santuoka pačiu laiku. Viešpats jam atleis, kam pasidavė skubai ir neprivertė jų atlikti visų apeigų, kaip priimta bažnyčioje.

Vis dėlto probstas pasistengė tris kartus palaiminti jaunavedžių porą. Ir pasakyti gražią kalbą. Suprantama, daugiausia kalbėjo apie jaunąjį, nes jį geriausiai pažinojo. Užtat prisakė vyrui tinkamai rūpintis miestiete žmona, kuri, palikusi civilizaciją, atkeliavo į tokią tolimą šiaurę. Galimas daiktas, kad jau pirmąją žiemą ji imsianti ilgėtis namų, perspėjo jis, ir užbaigė kalbą ketvirtuoju palaiminimu. Šis buvo skirtas tik jaunajai.

Jie parplukdė probstą namo ir tik prieš pusiaunaktį pasiekė Reinsneso įlanką. Tuomet Andersas nusismaukė kepurę, prisidėjo prie burnos ruporą ir, pasisukęs į krantą, valdingu balsu paskelbė:

— Turiu garbės pranešti atvykstant daktarą Benjaminą Grenelvą su ponia Ana Grenelv, mergautine pavarde Anger. Šiuo metu jie lipa į valtį. Nedelsiant pakelti vėliavą! Ir patiekti punšo valgomajame, kad visiems būtų vietos.

Tie, kas jau buvo atsigulę miegoti, matyt, nelabai suvokė komandos esmę. Tačiau kai Andersas pakartojo trečiąkart, iš virtuvės kamino pasirodė dūmas.

Jaunutė Bergljota, taip greitai tapusi virtuvės ir namų vyresniąja, su apatiniais ir sijonu puolė kurti krosnies, kad patiektų punšo.

Taigi visos Reinsneso moterys atėjo į vestuves palaidais plaukais, apsivilkusios kuo pakliuvo. Vyriškiai — neskustomis žiaunomis, atsilapoję ir susivėlę.

Nors buvo jau po vidurnakčio ir gerokai sutemę, nepatingėta iškelti vėliavos. Ši smarkiame vėjuje įnirtingai plakėsi į stiebą.

Atslūgus pirmajam sutrikimui, visi paeiliui ėmė eiti prie jų ir spausti rankas. Nedrąsiai, gerai neišmanydami, kaip dera elgtis tokiose vestuvėse. Pamažu įtampa išgaravo, ir punšas buvo išgertas iki paskutinio lašo.

Antrą valandą nakties jaunikis pranešė esąs toks alkanas, jog mielai sukirstų gyvą jautį iš aptvaro. Naujoji virėja turėjo parodyti, ką sugebanti, nė nakties negavusi permiegoti Olinės lovoje.

Ketvirtą valandą virtuvė jau buvo sutvarkyta ir šeimyniškiai pradėjo skirstytis į savo lovas.

Išimtininkų troboje buvo tylu, tačiau Tomas ir Stinė nemiegojo. Jie sėdėjo virtuvėje prie stalo. Kaip tokią naktį gali tuoj eiti gulti?

— Vadinasi, paėmė miesčionę, — pasakė Tomas ir nusižiovavo.

— Taigi kad tik Reinsnesui ir Karnai į gera...

— Tu abejoji?

— Neduokdie ko nors prišnekėti! Peikti jos negali, nors šeimininkės išjos nebus.

— Iš Dinos taip pat nebuvo, — sausai tarė jis.

— Ne, bet ji buvo visai kitokia. Ir bendram labui visur sugebėdavo pritraukti tinkamų žmonių.

Staltiesėje buvo raukšlė, kurią būtinai reikėjo ištiesinti. Ji kilstelėjo kampą ir kruopščiai išlygino.

— Aš mąsčiau apie tai, — po valandėlės pasakė.

Jis pasisuko į ją tikėdamasis daugiau išgirsti apie Diną.

— Tu gi žinai, aš turiu tuos pinigus... Nylso paliktus. Kuriuos Dina padėjo į banką. Jie visą laiką kaupėsi, taigi per šitiek metų suma labai išaugo.

— Ne kažkiek tikriausiai tų pinigų?

— Duodavau kartais Hanai. Jai juk reikėjo.

— Mergaitė turi gauti tėvo pinigų, kad ir koks anas būtų buvęs.

— Taip, bet likusius... Tomai, aš noriu, kad mes išvažiuotume į Ameriką!

— Ar išprotėjai?

— Pasiimsime Haną su berniuku, nes jai ateities Reinsnese tikrai nėra.

— Į Ameriką!

— Juk pats daug sykių kartojai. Dar neseniai, kai kankinaisi bandydamas gauti pelno iš tų ant uolų džiovintų žuvų. „Viską metam ir maunam į Ameriką!“ — kalbėjai.

— Taip, bet pasakyti — viena, o padaryti...

— Važiuojam! Kol dar nesusenome. Kam kiurksoti Reinsnese ir žiūrėti, kaip viskas griūva ir eina niekais, o gyvenimas bėga pro šalį plėšantis be naudos.

Jis išpūtė akis. Ji akivaizdžiai viską ne kartą permąstė, kol apie tai prasižiojo.

Žinoma, jis pasvajodavo ir pafantazuodavo. Kad Stinė turinti knygelėje pinigų, taip pat žinojo. Tačiau nemanė, kad jų pakaktų trims suaugusiesiems ir vienam vaikui nuboginti Amerikon.

Taip jai ir išdėstė. O ji atšovė, kad jis niekada neklausęs, ir tai buvo tiesa.