Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Здесь есть возможность читать онлайн «Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, Издательство: Alma littera, Жанр: Проза, Современная проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Karnos kraitis: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Karnos kraitis»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Lietuvoje pamėgta norvegų rašytoja H. Wassmo „Karnos kraičiu“ užbaigia garsiąją Dinos trilogiją. Pagrindiniu kūrinio personažu šįkart tampa Karna, Benjamino dukra ir Dinos anūkė. Gyvenimas ir mirtis, negandos ir sielvartas, trumparegystė ir blogis, silpnumas ir stiprybė, nutylėjimas ir veidmainystė, gandai ir apkalbos - daug reikia išmokti suprasti nuomariu sergančiai mergaitei. „Karnos kraitis“ - romanas apie vaikystės „vaiduoklius“, pragaištingą pavydo jėgą ir mirtį įveikiančią meilę, žmogaus ir giminės ryšį, slegiantį šeimos palikimą, kuriuo turi pasidalyti, kad galėtum pakelti.

Karnos kraitis — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Karnos kraitis», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— Jis manė, kad mes susituoksime. Ne jo kaltė, kad viskas nutrūko.

— O, nejaugi? — galų gale pratarė jis, nė nepasukdamas į ją akių.

— Išvažiavau kitą dieną. Galima sakyti, pabėgau.

— Štai kaip? — tarstelėjo kiek įmanydamas kandžiau.

Tačiau atrodė, lyg ji negirdi. Lyg atvirai pasakotųsi kokiai

draugei apie kažką sunkiai įvardijama.

— Aš geriau pažinau save, — kalbėjo ji toliau, springdama ir nenuleisdama nuo jo akių. — Nuostabus jausmas! Galų gale padariau kažką, kas atrodė visiškai neįmanoma. Įstengiau būti tokia nedora! Ar supranti?

Pernelyg koktu, kad būtų tiesa. Ana tiesiog bando negražiai pajuokauti. Ir tiek.

— Jaučiausi nuostabiai nuodėminga. Žinai, Benjaminai, tai nenusakoma laisvė! Bet kai grįžau namo, netapau nei nėščia, nei dar kokia nors ir neįstengiau prisiminti, kaip jis atrodo, supranti... tada parašiau tavo mamai ir paklausiau, ar negalinti patarti, kaip išsisukti iš tokios kvailos padėties.

— Tu parašei... Dinai?

— Taip, negi galėjau pasipasakoti savo motinai? Juolab — tau? Ji atrašė, jog tokių dalykų ir anksčiau yra nutikę merginoms iš gerų šeimų ir kad man tereikia, nusipurčius nuodėmę, keliauti į Reinsnesą. Mat tu mažiausiai iš visų turįs teisę smerkti.

Jis matė lyg per miglą. Tačiau kaktoje jai buvo įsirėžusi nedaili raukšlė. Palaidinukės apykaklė gulėjo kreivai.

— Man tai padėjo. Todėl aš čia. Dabar viską žinai.

Jis niekada nesižavėjo apyšalčiais kepsniais su riebiu padažu. Tas, kurį jam atnešė, buvo tiesiog nevalgomas.

Tačiau negalėjo atplėšti nuo kepsnio akių. Savitas padažo pavidalas ir apyšaltė perkepta mėsa. Gyvulio mirtis buvo beprasmė.

Ji padavė per stalą dubenėlį. Ar tik nesišypso? Kas per velniava — ji gali šypsotis, kai jiems patiekiamas beviltiškas provincijos maistas? Jį apėmė tūžmastis.

Jis gausiai užsibėrė bruknių. Kai smeigė šakute, jos pasklido į šalis ir pranyko raudonoje staltiesėje.

Sakutė nepatogi. Jis paėmė ją į delną. Pakilnojęs nustatė, jog per sunkus kotas. Sveria prie lėkštės ranką. Tiesiog neįmanoma padoriai valgyti.

Jis bematant pasišaukė juočkę nėrinių prijuoste ir išrėžė, jog patiekalas nevalgomas, o įrankiai neišmanėliškai padirbti. Gal malonėsianti pakeisti?

— Taigi tais pačiais peiliais ir šakutėmis daktaras visada valgo, kai čia ateina. Bet galiu paklausti, ar turime kitus. O kepsnį gal pašildyti... mažumėlę?

Ji labai oriai paėmė iš jo kepsnį ir taikėsi Anos lėkštės.

Tačiau Ana draugiškai papurtė galvą.

— Ne, mieloji, suvalgysiu, kaip yra. Valgis puikus!

Tuomet juočkė iškalbingai pažvelgė Į daktarą ir išžygiavo pro sukamąsias duris.

Jis persibraukė ranka per plaukus. Įprotis, kurio neapkentė, tačiau neįstengė atsikratyti, nes mostas buvo nesąmoningas.

Ji valgė nepakeldama akių. Iš lėto, užsičiaupusi kramtė. Beveik nepastebimai nurijo. Pasmeigė šakute kitą ne per didžiausią kąsnį. Mėsa, daržovės, truputis padažo, ir prasižiojusi įsidėjo į burną.

Tą akimirką ji buvo priversta sutikti jo žvilgsnį. Akys, žiūrinčios į jį, buvo mėlynos, blizgančios.

Ji turi man galios, pamanė jis. Verčia mane pasijusti bailiu. Per tuos metus, kai buvome išsiskyrę, jos žinojimas apie mano nevykėliškumą dar labiau sustiprėjo. Jis padėjo lengvai sugniaužtą kumštį ant stalo. Kitą ranką įsigrūdo į kišenę ir atsilošė krėsle, nugara skausmingai pajusdamas atkaltę.

Pakėlęs smakrą, stebėjo ją su profesionalia gydytojo atjauta. Ne per didele, kad nesukeltų savigailos. Maloniai, tačiau išlaikydamas santūrų atstumą. Lygiai taip, kaip žiūrėdavo į reiklius pacientus.

— Tai ką, Anute? — galiausiai ištarė. Klausiamai, tarsi ragindamas ją pasipasakoti, ko ji dar nedrįso atskleisti.

— Ką nori tuo pasakyti?

— Ką noriu tuo pasakyti? — atsainiai perklausė jis.

Ji kuo ramiausiai baigė kramtyti kąsnį ir nurijo.

— Jautiesi įskaudintas? — paklausė.

Nelabai ji ir moteriška, ir ne tokia patraukli kaip iš pirmo žvilgsnio, pamanė jis.

— Kaip, po velniais, galėjai? Su škotu! — karčiai iškošė jis.

Žvilganti juočkė tuo metu atnešė jo patiekalą. Praėjo visa amžinybė, kol ji šaltai mestelėjo „prašom“, tūptelėjo ir pasišalino . Tai yra kampe ėmė lankstyti servetėles.

Tuomet jis grėsmingai į ją pasisuko.

— Gal bent galima nors kiek privatumo?

Žmogysta bematant pašoko ir dingo. Ant grindų liko gulėti nebaigta lankstyti servetėlė, rodydama kryptį, kurlink ji išnyko.

— Tu išties nepakenčiamas, — išrėžė Ana.

Ji baigė valgyti.

— Kaip galėjai taip pasielgti, jei nežiūrėjai į tai rimtai?

Ji žvelgė į jį mąsliai, kone apgailestaudama.

— Pati dorai nežinau. Jaučiausi tokia vieniša ir nereikalinga. Be paliovos girdėdavau, jog metai bėga, draugės viena po kitos ištekėjo. Norėjau palikti tėvų namus, ilgėjausi laisvės. Troškau būti mylima... troškau mylėti tą, kuris mylėtų mane. Bent akimirką ar dvi. Juk žinai, kaip būna, Benjaminai?

Jis nelietė peilio nei šakutės.

— Valgyk, mielasis... dėl manęs, — tarė ji.

— Koks jis buvo?

— Ko gero, gražiausias vyras iš visų, kuriuos man kada nors yra tekę sutikti. Labai galantiškas, su savitu humoro jausmu. Tačiau ironijos niekada netaikydavo sau. Vis nukreipdavo j kitus. Herbas buvo kone visa jo gyvenimo esmė.

— Herbas?

— Taip, visur, net ant golfo lazdų. Suprantama, tai būdinga tų kraštų aristokratams, bet vis dėlto... Be abejo, ir mane išmokė kai kurių gudrybių.

— Kokių gudrybių?

— Ironijos. Nukreipti ją į kitus.

Jis susikaupė ir ėmė knebenti kepsnį. Šakutės ir peilio brūžavimas atsiliepė galvoje.

— Ką jis... na, tas... veikia dabar?

— Sėdi Kopenhagoje ir stengiasi tapti nepamainomu mano tėvui. Tyrinėja širdies ligas. Viską žino apie mano širdį. Ir apie visišką smegenų pavaldumą širdžiai — pagaliau. Ir chemines ypatybes! Kurios padarančios mus gerais arba blogais žmonėmis. Arterijų tonusą! Ir svarbiuosius širdies skilvelius. Valandų valandas galėdavo dėstyti apie dirgiklius, nuo kurių aš raudonuodavau.

— Tai ką čia veiki? — kandžiai paklausė jis.

— Vis dėl savo nenuoramos širdies, daktare Grenelvai, savo padūkėlės širdies. Negalėjau visą gyvenimą tupėti Londone ir raudonuoti už herbo skydo.

Jis gailiai pažvelgė į ją.

— Aš to nepakelsiu, Ana. Ką mes darysime?

— Susituoksime ir taip apmažinsime nuodėmes.

Grįžtant namo, jūra nuskaidrėjo, saulė apsitraukė ūku. Vakaruose raudonavo ir baltavo dangus.

Jis išskleidė burę, ir jie leidosi nešami silpno nuokrantės vėjo. Tuomet jis nukėlė vieną suolelį, ant balasto patiesė neperšlampamus drabužius ir atsarginę burę.

Ji išpūstomis akimis stebėjo kiekvieną jo judesį.

— Ana! Eikš! Mes vieni.

Nelabai ryžtingai ir dvejodama ji pasikėlė sijonus ir žengė per suolelį. Jis atsiklaupė ir ją sugavo. Šlaunys ir klubai po minkštu audiniu. Liemuo. Lūpos. Jis atsargiai prasagstė švarkelį ir suknelę ant krūtinės. Tada jie atsidūrė vienas pas kitą.

Tąvakar jūra alsavo pamažu. Kažkur anapus jis juto ilgąsias bangas. Galingą didelės gelmės valią. Laukiančią. Grėsmingą, tačiau ramią. Žaismingomis šlapiomis glamonėmis apgaubusią valties lentas.

Jie plaukė į jūrą. Tolyn. Ten, kur niekas jų nepasiektų.

Jis sugaišo tris nakties valandas, kol paryrė ją atgal į Reinsnesą.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Karnos kraitis»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Karnos kraitis» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Хербьёрг Вассму - Бегство от Франка
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Наследство Карны
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Седьмая встреча
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Dinos knyga
Хербьёрг Вассму
Отзывы о книге «Karnos kraitis»

Обсуждение, отзывы о книге «Karnos kraitis» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x