Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Jis atsisakė miegoti kambarėlyje su Karna. Nenorintis, kad jam už sienos būtų lavonas.

Hana žaibiškai čiupo jam už sprando. Vaikui ištryško ašaros. Tačiau nė necyptelėjo. Hana retai to griebdavosi. Tik iš didelio reikalo. Dažniausiai tada, kai neturėdavo galimybės paaiškinti, kas negerai.

Ir Karnai ji suėmė už sprando. Tačiau ne taip stipriai kaip Isakui.

Tėtis irgi bandė prabilti skaidriu balsu. Tačiau neatrodė labai stiprus. Gal todėl nieko nesakė. Net Karnai.

Tačiau vakare jis padėjo jai atsigulti į lovą. Dabar, kai jie buvo vieni, ji galėjo su juo pakalbėti.

— Ar ne aš taip padariau?

— Niekada neturi taip manyti.

— Ji nugriuvo ant žemės, kai paliečiau.

— Olinė jau buvo mirusi.

— Atrodė kaip visada. Nesugedusi... — „Visai kaip gagos paukščiukai“, — norėjo pridurti, bet susilaikė.

— Miręs žmogus nebūtinai atrodo sugedęs.

— Tai kaip matyti?

— Kiti mato.

— Negyvi neatsako, kai su jais kalbi?

— Ne.

— Jie ką nors girdi?

— Jiems nereikia girdėti.

— Ar jie negalvoja apie mus?

— Jiems nereikia galvoti.

— Bet, tėti, negi negalvosi apie mane, kai numirsi?

— Tada tu galvosi ir apie mane, ir apie save už abu!

— Man nepasiseks.

— Pasiseks!

— Nemirk, tėti!

— Laikysiuosi, kiek galėsiu. Bet Olinė buvo sena ir pavargusi.

— Tu irgi truputį senas...

— Ne toks senas kaip Olinė.

Ji apsimetė, jog tai ją nuramino. Iš tikrųjų nieko panašaus. Naktį prabudo ir ėmė šaukti. Tada tėtis nusinešė ją į salę. Ten gulėjo ir kita Hana. Buvo keista. Nežinojo, ar jai patinka.

Kita vertus, ta lova vienam per didelė.

— Ar gali mergaitė numirti anksčiau už tėtį? — paklausė ji už lovos užuolaidos.

Kita Hana nieko nesakė. Bet taip stipriai nebekvepėjo žuvimis.

— Visko būna. Bet tu nemirsi, Karna.

— Iš kur žinai?

— Nuojauta sako.

— Visada ją pasiklausk... kasdieną, — tarė ji ir užmigo.

Laidotuvės buvo didingos. Tokių pakasynų žmonės nematę nuo tada, kai paskutinėn kelionėn prie akmeninės bažnyčios išlydėta motušė Karena.

Kai kam atrodė, kad gerokai persistengta. Olinė juk ne giminė. Tupėjo sau ant kėdutės virtuvėje, ir tiek.

Tačiau nuomonė pasikeitė pamačius, kiek žmonių susirinko palydėti. Ko gero, ne tik Reinsneso gyventojai turėjo už ką ją prisiminti.

Į talką atvyko Hana, nes Stinė neįstengė apsidirbti viena.

Pamažu Reinsnesas paleido ją iš savo glėbio. Kuo daugiau ji minkė ir maigė, kuo daugiau pjaustė, lankstė ir šveitė, tuo labiau tolo Reinsnesas ir visas jos buvęs gyvenimas. Viskas praėjo. Baigta! Teks pratintis prie garlaivio ekspeditoriaus, pasišovusio statyti krantinę.

Duos jam žinią vos grįžusi į Stranstedą. Galės nusiųsti Isaką su antspauduotu laišku.

„Pone Vilfredai Olaisenai, turėjau pakankamai laiko apsvarstyti Jūsų pasiūlymą. Aš priimu jį. Pagarbiai — Hana Hervik“, — parašys.

Kaip tik taip. Ji nori pakilti iš skurdo, svajonių rūko, nebegali bergždžiai laukti kažko, ko niekada neįvyks.

Meilė ne tokioms kaip ji. Tačiau jai suteikta malonė tapti vyro su amerikiniu palikimu ir valia nuveikti didelius darbus išrinktąja.

Jis jai pastatys namą su drožinėtais lėkiais ir spalvotais verandos langų stiklais kaip Reinsnese. Ji turės aksomu muštą šezlongą kutuotais ranktūriais. Ir knygų spintą stiklintomis durimis!

Kada nors vėliau galbūt nusisamdys tarnaitę!

Dėl tokių minčių Hanos vadovaujamos laidotuvės ypač nusisekė.

Bažnyčioje ji krūptelėjo pastoriui prašnekus apie žmonių sugebėjimą rasti savo vietą pasaulyje. Kaip Olinė. Be pykčio ir neapykantos.

Tada Hana suvokė, kaip atsiranda neapykanta. Ji kyla, kai tie, kurie niekada nėra pajudinę piršto, gauna viską. Tokie kaip ji pasmerkti jiems pavydėti.

Paskui ji ėmė suprasti save. Veikiausiai nėra bloga iš prigimties. Ir visai ne dėl to kvailo žodžio. Meilė. Anaiptol. Jai nė motais! Tai tik pavydo kirminas, kaip apibūdino pastorius.

Jeigu turėtų teisę vadintis Grenelv, pavydas negraužtų. Nereikėtų, kad ją rinktųsi žvejas ar garlaivio ekspeditorius. Galėtų sėdėti sau ir jausti, kas yra meilė. Kaip miesčionė panelė.

Tačiau neapykanta blogiau už pavydą. Ją reikia žaboti. Kitaip nieko daugiau nedarysi, tik neapkęsi. O pavydą galima prisipažinti nepasmerkiant savęs pragaro ugniai.

Priekyje klaupte sėdėjo Benjaminas. Matė jį kaip per miglą. Veikiausiai Olinė jį nusinešė.

Laidotuvių dienos vakarą jis nulipo j virtuvę visoms padėkoti. Stinei, tarnaitėms ir jai.

Ji išsmuko pro priestato duris, prieš pat ateinant jos eilei. Jis nesivijo.

Tik grįžusi į Stranstedą ji įstengė apverkti Olinę taip, kaip ši buvo nusipelniusi.

14 skyrius

Paskutiniam rugpjūčio ketvirtadieniui Ana turėjo užsisakiusi kajutę į Bergeną ir iš ten į Kopenhagą.

Tačiau gedulas Reinsnese. Ir mažoji Karna. Ir Benjaminas. Jis beveik nekalba. Tarsi Olinė būtų buvusi jam motina.

Ana lig tol nežinojo, ką reiškia gedėti. Iš jos artimųjų niekas nemirė. Dabar ji nubusdavo naktimis, kai jis prisislinkdavo artyn ir įsitverdavo į ją vien tam, kad būtų šalia.

Vieną naktį jis neabejotinai buvo atsidūręs mūšio lauke prie Dybėlo. Kitą šaukėsi kažin kokio Levo.

Ana niekada anksčiau nepatyrė, jog kažkam jos reikia, iš jos tebūdavo reikalaujama tinkamai elgtis. Per savo gyvenimą ji padarė nedaug, tačiau esminių sprendimų.

Taip ilgai jutusi meilės ilgesį, ji manė turinti būti ten, kur meilė yra savo fiziniu pavidalu. Ir ta vieta ne Kopenhagoje, kur mama pasinėrusi į vestuvių rengimą.

Be to, dar tik rugpjūtis, daug laiko iki rudens audrų. Per audringąjį sezoną keliauti Norlanu nelabai kas ryžtasi. Tiek buvo girdėjusi.

Tačiau Benjaminas ragino ją vykti, kad mamos neištiktų koks mirtinas smūgis arba neįvyktų kita neką mažesnė blogybė — neimtų jo neapkęsti už tai, kad jos neišleidžia. Jis priminė, jog ganėtinai nemalonu vien tai, jog turės jos tėvams pasisakyti kol kas neturįs net teisės užsiimti gydytojo praktika.

— Tu juk apskundei sprendimą, viskas susitvarkys, matysi.

— Nesu taip optimistiškai nusiteikęs. Bet neprarandu vilties.

Jo balsas buvo veikiau niūrus nei viltingas.

Ana pasijuto atstumta, tačiau susikrovė reikalingiausius daiktus.

Naktį prieš jai išvykstant nė vienas nemiegojo. Juodu vaikštinėjo pakrante.

Nuo rasos Anos plaukai susivėlė, sijonų padurkai plakėsi į blauzdas.

Tarsi atgailaudama ji nusiavė batelius ir ramiai žengė per smėlį, nusėtą aštriomis kriauklelėmis, ir šiurkščias viksvas.

Pasivaikščioję mylėjosi salėje taip, tarsi tai būtų jų paskutinė naktis. O kai per dangų, tokį pat pilką kaip būsimi išsiskyrimo mėnesiai, iki jų prasiskverbė rytinė šviesa, abu pravirko.

Jis nuyrė ją prie garlaivio per saulės nutviekstą liūtį.

Ji žiojosi sakyti, kad nieko panašaus nėra mačiusi, tačiau apatinė lūpa ėmė tirtėti.

Kai jie pasiekė juodą laivo korpusą, kuris turėjo išsivežti Aną, nedrįsdamas į ją pažiūrėti, jis tarė:

— Aš juk atvyksiu, vos ateis pavasaris. Tada susituoksime. Žiema netruks prabėgti, ar ne?

Jūreivis iš viršaus šūktelėjo, jog krovinių nėra, ir suskato leisti virvines kopėčias. Tada jos veidas virto ryžtingumo kauke. Savita, daniškai intonuota norvegų kalba ji jam suriko:

— Aš apsigalvojau. Šiandien neplauksiu!

Jūreivis tūtele prisidėjo prie ausies ranką ir persilenkė per turėklą. Tuomet ji labai energingai pakartojo ką sakiusi.