Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

13 skyrius

Olinė nubudo pajutusi galvoje keistą spaudimą. Atsikėlė ir užkaitė kavinį. Kai prisipylusi puodelį atsisėdo pažiūrėti, kaip alėjoje nardo paukšteliai, šmėžuodami smulkiais, greitais it žaibas šešėliais, ji su savotišku liūdesiu susimąstė apie savo gyvenimą.

Jai dingojos, jog mato save pirmą kartą įkėlusią koją į Reinsnesą. Nuo to laiko jai nė karto nešovė mintis, jog galėtų būti kur nors kitur. Jakobas Grenelvas jau kadai miręs. O jei ir gyventų, nieko nebūtų kitaip, tik dabar matytų jį pasenusį.

Šiandien žaizdos kojoje taip labai negelia.

Nepajutusi nieko daugiau, be smilktelėjimo galvoje, ji liko sėdėti mėlynoje Reinsneso virtuvėje.

Kol atėjusi Karna ją palietė, ir ji išsitiesė visu savo dideliu kūnu.

Tai buvo palengvėjimas. Ramybė.

Saulė buvo pasiekusi tvarto sienos apačią ir šulinio dangtį, kai jie susiglaudę parėjo nuo prieplaukos.

Jis paryrė namo ją ir suglebusią burę. Kūną maudė. Tačiau kai jie parplaukė įlankon, ji pastebėjo netoli kranto plekšint menkes ir užsigeidė pažvejoti.

Jis neprieštaravo. Matė viską jos akimis. Pakrantę, kalnus, saulės akį, jūrą. Spalvas. Porą valandų jis neskubėdamas irstė ją nuo vieno įlankos kranto prie kito.

O Ana velke gaudė žuvis. Išdykėliškai krykštaudama. Galiausiai vieną išdarinėjo pati, paleisdama kraujo čiurkšlę. Abu atsidavė žuvimis.

Kai išlipo į krantą, iš valčių pašiūrės jis atnešė kibirą žuvims. Tada nešė jį dviese keliu. Ji ėjo basa, pasikaišiusi sijoną.

Jis nešė jos batelius pasirišęs ant kaklo, rydamas ją akimis. Nuo to, jog mato ją, žengiančią jo žeme, visa ji pavirto šventove. Jos skliautai bolavo nepasiekiamoje aukštybėje, vienu metu degė visos pasaulio žvakės. Jis — ir mažas berniukas, ir suaugęs vyras, o tai tas pat. Nes šalia Ana.

Viskas tarp jų nuskaidrėję. Jis nebeturi ko nuo jos slėpti. Apie save. Apie Tomą papasakos kitąkart, pasitaikius tinkamai progai. Ir apie rusą viržyne.

Vėliau.

— Įsėlinkim į virtuvę ir paieškokim ko nors užkąsti, — linksmai sukuždėjo ji.

Jis linktelėjo. Aplinkui nesimatė ir nesigirdėjo nė vieno žmogaus. Buvo tik penkta valanda ryto.

Ji pridėjo pirštą prie lūpų ir atsargiai pravėrė virtuvės duris. Tada plačiai atlapojo.

Jie tysojo ant grindų šalia vienas kito. Mažas kūnelis ir didelis kūnas.

Mergaitė gulėjo pusiau šonu, uždėjusi ranką senutei ant krūtinės. Kitos rankos pirštus buvo susikišusi į burną. Spoksodama į kažką, apie ką žinojo tik ji. Klausydamasi. Ne žingsnių grindimis ar durų rankenos paspaudimo. Kažko kito. Kažko, ką girdėjo pirmą kartą ir kas buvo nepanašu j visa kita.

Jis priėjo ir atsiklaupė šalia. Šnabždėjo Karnos vardą, bandydamas ją pakelti. Tačiau neįstengė. Ji gulėjo ant grindų sunki kaip švinas.

Didelės plačiai atmerktos akys buvo nepasiekiamos. Tačiau jis matė, jog tai nėra įprastas priepuolis.

Dar nesugraibęs Olinės riešo, suprato.

Jos nebėra.

Kai vėl paguldė žemėn rausvą jos ranką, po kėde nuriedėjo riestainis. Suskilo į kelias dalis, o šios gražiai pagal riestainio formą sugulė ant grindų.

— Olinė nenori suvalgyti savo sausainio.

Išgirdęs Karnos balselį, jis pamanė, jog tai jo paties balsas. Prieš daugel metų. O gal dabar?

— Kelkis, Karna, Olinei nebereikia sausainio.

Ji niekur nenorėjo eiti iš virtuvės, tad tėtis leido jai pasilikti ant kitos Hanos kelių prie krosnies.

Bergljota po kaviniu pakūrė žabų. Ne jos tai buvo darbas, bet Olinės. Kavinį apniko siauri, smailūs liepsnos liežuviai, ir jis pajuodo apaugęs suodžiais. Kažką ji neteisingai darė, Karna neabejojo.

Kita Hana kvepėjo neįprastai. Atsidavė žuvimis. O gal kvapas jaučiasi dėl to, jog prie atvirų priestato durų stovi skardinis kibiras, pilnas žuvų?

— Ar Olinė išvirs visas tas žuvis? — paklausė ji.

— Ne, ko gero, pačioms teks vėliau išsivirti, — tyliai pasakė kita Hana. Pernelyg tyliai.

Vienas po kito visi ėjo vidun. Tačiau netrukus išeidavo. Kai kas ašarojo. Kiti tik stovėjo ar sėdėjo tylūs ir rimti.

Stinė pasakė, kad Olinė jau kaži kada buvo sena. Ji prisipylė dubenį vandens ir nuėjo į kambarėlį, kur tėtis su Tomu ant lovos buvo paguldę Olinę.

Tomas išplaukė į Stranstedą karsto. Tas, kurį visada laikydavo daržinės pastogėje, atiteko vienam senyvam trobelninkui. Šis atgulė per giedrą ardamas lauką.

Olinė sakė, graži buvusi jo mirtis. Tai buvo seniau. Dabar vien dėl to jai neliko karsto.

— Ką tu darysi? — pasmalsavo Karna, kai Stinė prisipylė vandens.

— Prausiu Olinę.

Ji nusišypsojo savo rimtąja šypsena ir labiausiai iš visų buvo savimi.

— Ar galiu padėti?

— Ne, Olinė nori, kad būtume tik mudvi.

— Iš kur žinai?

— Žinau, ir tiek. Bet galėsi ateiti, kai baigsiu.

Vėliau Karnai leido įeiti. Jos buvo trise, Olinė atrodė visai kasdieniškai. Gal net kasdieniškiau nei visada. Išskyrus tai, jog gulėjo ant kepimo lentos, o ne po antklode ant čiužinio. Ir buvo baisiai, visokeriopai tvarkinga. Sunertomis rankomis ant krūtinės. Stinė tuo pasirūpino. Tačiau akių Olinė nenorėjo pramerkti. Nė už ką.

— Kodėl ji guli ant kepimo lentos?

— Kad būtų lengviau paguldyti į karstą nesuveliant.

— Ją tiesiog išversite? — paklausė Karna.

— Panašiai.

Šiek tiek padėjo, jog Stinės toks skaidrus balsas. Padėjo gelbėtis nuo viską apėmusios tylos.

Tada Stinė pakuždom paklausė, ar Karna negalinti kai ko padaryti, bet tai turį likti tarp jųdviejų. Niekas neturįs žinoti, nei klausti, nei atsakinėti. Ar Karna suprantanti?

— Kas tai yra?

— Pirma turi pažadėti, tada sužinosi.

Karna pažadėjo.

Pasirodo, reikėjo tris kartus perlįsti po Olinės lova, kol Stinė už jas visas kalbės „Tėve mūsų“.

Karna sumetė, jog tai dėl nuomario, jūros gausmo, rudos ir mėlynos akių.

Stinė turbūt niekada nesiliaus jos gydžiusi, nors tėtis jai ir draudžia.

Per pirmą Karnos atmintyje išlikusį bandymą Stinė pertraukė ją per tuščiavidurį pušies kamieną, kalbėdama „Tėve mūsų“. Kartą davė jai kiškio kraujo. Tada tėtis supyko.

Tačiau gydymas nesiliovė. Žolelėmis, gėrimais, kurie atsiduodavo krauju ir derva, supuvusiomis bulvėmis arba negyvomis musėmis.

Karna ir šįkart padarė ko prašoma.

Niekis, nes močiutė sakė, kad po kurio laiko galės pasipasakoti tėčiui. Jeigu šis garbės žodžiu prisieks niekam daugiau nesakyti. Net Stinei.

— Niekada negali žinoti, kas padeda, — tarė Stinė ir prisimerkė. Tarsi kalbėdama su Dievu. — Nenoriu tavęs išgydyti nuo to, kas Dievo duota, tik noriu, kad taip baisiai nebegriūtum ir nesusikandžiotum burnelės, — kalbėjo ji.

Karna atsitūpė ir palindo po lova. Vieną, du, tris kartus. Pakėlusi akis į tamsų lovos dugną, ji gerai įžvelgė Olinės išgulėtą įdubą. Si liko, nors Olinė guli ant kepimo lentos. Galbūt jeigu guli toje pačioje lovoje tiek daug naktų kaip Olinė, ji tampa tokia. Apvali.

Kai tik Karna iškišdavo galvą anapus lovos, Stinė ją pasitikdavo su „Tėve mūsų“ lūpose. Tris kartus Stinės liepiama ji palindo po lova ir prasklendė virš Olinės.

Karna ištiesė rankas, kojas ir tapo lengva kaip popierinis aitvaras ore. Tačiau Olinė gulėjo užmerktomis akimis ir nieko nenorėjo matyti.

Kai malantis po virtuvę ir Olinės kambarėlį praėjo beveik visa diena, iš Stranstedo grįžo Tomas. Parvežė ir tikrąją Haną, ir karstą.

Isakas taip pat atvažiavo. Tačiau iš jo nebuvo jokios naudos.