Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

— Kas, po velnių, kvaršina tau galvą tokiais dalykais? — išsprūdo jam.

— Girdėjau tarnaitę kalbant, esą ji manė, kad judu nuo Sekminių susižadėję. Jai nerūpėjo, kad galiu išgirsti, nors ta kita, Bergljota, ją tildė. — Ana išsišnypštė nosį, nusišluostė ašaras ir atžariai metė: — Sakė, kad judu elgėtės lyg sužadėtiniai.

— Ir tu tuo tiki?

— Karna pasakojo, kad „tikroji“ Hana prieš išvažiuodama verkusi, nes norėjusi likti su tėčiu, — sušnabždėjo Ana.

Jis užsiplieskė. Karna?

Įniršęs išlėkė iš kambario ieškoti vaiko. Nepaisė, jog Ana šaukia grįžti.

Jis puldinėjo po namus ir sodą šaukdamas Karną. Nuojauta sakė, kad nepavyks prisišaukti, kai toks piktas. O grįžęs į salę, rado ją Anos glėbyje.

Išplėšė mergaitę jai iš rankų. Toji išsigandusi ėmė klykti, tačiau jis tvirtai laikė.

„Dabar viską sugadinsiu, nes beprotiškai bijau prarasti Aną“, — pamanė jis, nešdamas spurdantį vaiką iš kambario.

— Aš noriu pas močiutę! — rėkė Karna.

Jis be žodžių pastatė ją žemėn ir atidarė angą į palėpę. Tuomet užnešė ją iki krašto ir kietai pasodino ant grindų.

— Pasakysiu močiutei, koks šiandien esi negeras!

— Sakyk, ką tik nori, bjauri mergiūkšte!

— Aš nebegrįšiu žemyn! — sušuko ji.

— Tada ateisiu parsinešti.

— Tu nerasi manęs.

— Rasiu, kad ir kur būtum! Visame pasaulyje esame tik mudu abu! — iškošė jis pro dantis.

— Ar tikrai, tėti?

Ji pasilenkė prie jo, abiem rankutėm įsikibusi į kraštą, kaip buvo ją mokęs.

Kol jis stovėjo žiūrėdamas į sunerimusį veidelį, pyktis atslūgo. Jo vietą užėmė bejėgiškos gėdos jausmas.

Jis įėjo pas Aną pasibeldęs. Ji buvo šalta, tačiau rami. Jis uždarė duris ir žengė jos pusėn.

— Atleisk, kad supykau!

Ji linktelėjo ir užsiėmė kažkuo prie komodos.

— Hana nelaiminga, — tarė ji, stovėdama nugara į jį.

— O kuo galime jai padėti? Tu ir aš? — neviltingai tarė jis.

— Galime elgtis kaip padorūs žmonės.

— Ir kaipgi tas mūsų padorumas turėtų pasireikšti? Gal reikėtų į savo sužadėtuves įtraukti ir Haną? Kad trise gyventume iš šarlatano pajamų?

Ji atsigręžė ir pažvelgė į jį.

— Nekalta, kad nori tavęs, — sušnabždėjo.

— Ar aš galiu kaip nors tai pakeisti?

— Nežinau, ar tu gali, tačiau aš nuvyksiu į Stranstedą su ja pakalbėti. Viena!

— Kam nuo to bus geriau? — paklausė jis — aštriau, nei buvo manęs.

— Nežinau, — sudvejojo ji.

— Tai kvaila, Ana!

— Visai ne, — užsispyrusi tarė.

12 skyrius

Jis nuplukdė ją į Stranstedą ir parodė kelią pas Haną. Pats nuėjo į vienintelę miestelio smuklę. Keturi laipteliai į rūsį. Susirado vietą prie apdulkėjusio lango, kur galės tykoti Anos.

Prabėgus valandai, pamatė ją leidžiantis nuo kalvos. Figūra buvo kumptelėjusi.

Kai jis išėjo laukan, ji tik linktelėjo ir be žodžių įsikabino jam į parankę. Dėl to buvo neįmanoma ko nors klausti.

— Užkąsime „Centre“, — nerūpestingai tarė jis.

— Aš nealkana.

— Bet aš alkanas, — nukirto jis.

— Kaip nori.

Kol jie ėjo Kranto gatve, jis bandė pasidalyti su ja mintimis apie savo daktaravimą šiame užkampyje. Gal norinti pamatyti varganą jo kabinetą? Nelikę tam laiko, kai anąkart lankėsi čia su Andersu.

— Dažnai ateinu pavalgyti į „Centrą“, nors maistas, suprantama, nėra toks geras, prie kokio esi įpratusi, — plepėjo jis.

Ir šiaip daug rado apie ką pašnekėti.

Valandėlę jam pasirodė, jog ji klausosi. Tačiau staiga ji suspaudė jam ranką ir pažiūrėjo į veidą.

— Kaip ji vargsta! Dieną naktį dirba! Negali pragyventi. Argi nesupranti, kad ji tikėjosi?

— Ko tikėjosi?

— Tikėjosi, kad grįžęs namo ją vesi.

— Ana, ji buvo ištekėjusi. Dabar našlė. Gyveno savo gyvenimą, man nenutuokiant, kad ko nors gali tikėtis.

— Tikrai esi toks abejingas? Ar tik apsimeti?

Jis stabtelėjo.

— Puiku, pasakyk, ką man daryti.

— Pasirūpink ja.

— Bandžiau. Ji nenori.

— Judu žadėjote susituokti?

— Ne, kodėl?

— Ji veikiausiai taip manė, kai tu su ja gulėjai! Prieš pat man atvykstant!

Jį kaip žaibas trenkė. Kraujas sustingo. Jis tik stypsojo. Atsidavęs Žemės traukos galiai.

— Ji taip pasakė?

— Tiesiai — ne.

Jis vėl pajudėjo iš vietos. Susimetė rankas už nugaros ir nuskuodė lyg vejamas. Netrukus suprato likęs vienas ir sustojo. Atsigręžė į ją.

Ji stovėjo ten pat, kur buvo palikta. Palikta? Kaip tik taip atrodė. Jis grįžo atgal ir apglėbė ją viena ranka.

Tačiau ji net galvos į jį nepasuko.

— Nesitikėjau, kad bus lengva. Tik vyliausi, jog tėvystė atvedė tave į protą. Betgi varaisi tomis pačiomis vėžiomis kaip ir studijų laikais? Argi ne?

— Ne. Ką pasakė Hana?

— Tai liks tik tarp mudviejų.

— Tu klausei ją? Važiavai į Stranstedą paklausti Hanos, ar gulėjau su ja?

— Kai sužinojai, kad noriu su ja susitikti... Kodėl tada man nepapasakojai? — sušnabždėjo ji.

Jis nedrąsiai paėmė jai už rankos.

— Kaip galima apie tai pasakoti, Ana?

Jie ėjo žvyrkeliu. Buvo paliję. Ji ištraukė ranką, kad apeitų balą. Jis jos palaukė.

Jau buvo beveik priėję baltą namą žaliomis durimis su iškaba „Centras“ tarp langų eilių. Prie pat laiptų ji pasisuko į jį.

— Kiekvieną naktį po to, kai susižadėjome... laukiau tavęs.

Jis taip apstulbo, jog ėmė mikčioti.

— Aš... Aš nežinojau, nemaniau... Man buvo gėda dėl to vakaro, kai taip nusigėriau.

Jis mostagavo rankomis. Užsikirsdamas atsiprašinėjo. Ji stovėjo laipteliu aukščiau nuplieksta raudonio.

— Ne tik tu esi gyvas žmogus, — sukuždėjo ji.

Jis pakratė galvą ir paėmė jos ranką. Pernelyg galantiškai atidarė duris, ir su dorovinga mina abu sužadėtiniai įžengė į „Centrą“ užvalgyti.

Patalpa buvo didelė ir šviesi. Per daug šviesi, pamanė jis. Juokingi krėslai siuvinėtais apmušalais. Nepatogūs sėdėti. Visi stalai užtiesti kraujo raudonumo aksomu su nėriniais ir valgio trupinių sluoksniu.

Kai jie užsisakė ir liko vieni, ji sušnabždėjo:

— Noriu tau kai ką pasakyti.

— Apie Haną?

— Ne, apie tą, kurį pažinojau.

— Veikiausiai jis yra tai, ką tavo mama pavadintų geresne partija? Visais atžvilgiais?

Ji neatsakė, tik stumtelėjo stalo įrankius.

— Aš niekada nebūsiu toks turtingas kaip tas... anglas?

— Škotas.

Ji pranašiai stebėjo jį pakreipusi galvą. Jį paėmė siutas.

— Beje, ar esi su juo gulėjusi?

Vos žodžiai išlėkė jam iš burnos ir jis pamatė jos miną, suvokė ką pasakęs.

Ji perdėjo pirštinaites nuo stalo ant tuščios kėdės.

— Ana! Man netyčia išsprūdo! Atsiimu savo žodžius!

Ji įsmeigė į jį žvilgsnį. Atvirą. Tarsi pamiršusi, jog jie pykstasi. Maža to — tarsi būtų linkusi atvirai pasipasakoti.

— Taip. Aš gulėjau su juo. Velse, tūkstantis trys šimtai penkiasdešimt penktaisiais metais statytos pilies bokšto kambarėlyje. Ten mes buvome toli nuo namų. O aš — tvirtai pasiryžusi nustumti užmarštin Benjaminą Grenelvą.

Jis būtų galėjęs prisiekti, jog sapnuoja. Sapnuoja tuos prakeiktus žodžius, kuriuos ji taško tarp jų. Jis susirado į ką spoksoti. Sieną jai už nugaros. Tapetų nebylystė tvilkė akių tinklainę.

Ji krenkštelėjo. Sausas moteriškas krenkštelėjimas, neturintis nieko bendra su juo.