Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

— Ką papasakoti?

Ji ėmė kilnoti nuo vienos kėdės ant kitos išskirtinai moteriškus drabužėlius. Karštligiškai.

— Aš įsiutusi, — pasakė ji su kieta ramybe.

— Turi pagrindą tokia būti. Vis dėl tų vyrų. Jie mane erzino. Buvau neišsimiegojęs... Turbūt pasigėriau. Dorai nepamenu. Negerai išėjo.

— Tai jau tikrai! Velniškai negerai!

— Ką galiu dėl tavęs padaryti?

— Išsinešdinti, kad galėčiau susitvarkyti. Likti blaivus per pusryčius. O paskui eiti su manim į pajūrį pasivaikščioti. Irgi blaivus! Tik tu ir aš.

Naktį buvo paliję. Kai jis per kiemą ėjo į būdelę, kvepėjo šlapia žole ir beržo lapais.

Jis užsikabino kabliu ir sustojo atsipūsti. Pagaliau liko vienas su savimi ir su geismu. Odos geidė. Odos.

Svaigdamas ėmėsi savęs ir užsimerkė.

Ilgai netruko. Paskui nustūmė Haną šalin ir pasiliko prie savęs Aną. Kaip švelnų savo vyriškumo gniaužtą.

Hana valgė virtuvėje. Demonstratyviai.

Jis nusprendė su ja pašnekėti. Tą pačią dieną. Arba ryt. Netrukus. Pasitaikius progai.

Ana kalbėjo mažai. Porceliano brūžinimas įrankiais jį nervino. Kavos puodelis, jo statomas, trenkė į lėkštutę kaip griausmas.

Duona buvo keistos spalvos, tad nenorėjo į ją nė žiūrėti. Sviestas atrodė šleikščiai, uogienė — taip pat. Jis nesuprato, kaip prieš pusvalandį galėjo jaustis goslus.

Dabar buvo išsunktas. Be galvos. Labiausiai norėjo atsigulti paslikas ir tylutėliai gulėti.

Jis išgirdo virtuvėje kalbant Karną ir suvokė, kad buvo ją pamiršęs. O jeigu šiąnakt ją vėl būtų ištikęs priepuolis? Toks pat stiprus? Nors taip dažnai ir nesikartodavo.

Tarsi gindamasis nuo ūmiai užplūdusių sąžinės priekaištų, ėmė galvoti, kad būtų gerai nusivežti ją į Kristianiją arba Kopenhagą. Pasikonsultuoti. Gal bromas padėtų?

— Tau ko nors paduoti? — paklausė Ana ir mostelėjo galva į tai, kas buvo ant stalo.

— Ana, man gėda!

Pakėlęs žvilgsnį, išvydo besijuokiančias akis. Kažkokios ypatingos. Tos moterys. Niekada negali suprasti, kas vyksta.

Ar ji tik apsimetė, kad savo poelgiu jis sukėlė katastrofą? Juokiasi iš jo? Kai jis, visas bloguodamas, prisipažįsta jai, kad jam gėda? Pasijuto juokingas. Vadinasi, jos tokios? Pakanka vargšą parklupdyti, ir jau gerai? Ką gi. Tuomet gali jį turėtis. Klūpsčią.

Jis apsidairė. Durys į kamarą pravertos. Jis pasilenkė per stalą ir išblyškęs sušnabždėjo:

— Norėjau tavęs. Turbūt visą vakarą apie tai tegalvojau. Buvau pavargęs, išsekęs, be nuotaikos. Ir vis tiek norėjau.

Jos burnos kampučiai krustelėjo aukštyn, bet ji prikando lūpą. Ši paraudo ir tapo dar putlesnė. Ji tai žino! Visada žinojo.

Suknelės iškirptė nebuvo gili. Bet audinys plonas. Kilo ir leidosi. Duobutė viduryje. Siauri mezginių apvadėliai prie kaklo. Ji palietė juos dviem pirštais.

Jai patinka, kad jis žiūri į ją? Patinka, kad sėdi išblyškęs, apgailėtinas ir pagiringas? Neįstengia nieko paimti į burną. Bet vis tiek ryja ją akimis.

— Ana... aš išprotėsiu matydamas tave taip arti ir negalėdamas... Aš pagrobsiu tave. Nusinešiu už ganyklos akmenų. Ne, į kalnus. Samanos minkštos kaip aksomas. Tu pajusi...

— Daktare Grenelvai! — perspėjo ji, tarsi suošė, spindinčiomis akimis ir rausvais skruostais, vėl prikąsdama lūpą.

Kiek vėliau, kai jie ėjo ganyklos ir ežerėlio link, viskas buvo kasdieniška, ir jis vangiai paklausė:

— Ar nuobodžiavai vakar? Kai buvau pas ligonį?

— Kodėl nuolat to paties klausi?

— Audra ir tas užkampis...

— Kvailystė! Žiūrinėjau Hanos siuvimo žurnalus ir baiminausi, kad tu nenuskęstum. Daugiau baiminausi, nei žiūrėjau. Mudvi su Karna turėjome išsamų pokalbį apie skruzdėlyną už tvarto. Ji protinga. Gaila, kad ją kamuoja tie priepuoliai. Gal mano tėtis galėtų padėti ar pažįsta, kas gali. Paskui buvau arklidėje su meiliuoju Tomu. Man jis patinka. Papasakojo, kad tavo mama, kai dar čia gyveno, laikė ristūnus. Sakė, tada buvę kiti laikai.

Ji nusijuokė prisiminusi Tomo žodžius.

„A, Tomas! — būtų galėjęs atsainiai mesti. — Žinai, jis yra mano tėvas!“

Tačiau nepasakė. Tik tarė:

— Rodos, Tomas ir Dina pažinojo vienas kitą nuo pat mažumės.

— Ar atsiunčia ji kada kokią žinią?

— Kartais.

— Karna pasakojo, kad močiutė gyvenanti palėpėje.

— Taip, įsikalė į galvą. Mudu pašnekame apie Diną. Andersas niekada apie ją nekalba, nebent būna priverstas. Matai, jie vedę.

— Vedę? Keisti jūsų šeimyniniai santykiai.

— Kur kas keistesni, nei įsivaizduoji.

Jie priėjo prie plokščiojo akmens, ant kurio galima sėdėti. Saulė jau buvo aukštai pakilusi ir mirguliavo per beržynėlį.

— Papasakok apie tai!

— Ji ištekėjo už Anderso, kad Reinsnesas ir aš būtume gerose rankose.

— Tik dėl to? Jis juk puikus vyras.

— Šiaip ar taip, nuo jo pabėgo. O gal nuo savęs?

— Ką tai reiškia?

— Pats gerai nežinau, — pabandė išsisukti jis.

— Galbūt nepakankamai jį mylėjo?

— Kai Andersas apie tai kalba... Bet jis turbūt giežia apmaudą.

— Kodėl nevažiavo paskui ją?

— Andersas —jūros žmogus, didmiestyje jis numirtų.

Valandėlę jie tylėjo.

Visai neseniai ji ant jo pyko. Dabar jie gali net tylėti kartu, nesijausdami dėl to nesmagiai.

Ūmiai ji prabilo:

— Jeigu jau kalbam apie tokius dalykus, vakar vakare man dingtelėjo... Kodėl tujos nevedei?

Klausimas buvo mestas iš pasalų. Puolimas. Jis bandė į ją pažiūrėti. Dėjosi nesupratęs.

— Kas ta ji?

— Hana. Ji nori tavęs. Juk žinai?

„Ar žinau?“ — pamanė jis.

— Ar dėl to taip pamanei... kad pažinojau ją nuo mažumės? — atsainiai paklausė jis.

— Ne vien. Ji graži ir... moka rūpintis Karna!

— Tu juk neištekėjai už Akselio?

— Jis nei gražus, nei gabus, tik pažinojau jį nuo mažumės, — nusikvatojo ji.

Jis šyptelėjo. Ir pasidarė lengviau. Kalbėti apie Haną.

— „Visi myli Akselį“, — kartą pasakei. Ar pameni? — paklausė jis.

— Taip. Pamenu. O Haną? Ar ją taip pat visi myli?

— Manau, kad taip.

— Tu irgi?

Jam nieko nereiškė pasakyti: „Ne, aš nemyliu Hanos“. Tačiau nuojauta sakė, kad ji nebūtų patikėjusi. Meluoti, šiaip ar taip, būtų beprasmiška.

— Taip, aš myliu Haną. Visada mylėjau. Bet...

— Bet?

— Ta meilė kitokia.

— Kitokia nei kas?

Čia jam reikėjo pasakyti: „Kitokia nei ta, kurią jaučiu tau!“ Tačiau nepasakė. Tik tarė:

— Tu supranti, ką turiu galvoje.

Ji neatsakė. Netrukus paklausė:

— Tikriausiai žinai, kad Akselis Berlyne gyvena su Dina?

Jis nurijo seiles.

— Žinau, bet nemaniau, kad tu...

— Ji... Dina parašė man porą laiškų.

— Nejaugi? Tau? — nustebo jis.

Tačiau ji į jo nuostabą nereagavo.

— Pirmajame ji klausė, ar nesu iš tavęs gavusi žinios. — Ji nutilo, paskui kalbėjo toliau: — Ar aš norėjusi Akselio, ar... Jei Akselio, parsiųsianti jį namo. Tačiau iškėlė aiškius reikalavimus.

— Reikalavimus?

— Turėjau įstengti jam atleisti.

— Velniai rautų!

— Ar tau neįdomu, ką aš atsakiau?

Jis kvailai spoksojo į ją.

— Atsakiau, kad galinti jį pasilaikyti. Aš tiesiog pažinojusi jį nuo mažumės. Nieko daugiau. Po kurio laiko ji atrašė ir paklausė, kas mano išrinktasis.

Ji pakilo nuo akmens ir stovėjo įsisprendusi, įžūliai į jį žiūrėdama. Kažko iš jo reikalavo.

Jis negalėjo suvokti. Nenorėjo sakyti negalėsiąs tapti apylinkės gydytoju. Ne čia. Ne dabar. Diena ir be to pakankamai bjauri.