Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Jei čia būtų Akselis, galėtų pasivedėti jį į šalį ir ponaičio Lindo balsu susuokti: „Graži suknelė, ar ne?“

O Akselis atkragintų galvą ir pratrūktų savo gerkliniais garsais, primenančiais puspilnės alaus statinės kliuksėjimą. Tačiau Akselio šalia nėra. Maža to, dabar jis glaustosi apie Dinos sijonus Berlyne.

Jis žinojo, kad miego trūkumas įvaro vienišumo jausmą. Tačiau šįvakar gyvenimas jam rodė vieną grimasą po kitos. O nuovargis murdė dar giliau.

Jis vėl išlenkė vyno taurę.

Bergljota atskubėjo su ropine.

— Ar daktaras pageidaus kavą ir konjaką patiekti rūkomajame? — Ir nuleidusi balsą: — Ar damos eis kartu?

Jis taip pat prislopino balsą. Paprašė ją pažiūrėti Karnos. Dažnai. Paskui šypsodamasis kreipėsi į kitus:

— Jeigu damos pakęs dūmus mūsų draugijoje, rūkomajame netrukus bus patiekta kava su gėrimais.

Anos skruostai žydėjo kaip rožės. Ji nusijuokė ir pasakė, kad jis iš studijų laikų puikiai žinąs, jog ji visada renkasi rūkomuosius.

Jam pasirodė, kad ji šneka per garsiai.

Hana maloningai linktelėjo. Artumas, matyt, siejęs Benjaminą ir Aną Kopenhagos rūkomuosiuose, įsismelkė į vyzdžius kaip ryškus juodulys.

Tačiau Olaisenas spindinčiomis akimis nusijuokė ir tarė:

— Aha, kai kas susirūkęs dar Kopenhagoje. Matai matai...

Ponaitis Lindas atsistojo ir padėjo Anai pakilti nuo kėdės, sušnabždėdamas kažką, dėl ko ji tapo dar gražesnė.

Olaisenas prišoko padėti Hanai, tarsi išmokęs naują pobūvio žaidimą.

Tačiau Lindas pageidavo punšo, ne konjako. Jei įmanoma? Ir labiau buvo linkęs eiti į pavėsinę. Jei įmanoma?

— Gali būti vėsoka, — pasakė Hana.

Tačiau Ana norėjo į lauką. Tai viską nulėmė.

Tad Bergljotai teko į pavėsinę išnešti puodelius, taures, karštą punšą ir reikiamos temperatūros konjaką. Devintą valandą vakaro.

Damos turėjo būti apgaubtos šaliais ir gauti pagalvėlę po sėdyne, kol pagaliau buvo galima užsirūkyti cigarą.

Benjaminas atsiprašė ir nuėjo pas Karną.

Veido spalva ir pulsas normalūs. Oda beveik sausa.

Kai delnu palietė jai ranką, ji instinktyviai sugriebė jam už sužeisto piršto, čiulptelėjo liežuvį ir atsiduso.

Akimirką pasijuto nesvarus. Visa kita išnyko. Net negalėjo prisiminti, kas tai yra. Visa kita.

Koridoriuje su pilnu padėklu pro jį prasmuko Bergljota pašiauštais plaukais. Ji tvarkėsi kamaroje.

Jis švelniai patapšnojo jai per petį.

— Pažiūrėk Karnos... kuo dažniau. Mes sode patys susitvarkysim. Palikau duris praviras. Pašauk, jei kas.

— Ji niekada anksčiau taip baisiai negriuvo, — pasakė ji ir nedrąsiai žvilgtelėjo į jį.

— Tikrai ne, — tarė jis.

Tą pačią akimirką suvokė, jog ji vienintelė apie tai prabilo.

— Daktaras pavargęs?

Kažkas viduj apsivertė. Suspaudė gerklę.

Viešpatie, pamanė jis, nejau tereikia tiek nedaug? Vieno žodelio. Kad kažkas supranta, koks tas vaikas brangus.

Jis paėmė iš jos padėklą ir nunešė į virtuvę. Kol bandė rasti jam vietos ant perpildyto stalo, ji atėjo iš paskos.

— Daktarui nereikėtų... Olinė pasius.

Ant stalo stovėjo puspilnis butelis maderos. Jis surado dvi taures ir pripylė. Padavė Bergljotai taurę ir susidaužė sušukdamas Olinės kambarėlio link:

— Į sveikatą, Oline! Ir ačiū už vaišes! Tu tikras angelas.

— O kaip vaikas? — pasigirdo balsas.

— Gerai. Bergljota taip pat angelas.

— Bet kaip ji kentė, vargšelė.

— Viskas praėjo, — pasakė jis ir įkišo galvą pas ją.

Olinė didingai pūpsojo lovoje, kaip visada, su taure.

— Čia vaistas, kad praskiestų kraują, — susigėdusi tarė ji.

— Teisingai, — nusijuokė jis ir užvėrė duris.

Kai žengė per virtuvę, Bergljota stovėjo prie stalo. Jis stabtelėjo.

— Tu tikriausiai taip pat pavargusi?

Ji pakėlė akis ir paraudo.

— Ne, ką jūs.

— Pabandysiu kuo greičiau išsiųsti svečius namo, — pasakė jis, tarsi kalbėtų su sąjungininke, o ne tarnaite.

— Ne, ką jūs, — pakartojo ji.

Atidaręs laukujės duris, išgirdo juoką iš pavėsinės.

Akimirką pajuto norą grįžti vidun. Paskui apsisprendė. Išėjo į birželio naktį pažiūrėti, ar ko nors nevyksta, ką praleidus tektų gailėtis.

Tik atsisėdęs prie atvirų stiklinių durų ir prisidegęs cigarą, pajuto pirmuosius uodus.

Neilgai trukus Olaisenas užvedė kalbą apie krantinę.

Sukaupęs kapitalo mediniam karkasui. Tereikią nusamdyti žmones. Už padorų mokestį. Gal įmanoma būsią daktarui arba Andersui, kurį kiek per anksti pradėjo vadinti vardu, prisidėti lėšomis? Ateitis priklausanti Stranstedui.

Kalba buvo ilga. Ana įterpė liaupsę kraštovaizdžiui ir šviesai. Žalumai. Viskas čia esą taip nuostabiai žalia. Lapija, laukai...

Olaisenas postringavo toliau. Pranašavo, kad po kurio laiko garlaivis nebeužplauksiąs į smulkias vietoves. Nesakė, kad viena iš tokių smulkių vietovių yra Reinsnesas. Anaiptol. Kalbėjo, jog Reinsnesui būtų į naudą, jei galėtų stovėti ant kelių kojų. Pirkimas, pardavimas ir krovinių gabenimas kūręs Reinsneso gerovę kartų kartas. Dabar tereikią pažinti „savo aplankymo metą“. O krantinė — puikus dalykas. Krantinė Stranstede. Pažangos niekas negalįs sustabdyti. Laivų pakrovimas ir iškrovimas. Krovinių persiuntimas. Iš krantinės.

Andersas pasakė, kad jis per senas aptarinėti verslo reikalus tokį vėlyvą vakarą, ir atsiprašė. Tada ištuštino savo taurę, palinkėjo labos nakties ir išėjo.

Benjaminas pamanė, kad Olaisenas galėtų būti pamokslininkas. Turi pašaukimą. Kuris vadinasi Krantinė.

Jis vėl prisipylė taurę ir įsispraudė ten, kur sėdėta Anderso. Šalia Anos. Jis jai tyliai padėkojo už tai, kad žavisi jo šalimi.

Kreipdamasis į Olaiseną pasakė, ir nė kiek nemelavo, kad jo aktyvą sudaro nekilnojamasis turtas ir daktaro praktika. Taigi negalįs tapti dalininku. Kapitalas ir prekyba Reinsnese Anderso .rankose.

— Tačiau labai gražu, kad Olaisenas rūpinasi Reinsnesu, — pridūrė.

Ana nustebusi pakėlė į jį akis. Įžvelgė ironiją. Jam dingtelėjo, jog būtų supratę net gatvių šlavėjai Naujojoje karaliaus aikštėje, tačiau Olaisenas nesuprato.

Vyriškis pašoko iš vietos.

— Betgi dėl Dievo meilės, vadinkite mane Vilfredu!

Benjaminui nespėjus kaip nors sutrukdyti, visi vadino vienas kitą vardais, o jam buvo įgėlę tiek uodų, jog jis nebeįstengė suskaičiuoti.

Kiti vyrai turbūt nebuvo patrauklūs uodams. Ana mojavo vis didesniu savo salio galu, o Hana laikėsi šaltakraujiškai.

Ji stebėjo vabzdžius abejingu veidu. O vėliau, kai šie, sverdintys ir vangūs, bandydavo pakilti kraujo pilnu paskuigaliu, užklupdavo juos tiksliu pliaukštelėjimu. Atgrasus įprotis, kurį jis prisiminė dar iš vaikystės. Tokie dalykai visada suteikdavo jai pranašumą. Iš dalies ji tą pranašumą tebeturėjo.

— Pakaks, — ryžtingai tarė jis. — Kraustomės vidun! Nuo uodų, kurie negerbia nei cigaro dūmų, nei konjako, reikia bėgti.

Ana pažvelgė į jį dėkingu žvilgsniu. Ir, savo nuostabai, jis suprato, jog visi turi paklusti, nes tai pasakė jis.

Ką gi, reikia stengtis pabrėžti savo privalumus. Jis nemoka derinti pianino ir nieko neišmano apie krantines. Bet gali imtis priemonių, kai kamuoja uodai.

Tiesą sakant, jis tikėjosi, jog tai bus ženklas ponaičiams atsisveikinti ir keliauti namo. Tačiau klydo.

Vienuoliktą valandą jie tebesėdėjo rūkomajame. Julijus Lindas užsidegęs pasakojo Anai apie muzikinį gyvenimą Tronjeme, o Hana išėjo pažiūrėti vaikų.