Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Pats tėvas atvyko kviesti daktaro. Dabar plaukė priešaky.

Kaip mokėdamas bandė žmogų raminti, kol krautuvės kontoroje rinkosi anglies miltelius ir kitas priemones, kurių galėjo prireikti.

— Viskas bus gerai! Bet plauksiu kartu ir pažiūrėsiu, kaip tam vyriokui sekasi.

Vyriškis nekantriai trypčiojo ir linksėjo, bet veikiausiai nieko negirdėjo, kas jam sakoma.

Benjaminas išbuvo ten iki ryto. Viduriavimas liovėsi. Vadinasi, ne šiltinė. Berniukas jau galėjo gerti, ir veido spalva pasitaisė. Jis paprašė tėvus dar porą dienų neprileisti prie ligonio kitų vaikų. Atrodė kaip apsinuodijimas maistu, bet negali žinoti.

Žmona buvo įsitikinusi, jog dizenterija ar dar blogiau.

Jis nuramino ją. Paprašė gerai apsižiūrėti, ar nerasianti namuose sugedusio maisto. Ji, suprantama, įsižeidė, bet neprieštaravo. Viskas juk vaikelio labui.

— Išmesk seną maistą. Viską kiek galima geriau išplauk ir iš- šveisk.

Kai tėvas susigėdęs pasakė nelabai turįs kuo užsimokėti, Benjaminas papurtė galvą.

— Ar turi kuo gaudyti lašišas?

— Turiu.

— Tai atsiųsk man gražią lašišą, kai berniukas pasveiks ir pasitaikys proga!

Tada atsisveikindamas pridėjo tris pirštus prie kepurės — įprotis iš studijų laikų — ir nuplumpino prie valties.

Priešpriešiais pūtė gaivus vėjas. Jis pabandė halsuoti. Tačiau plaukė lėtai. Tada prapliupo lietus.

Jis užsitempė neperšlampamus drabužius ir pabandė prisidegti pypkę. Sekėsi nekaip. Tačiau matomumas buvo toks geras, jog tarpais žinodavo, kur esąs.

Šiaip ar taip, jūroje galėjo mąstyti kaip laisvas žmogus. Tą Andersas darė ilgus metus.

Birželio lietus buvo šaltas. Plakė veidą, rankas. Upeliais sruvo per špantus ir borto kraštus, kaupėsi valties dugne. Teškėjo ant suolelių ir balastinių akmenų.

Kaskart kai vėjas pagaudavo burę ir valtis pasisukdavo, vandens srovė apsigręždavo ir imdavo garmėti priešinga kryptimi.

O liūtyje — Hanos, parvykusios į namus vaidinti šeimininkės, vaizdas. Ir Anos prie nederinto pianino.

Mintyse sustatė viską lyg šachmatų figūras ir darė ėjimus. Kaip šaudavo j galvą. Turėjo pripažinti, jog panašiai elgėsi ir gyvenime.

Būtinai reikia pasikalbėti su Hana. Kol dar ne viskas prarasta.

Paskui turėjo darbo gelbėdamas burę ir laviruodamas tarp bangų.

Kai galų gale pasiekė prieplauką, jo jau ruošėsi plaukt ieškoti. Andersas su Tomu stovėjo paplūdimyje. Abu įsibrido virš batų aulų pasitikdami valtį.

Įžengęs į krautuvės koridorių, Andersas pasakė, kad daktarui nedera plaukioti gelda.

Benjaminas atsakė jam vangiu vypsniu ir pritariamai susijuokė nerdamasis iš neperšlampamų drabužių.

Tomas tarstelėjo, jog oras visai kaip sausį. Benjaminas įsidėmėjo žvilgsnį. Žmogus nerimavo dėl jo. Jis pajuto kibirkštėlę savotiško džiaugsmo.

Kai ėjo didžiojo namo link, šermukšnių alėją vėjas lenkė prie žemės, tačiau lietus buvo aprimęs.

Už gėlių vazonų languose sušmėžavo veidai. Jis buvo per daug pavargęs, kad pastebėtų.

Ana tekina pasileido laiptais žemyn, kaip geltono debesies apgaubta sijonų.

— Ačiū Dievui, sugrįžai! — sušnabždėjo ji ir rankomis apsivijo jam kaklą.

Karna kambarėlyje prajuko. Iš virtuvės girdėjo dūzgiant kavos malūnėlį, o iš kamaros — Bergljotos balsą. Kažkas ėjo per žvyrą. O palaimintasis vėjas tebešėlo apie namus.

Porą sekundžių jis stovėjo kaip mėmė. Paskui atitoko. Apglėbė ją šlapiomis rankomis.

Po akimirkos visos apstojo ratu. Viena ranka tebebuvo apglėbęs Aną.

Hana salono tarpduryje. Jų akys susitiko virš Anos peties. Tada ji išnyko.

Kol taip stovėjo išsigelbėjęs iš jūros ir pagerbtas kaip visų mylimas patriarchas, Hanai pavyko. Pavyko atimti iš jo džiaugsmą.

Kai netrukus visi susėdę valgė pusryčius, Hana pakilo nuo stalo atnešti kažko iš virtuvės. Praeidama pro Aną, pasilenkė ir kažin ką pasakė. Abi nusijuokė.

Tada jis pajuto nuovargį. Mandagiai atsiprašė. Nemiegojęs per naktį...

— Mes juk puikiai suprantame, — užjaučiamai tarė Hana.

Jis netrukus pamanė: laiptais lipa senas, pavargęs žmogus.

Kai gulėjo lovoje migdydamasis, porą kartų išgirdo abiejų moterų juoką. Snaudžiant pro akis praplaukė jaunystės vaizdai. Elsė Marija. Hana ir Elsė Marija. Abi iš jo juokėsi.

Hana be galo šauni, pamanė snausdamas. Visada tokia buvo. Bandė save nuginčyti. Ne be galo šauni, o sukta. Pernelyg atžagari. Betgi ne, gynė ją, ji tik stengiasi būti maloni Anai.

Ūmiai pradėjo ieškoti Elsės Marijos. Baltos it pienas odos su taškeliais. Rusvų plaukų ir baltų blakstienų.

Vaikščiojo aplink vasaros tvartą ant smilgos verdamas mėlynes. Tada atėjo Tomas, vedinas arkliu, ir pasakė, kad ji ištekėjo ir laukiasi dvynukų. Paskui jis stovėjo paruošęs skalpelį. Elsė Marija. Suklykė, kai jis priėjo arčiau. Tada pamatė, jog tai ne Elsė Marija. Hana.

— Hana našlė, — pasakė Tomas ir prasibruko pro jį siauru taku. Arklio kanopos grasino jį sutrypti. Turėjo pasitraukti iš kelio. Bet kojos neklausė.

Tuomet Tomas paleido arklį. Tai buvo Elsė Marija. Jis užšoko ant jos baltos obuolmušės nugaros. Ji sužvingo po juo ir šoko nuo tamsaus skardžio. Šuolis buvo minkštas ir drėgnas.

10 skyrius

Vos vėjas aprimo, Vilfredas Olaisenas ir Julijus Lindas išsiskubino iš Stranstedo nenorėdami praleisti pobūvio Reinsnese.

Paskui Vilfredas Olaisenas leido laiką ilsėdamasis pavėsinėje prie padėklo su bavarišku alumi iš Tronjemo, netoliese sukinėjosi Hana.

Po audros buvo gaivu, ramu ir šviesu. Tik iš valgomojo sklido garsai. Olinė aimanavo, kad jie pradėję kelti triukšmą daktarui tebemiegant. Be to, viskas taip užsitęsė, jog ji ėmė nerimauti, kad Bergljota nespės laiku padengti stalo vakarienei.

Julijus Lindas primygtinai reikalavo likti su savo kliunkinimu vienas už uždarų durų.

Skardėjo pro atvirus langus ir senus durų plyšius. Kaip įspėjimas iš anų laikų.

Benjaminas buvo beveik pabudęs, bet vėl užmigo.

Matė, jog Dina pianiną nusitempusi į pavėsinę. Visą sieną suskaldė, kad ten įtilptų. Kirvį nusviedė ant juodo poliruoto dangčio. Vilkėjo tamsraudonį chalatą, o iš kišenės kyšojo užgesintas cigaras. Viena ranka ji pylė ant stygų vyną. Kitoje laikė žalią ilgakaklį butelį, iš kurio tai gerdavo, tai trankydavo juo klavišus. Garsai priminė upelio čiurlenimą ir akmenų griūtį. Ant stalo stovėjo keli tuzinai tuščių butelių.

Kai atsisuko į jį, pamatė, jog ten ne Dina. Ana.

Popiet atėjo Karna ir jį pažadino.

— Tėti! Audros nebėra. Atvažiavo du vyrai. Vienas gadina pianiną.

— Na, gal negadina.

— Aš noriu nuosavų vištų! — pasakė ji ir įlipo pas jį į lovą.

— Tikrai? — tarė jis, bandydamas atsibusti.

— Isakas sako, kad vištos ne mano. Jis pats surinko visus kiaušinius ir atidavė Stinei.

— Isakas neturi vištų Stranstede. Gal nieko, kad surinks kiaušinius, kol čia būna?

— Ne dėl to.

— O dėl ko?

— Jis sako, kad silpni vaikai negali turėti vištų!

— Tada aš jam pasakysiu, kad jis klysta.

— Nereikia, tėti. Tada jis pamanys, kad aš paskundžiau.

— Bet tu ir paskundei.

— Taip, bet jis nežino.

— Ar negalite kiekvienas surinkti po dešimt kiaušinių?

— Po dešimt kiaušinių... O kas surinks tuos, kurie liks?

— Bernas.

— Et, nieko tu nesupranti. Bernas kiaušinių nerenka.

— Na, gerai, man reikia keltis.

— Dėl to ir atėjau.

— Maniau, dėl kiaušinių?