Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Ana taip pat sulankstė servetėlę. Gražiai įkišo ten, kur ji buvo, į sidabrinį žiedą su Jakobo Grenelvo monograma.

— Nori, kad išvažiuočiau?

Jis pašoko iš vietos ir aplink stalą pribėgo prie jos, suklupo priešais.

— Benjaminai, nereikia, — nusišypsojo ji, palenkusi galvą.

Tą akimirką į kambarį įėjo Karna. Sustojo tarpduryje kaip įbesta ir išpūtusi akis žiūrėjo į savo tėtį, klūpantį ant grindų prie sėdinčios atvykėlės. Tada subarė Olinės balsu:

— Tėti! Prie stalo reikia sėdėti, kol visi baigia valgyti!

Benjaminas atsistojo ir skėstelėjo rankomis.

— Tu visiškai teisi, mano mergyt! Labas rytas!

Visi trys pasilinkėjo labo ryto, ir iš pažiūros vėl viskas stojo į savo vietas.

Karna prisitraukė kėdę prie tėčio ir užsilipo ant jos. Smulkus veidelis vos išlindo viršum stalo. Kadangi viena akis buvo mėlyna, o kita ruda, atrodė, kad ji žvairuoja. Žvilgsnis buvo tiesus, o aplink galvą maskatavo dvi neplonos kasos. Tačiau plaukai nenorėjo paklusti griežtai formai. Tai šen, tai ten kyšojo garbanėlė.

Kai ji gimė, plaukučiai buvo tokie pat tamsūs kaip tėvo. Tačiau atvyko į Reinsnesą plika it senis. Plaukeliai ataugo šviesūs kaip mamos, kurios ji nepažinojo. Pamažu jie nutamsėjo ir tapo vario atspalvio. Galėjai pamanyti, jog taip ji bando aprėpti visą savo kilmę.

— Olinė sakė, kad galėsiu gauti meduolį, — pasakė ji.

Benjaminas padavė jai vieną.

Maži piršteliai laužė meduolį į kąsnelius. Ji mąsliai dėjosi juos į burną žiūrėdama tai į tėtį, tai į viešnią.

— Kiek tau dabar metukų, Karna? — atsargiai paklausė Ana.

— Ketveri!

— Vadinasi, netrukus imsi mokytis raidžių ir skaičių?

Karna kramtydama didelėmis akimis žvelgė į Aną.

— Ar tu ilgai pasiliksi?

Ana žvilgtelėjo į Benjaminą.

— Kurį laiką pabūsiu.

— Tau daug vaistų reikia?

— Ne, man nereikia vaistų, — atsakė Ana ir plačiai nusišypsojo.

— Sveika? Ji sveika, — pareiškė Karna ir papurtė Benjaminui ranką. — Ar galima dar vieną meduolį?

— Ne, — tarė jis, bet negalėjo nuslėpti šypsenos.

Karna viską suprato ir pakreipė galvutę.

— Tik vieną?

— Po pietų.

— Ne, dabar!

— Karna! Olinė pasakė vieną.

Mažos lūputės susitraukė į siaurą brūkšnį, bet ji nebekaulijo. Netrukus nusliuogė nuo kėdės ir išėjo iš kambario.

Kai ji dingo, Ana pasakė:

— Nepaprastas vaikas!

Benjaminas porą kartų persibraukė plaukus.

— Taip keista matyti tave tokį... tėvo vaidmenyje. Taip nepanašu į tave. Noriu pasakyti... Kopenhagoje buvai visai kitoks.

— Permainos į gerąją pusę? — pabandė pašmaikštauti jis.

— Tikiuosi, — paerzino ji.

Jis įžvelgė nedideles stangrias jos krūtis, kai ji palinko prie jo. Ir sprandą. Kai suktelėjo galvą. Plaukai, sukelti į sunkų kuodą, apnuogino kaklą.

Jį apėmė siautulys. Kaip Akselio kambaryje. Kai pamanė, jog „ne“ reiškia „taip“, ir viskas sudužo.

Dabar ji vis tiek čia. Reikia tvardytis. Svarbiausia savitvarda.

9 skyrius

Tomas pavežė Stinę iki Stranstedo. Tačiau ji viena įėjo į nedažytą trobą papasakoti Hanai, jog viešnia jau atvyko. Panelė Ana iš Kopenhagos.

„Galbūt tą moterį Benjaminas priima tik iš mandagumo“, — paguodė Stinė. Ir Hana norėjo taip manyti. Tikriausiai jis tai Anai pasakys: „Aš pasirinkau Haną. Dabar mes kartu“.

Stinė tyliai kalbėjo, kad žmogus ne visada būna toks. Kad vyro valia neretai primenanti ketų žaizdre. Minkštėja ir linksta neįspėjamomis kryptimis — nelygu kas ją formuoja. Tik neapsižiūrėsi, ir visa, kuo tikėjai, pavirs juodu gniutulu.

Hana per naktį pabaigė siūti suknelę Vilfredo Olaiseno seseriai. Iš ryto susikrovė kelioninį krepšį, paėmė už rankos Isaką ir su Stinė grįžo į Reinsnesą.

Atseit Stinė parvežusi Olinei pagalbininkę, nes į namus atvykę kilmingų svečių. Tai visiems turėjo būti suprantama.

O Hana ir nebuvo šiaip kas. Didžiajame name ji turėjo savo kambarį. Siena į sieną su tuo, kuriame miega Benjaminas. Taigi galės daugmaž nutuokti, kas vyksta naktimis.

Kai Benjaminas pamatė ją įeinant į valgomąjį, suvokė puoselėjęs viltį, kad ji laikysis nuošaliai. Nors jos ir neprašė. Kita vertus, kodėl ji turėtų laikytis nuošaliai?

Jis panūdo dingti.

Juodu su Ana buvo ką tik papusryčiavę, Bergljota tvarkė stalą. Kai kambaryje pasirodė Hana, tarnaitė išėjo į kamarą ir nebegrįžo.

Tik pasilikęs vienas, sumetė, kaip tai neįprasta. Kodėl Bergljota pasišalino?

Jis atsistojo ir jas supažindino.

— Čia Hana! Hana Hervik! Apie kurią tau esu pasakojęs. Panelė Ana Anger!

Ana atsistojo. Jos padavė viena kitai ranką ir mandagiai pasisveikino.

— Mudu su Hana kaip brolis ir sesuo. Kartu užaugome, kartu mokėmės rašyti ir skaityti.

— Jūs esate Stinės ir Tomo duktė? — maloniai paklausė Ana.

— Ne, mano tėvas miręs, mama su Tomu susituokė vėliau.

Ana linktelėjo.

— O dabar gyvenate Stranstede su savo sūnumi?

— Taip. Aš našlė. Galima sakyti, turiu siuvyklėlę.

— Jūs siuvate? Kaip įdomu.

Hana akimirką dėbtelėjo į lubas ir sausai tarė:

— Vien nemiegotos naktys ir pirštų gėla.

— Galbūt geriausia būtų jums viena kitą tujinti? — pasakė jis kiek galėdamas laisviau.

Ana pažvelgė į jį. Jis nesuprato žvilgsnio prasmės. Pasijuto nejaukiai. Kaip bus, taip bus. Dabar svarbiausia nepamiršti nei vienos, nei kitos.

— Gal ir geriausia, — mandagiai tarė Ana.

— Aš nesu labai oficiali, — išbėrė Hana, o tai reiškė, kad ji pasijuto įžeista.

Po to jam atrodė, kad viskas praėjo palyginti gerai. Tačiau tada jis dar nežinojo, kad Hana gyvens namuose ir padės Olinei per visą Anos viešnagę.

Jį apėmė pašėlęs pyktis, tačiau pripažino, jog moterys turi nenuginčijamą galią spręsti tokius dalykus pačios. Net jo neatsiklaususios.

Pakaktų ištarti vieną netinkamą žodelį, ir viskas pažirtų į šipulius. Ana netruktų suprasti.

Suprasti ką? Kad paliko civilizuotą Kopenhagos gyvenimą vien tam, kad suvoktų, jog Benjaminas Grenelvas buvo ir liko paleistuvis? Tada geriau ištekėti už škoto. Ar ten buvo anglas?

Ana palaikė pokalbį. Susidomėjusi klausinėjo apie Stranstedą ir suknelių siuvimą. O Hana atsakinėjo be paliovos tyrinėdama viešnią. Jos suknelę, plaukus, figūrą. Tarsi mąstydama, kokie atvykėlės pranašumai. Arba: „Kuo jinai jį patraukė?“

Įniršis Benjaminui atėmė žadą. Jis nesikišo į pokalbį. Tik ilgainiui įstengė išgirsti žodžius, kurie sklandė tarp jųdviejų. Gretino. Išlavintą, santūrų Anos susidomėjimą. Slopinamą Hanos priešiškumą. Ana apsimetė, jog nepastebi. Bet greičiausiai pastebėjo viską.

Jis keletą kartų perlenkė servetėlę. Drėgnais delnais juto jos vėsumą.

Ką, po velniais, daryti?

Kol vogčiomis abi jas stebėjo, ūmiai jam smilktelėjo per širdį. Juk turėtų būti įmanoma. Privalo būti įmanoma! Nesijaučiant kaip paskutiniam išdavikui. Turėti jas abi.

Andersas priminė Anai, jog vieną kurią dieną ji pageidavusi „Gulbe“ plaukti į Stranstedą. Hana pasišovė vykti kartu ir aprodyti miestelį.

Ana atsakė, jog jai būsią malonu.

Benjaminas jautėsi taip, lyg būtų patekęs ne į tą spektaklį.

Ankstyva vakarienė keturiese prie stalo. Dar vaikai. Nė kiek nepanašu į tai, ką jis įsivaizdavo. Nors ir neprisiminė, kad būtų ką nors konkrečiai vaizdavęsis.

Juk viskas tebuvo paikos svajonės. Vėlyvos vakarienės su Ana, kai Karna jau lovoje. Ilgai valgyti ir gerti. Kalbėtis apie tai, ko niekam per tuos metus nebuvo galėjęs patikėti. Eiti pasivaikščioti kaip pirmąjį vakarą. Ir gerti vyną pavėsinėje? Ji viskuo žavėtųsi. Leistų jam į tai, ką turi, pažvelgti kitomis akimis.