Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Dinos pianinas stovėjo valgomajame. Ana atvertė apdangalą.

— Koks dailus instrumentas!

Ji sugrojo keletą akordų, bet suraukė nosį.

— Baisiai išsiderinęs.

— Taip, tikrai, — susigėdęs tarė jis.

— Ar niekas juo neskambina?

— Pakviesiu rytoj derintoją. Turėjau apie tai pagalvoti prieš tau atvykstant.

Jis šnekėjo greitakalbe, susigrūdęs rankas į kišenes.

Ji vėl uždengė instrumentą.

— Ar tik tavo mama skambindavo?

— Lyg ir Sara pradėjusi, — sumurmėjo jis.

— Sara?

— Tomo ir Stinės dukra.

Ji linktelėjo. Paskubom su jais pasisveikino atvykusi. Bet jų tiek daug. Neįstengė prisiminti visų vardų. Neatrinko, kas samdinys, o kas giminė.

Per vakarienę ji suprato, kad iš artimųjų yra tik Andersas. Ir mažoji Karna.

— Ar mano grojimas sukeltų prisiminimus?

— Kokius?

— Apie tavo mamą.

— Tai buvo taip seniai.

Pats girdėjo, jog pasakė mažne abejingai.

— Gal Karna galėtų mokytis? — paklausė ji.

— Dar labai maža.

— Kuo anksčiau, tuo geriau.

— Ar galėtum ją pamokyti?

— Jei norės. Būtų smagu pabandyti.

Jis norėjo dar įpilti jos taurėn. Klausiamai šyptelėjo. Bet ji papurtė galvą.

— Gal galim truputį pasivaikščioti prieš miegą? — paklausė ji. — Lauke taip šviesu. Sunku patikėti, kad tokia vėluma.

Perėję sodą jie pasiekė pavėsinę.

— Kaip romantiška! — šūktelėjo ji ir pažvelgė vidun.

— Dina naktimis čia sėdėdavo ir gerdavo vyną, kai negalėdavo užmigti. Nebūdavo labai romantiška... kai ją surasdavau. Su tuščiu buteliu ir pusiau surūkytais cigarais.

Jis pasakė atžariau, nei norėjo.

— Jai nebuvo čia gera?

Klausimas jam pasirodė nemalonus. Tačiau jis susitvardė ir žvaliai atsakė:

— Reinsnesas ne vieta tokioms moterims kaip Dina. Arba kaip tu.

Ji žengė porą žingsnių į priekį ir atsigręžė.

— Ar tai įspėjimas?

— Nežinau.

Ji sustojo priešais jį. Baltas smėlis su kriauklelėmis vos vos gurgždėjo jai po kojomis.

— Šiaip ar taip, aš atvažiavau.

Jis galėjo paklausti dabar, iš karto. Proga juk tinkama. Ar mananti pasilikti? Arba pasakyti, kad nedaug galįs jai pasiūlyti. Mat tėvynėje, Norlane, tesąs šarlatanas.

Jos veidas. Beginklis.

Neįstengė nieko pasakyti. Nedrįso jos paliesti. Bijojo išgąsdinti. Jautėsi kaip kalnas, nuo kurio tuoj tuoj ant trapios būtybės, stovinčios sodo take, pasipils akmenų griūtis.

— Ką tu norėjai pasakyti, Benjaminai?

„Kaip ji gali būti tokia rami?“ — pamanė nurydamas seiles. Tada įrėmė žvilgsnį į saugią vietelę jai ant nosies.

— Kad džiaugiuosi, nes tau atrodo, jog čia romantiška.

— Aš juk atvykau ne vien tam, kad pamatyčiau šiaurės Norvegiją.

— Ne?

— Dėl tavo gražių laiškų. Ar tau atrodo nepadoru?

— Ne, drąsu.

— Kodėl?

— Aš juk laukinis iš Šiaurės ašigalio.

— Cituojantis Saliamono „Giesmių giesmę“, — šyptelėjo ji.

Žengė kelis žingsnius, tada vėl atsisuko į jį.

— Kodėl man rašei, Benjaminai?

Jis greitai galvojo: reikia jai pasakyti. Kad neturiu gydytojo licencijos. Bet ne dabar!

— Negalėjau tavęs visiškai prarasti. Norėjau turėti bent dalį tavo minčių. Laiškus galima skaityti daug kartų. Vieną vienintelį laišką galima skaityti be galo... be galo daug kartų. Pamaniau, kad jeigu ji ištekės, susilauks būrio vaikų ir taip toliau, vis tiek galės man atsiųsti kokį laiškelį nesukeldama savo vyrui jokių nereikalingų minčių. Nes aš būčiau kažkur toli esantis nepavojingas draugas. Jaunystės laikų. Ir metai būtų nebaisūs, maniau, nes juk turėčiau laiškus. Tas mintis, kurių ji nedrįsta man atskleisti, nes nieko nenori įskaudinti, vis tiek perskaitau tarp eilučių. O tai, ko ilgiuosi, niekas iš manęs negali atimti.

Jis ūmiai nutilo. Pamatęs, kad ji nusisuko.

Jis nuėjo su ja iki pat prieplaukos. Stebėjo kirus ir Stinės gagas. Jaunikliai buvo išsiritę, ir motinos bandė juos pratinti prie vandens.

— Viskas kaip pasakoje! — tarė ji ir atsiduso.

Į jį plūstelėjo šiluma.

— Ko tu tikėjaisi?

— Net nežinau. Šalčio... Tik pamanyk, šviečia saulė, o tuoj pusiaunaktis. Aš juk žinojau, kad taip būna. Bet pačiai patirti visai kas kita.

Jis norėjo jai parodyti, kaip saulė apsigręžia. Nuo vėliavos kalno. Taip įsismagino, jog ji nespėjo jam iš paskos.

Tada stovėjo vidury šilokų pievos laukdamas jos. Ji ėjo prieš šviesą per raudonai violetinį spindesį. Šviesa taip tvieskė į jos ploną suknelę, jog atrodė, kad ji ateina nuoga.

Viešpats nuauksino Anos kontūrus ir uždegė plaukus. O jis pamanė, kad jei vis tiek lemta mirti, galėtų mirti dabar, kol ji žengia pas jį.

Paskui jie sėdėjo ant suolelio nepratardami nė žodžio. Jūroje plūduriavo saulės akis. Horizontas ištirpo. Neliko ribų.

Kai saulė apsigręžė, Ana darėsi vis skaidresnė ir skaidresnė. Jis galėjo kiaurai matyti. Kaip pro mikroskopą. Pūkelius ant viršutinės lūpos. Smulkias kraujagysles ant voko. Pulsą kaklo duobutėje. Kaip aura ją gaubė vos matomas garas.

Galbūt ji nėra visiškai reali? Atsargiai palietė ją pirštų galais. Apgamą ant rankos po šalių.

Atsidusdama ji sunkiai į jį atsišliejo.

Tada jis ją pabučiavo. Tačiau tik kaip džentelmenas. Ne taip, kaip pats norėjo. Ir kadangi turėjo galvoti, ką daro, malonumo nepajuto. Nepajuto ir ji?

Bučiuodamas jis prisiminė, kaip paskutinįkart ją bučiavo.

Ar ji taip pat pamena?

Žinoma, galėjo paklausti. Tačiau tai būtų buvęs kvietimas kalbėti apie ateitį. O tada jam tektų papasakoti, kiek nedaug tegali jai pasiūlyti.

Pasivaikščiodami jie vėl grįžo į namus, ir prie salės durų jis jai palinkėjo labos nakties. Net paklausė, ar nieko netrūksta.

Tačiau vos durys tarp jų užsivėrė, viskas užvirė. Dingsėjo mintis, jog ji už penkių šešių metrų. Kitoje koridoriaus pusėje. Jo lovoje.

Miegai išgaravo. Galvoje sukosi viena svarbi mintis: nevalia ten eiti.

Tačiau išsverdėjo į koridorių. Prie jos durų ir vėl atgal prie savųjų. Jam šovė j galvą, kad gali atidaryti spintą su baltiniais, tada ji išgirs, pravers duris ir pakvies vidun.

Ji taip ir padarys. Tad ko laukia?

Jis vėl nugirgždeno prie jos durų. Grįžo palei laiptus. Sustojo. Įsiklausė. Apie tai, jog Andersas ar kiti taip pat klausosi, nepagalvojo.

Paskutinę akimirką išsigelbėjo nulipdamas laiptais ir nerdamas laukan. Per kiemą. Pakrantės pašiūrių link. Galiausiai susirangė ant senosios sofos krautuvės kontoroje, apsiklojęs gūnia.

Pažadino saulė, kepinanti tiesiai į veidą, ir musė, pamaniusi, jog yra valgomas daiktas.

Sustingęs ir išsekęs pasirąžė keikdamas save, kad yra visiškas bailys.

Atėjusi pusryčių, Ana pasidžiaugė miegojusi nuostabioje lovoje, jaukiausiame kambaryje, kokiame jai tik yra tekę būti.

Jis vangiai nusišypsojo ir padėkojo. Jie buvo vieni. Andersas ir Karna visada pusryčiaudavo virtuvėje vos išaušus.

— Ana, tu mane darai visiškai bejėgį, — pasakė jis ir užsidengė rankomis veidą.

— Ką tai reiškia?

Jis prasižiojo norėdamas paaiškinti. Bet vėl užsičiaupė. Jam atrodydavo, kad žmonės praverta burna atrodo kaip žuvys.

— Kodėl taip sakai? — sušnabždėjo ji.

Jis padėjo stalo įrankius ir sulankstė servetėlę, tarsi pusryčiai būtų baigti net neprasidėję.

— Aš ilgėjausi. Labai bijojau, kaip tau patiks... ką pamanysi... Tiksliai viską suplanavau, ką tau pasakysiu. Kaip viskas bus puiku. Kad tu pasijusi namie. O dabar negaliu net palaikyti pokalbio. Miegoti tame pačiame name, ne...