Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

— Ne.

Jis pažvelgė į jos sušvelnėjusį veidą. Ir iš dėkingumo, kad ji jam pritaria, vos nepasakė: „Eikš, keliaukim kartu. Eikš, Hana!“

Tačiau nepasakė. Ir tuštuma, kurią pajuto, buvo nepakeliama. Tačiau liko gulėti lyg niekur nieko.

Bet ji pasakė:

— Eikš!

Žodis dar glamonėjo jam ausį, kai jis pajuto, kaip apglėbia jos rankos. Tai nepriklausė tikrovei. Jis nuplaukė. Ir visa kita išnyko.

Nors tąnakt daktaras Grenelvas Olinės nurodymu ir davė Hanai šio to miegui, karščio nepanaikino. Priešingai. Karščiu užsidegė abu. Net nepagalvoję užsirakinti durų.

Kurį laiką miegojo susipynę lyg siūlų raizginys. Kaskart jai sukrutėjus jis prabusdavo tiek, kad prisimintų: „Ji čia, šalia manęs!“

Arba ji: „Benjaminas pas mane, ir tai ne sapnas“.

Po to jis stovėjo prie savo durų, ir nieko nebebuvo galima pakeisti.

Atlošė galvą, bandė ramiai kvėpuoti nusirengdamas antrąkart. Jį tebebuvo užvaldęs sunkus svaigulys. Ji įsismelkusi į kūną. Jos kvapai gaubė jį, buvo įsigėrę į odą. Visos poros alsavo Hana. Jis traukė ją į save, tarsi ji būtų buvusi gyvastį teikiantis oras, o ne potyris už paliktų durų.

Norėjo įsijungti protas. Bet jis ūmiai jį atstūmė. Viskas taip, kaip ir turėjo būti. Hana visada buvo jo dalis.

Tačiau jis nė nesvajojo, kad ji tokia karšta. Sava ir pašėlusi.

Atsidavė jam su tokia pat didžiule jėga, su kokia veik ketverius metus gynėsi nuo jo artumo.

Ji tapo uždraustąja jo paties dalimi. Žaidimu, apie kurį niekam nevalia sužinoti. Jį užplūdo pasiutiškas džiaugsmas. Būtų galėjęs rėkti, dainuoti, bet ką. Tačiau jam nė kiek nereikėjo smalsumo, kurį būtų sukėlęs.

Taigi jis pradėjo laukti kito karto. Laukimas neprilygo niekam daugiau. Vėl grįžo jos alkis, nors buvo ką tik pasotintas. Pripildė jėgų. Būtų galėjęs lipti tiesiai į daktaro valtį, visai be miego.

Olinė sėdėjo savo kėdėje, prižiūrėdama kavinį. Tarnaičių nė artyn neprileido prie šeimininkų aukšto.

— Turi būti ramybė. Daktaras visą naktį praleido pas ligonius, o Hana taip pat blogai jautėsi.

Karna, atsėlinusi iš kambarėlio, gavo didelį galą riestainio. Paskui jai buvo leista užsilipti ant virtuvinio stalo ir žiūrėti, ar virš tvarto stogo nepralėks Sekminių raganos.

Kai Isakas atlėkė iš išimtininkų trobos ir taikėsi į viršų pas mamą, jam taip pat teko riestainio. Sekminių raganomis jis netikėjo. Bet vis tiek norėjo pasėdėti ant stalo.

Ir Olinė didžiajam padaužai leido daryti tą patį kaip Karnai..

Galimas daiktas, jai teks atsakyti prieš Viešpatį, nes dangstė nuodėmių nuodėmę. Tačiau giliai tat slėpė.

Kambarėlyje ant aukšto Hana išpakavo visus daiktus, kuriuos buvo sukrovusi į Dinos lagaminą. Išdėliojo į vietas, kur anksčiau jų būta. Tarpais pakreipdavo galvą ir nusišypsodavo apžiūrinėdama skirtumus.

O prausdamasi šaltu vandeniu iš porcelianinio ąsočio mėlynomis gėlėmis, ėmė švilpauti.

Jis neįstengė laikytis atokiai. Glaustėsi prie jos kūno, kai tik niekas nematydavo. Elgėsi paikai, jusdamas dėl to didelį džiaugsmą.

— Eime prie vasaros tvarto, — pasakė jis, alsuodamas jai į sprandą. Akimirką jie liko vieni valgomajame, kai ji dengė stalą.

Ji nusišypsojo ir dirbo kaip dirbusi.

— Susitinkam šiąnakt prie duburio, — tarė jis, kai ji nešė nuo stalo indus, o jis buvo likęs vienas sėdėti.

Ji vėl nusišypsojo ir neatsakė.

Po pietų jį iškvietė pas žmogų, kuris buvo įsikirtęs koją.

— Plaukiam kartu, Hana, — sušnabždėjo jis.

Ji papurtė galvą.

Tačiau kai tuoj pat įėjo Isakas ir paklausė, ar jie tikrai liks Reinsnese tris dienas, jis išgirdo ją atsakant:

— Taip, tris dienas.

Ji neišvažiuos toliau nei Stranstedas, pamanė jis, kai, užsimetęs švarką ir stvėręs krepšį, nubėgo prie valties.

Plaukė taip, jog purslai tiško. Su praskėstomis Hanos šlaunimis pirmagalyje. Apie nieką daugiau negalėjo galvoti, tik apie jos glėbį. Jūra putojo.

Panirti į bangas. Vėl išnirti. Suptis ir skęsti, skęsti ir suptis. Geismas šėlo it ernis. Jis atsistojo valtyje ir ėmė skrosti bangas, kiaurai permirko. Druskinga šalta drėgmė. Jis įveikė ją. Nugalėjo.

Tądien Benjaminas Grenelvas buvo neįveikiamas. Būtų galėjęs eiti lenkčių su pačiu velniu, kad ir kiek būtų reikėję nuplaukti. Buvo pasirengęs važiuoti į Kristianiją ir suvaryti juos į ožio ragą! Parodyti jiems, kas šarlatanas!

Vakarop, jam grįžtant namo, ji ilgai stebėjo valtį, kol ji pasiekė krantą. Sėdėjo paplūdimyje dulkiant dulksnai.

Šviespilkis pačios siūtas Hanos paltas buvo patamsavęs nuo drėgmės.

Jis pajuto atsiveriant poras, lyg šiltam vėjui papūtus. Iškilo vaikystės vaizdai. Hana ir jis. Hana ką nors užsigavusi. Raudanti jo glėbyje. Hana, lekianti per laukus. Toli nuo jo. Kasos kaip palaidos vadelės.

Jos vaizdas kažką sujudino. Kažką trapaus. Jam kilo noras ją apsaugoti.

Šlapi plaukai karojo juodomis sruogomis ant veido ir ant kaklo, bet jai buvo nė motais. Avėjo jūreiviškais batais, kurie pjovėsi su išeiginiu paltu.

Ji įsibrido tarp akmenų ir pasitiko valtį.

— Atsargiai, nesušlapk palto, — perspėjo jis ir iššoko į krantą.

Ji neatsakė, tik kartu su juo tvirtai suėmė valtį. Nustūmė taip

toli, jog valtis apvirto ant šono.

Jis žinojo, kad juos gali pamatyti namiškiai, tačiau turėjo ją apkabinti.

— Tu neatsargus, — ramiai tarė ji.

— Kodėl?

— Žmonės mato.

— Lai mato.

Tuomet ji visu svoriu atsišliejo į jį.

— Reikėjo siūti?

— Taip, žaizda buvo gili. Bet vėl bus kaip naujas. Aš geras siuvėjas.

— Abu mes siuvėjai.

— Ne bet kokie siuvėjai, dievaž!

Jie smagiai nusijuokė žiūrėdami vienas į kitą. Kiek pasaulyje juoko! Kunkuliuoja.

Kai jie ėjo po varvančiais alėjos vainikais, ji jam papasakojo, kad „daktaras Grenelvas“ arba „daktarėlis“ žmonės taria kažkaip ypatingai. Stranstede nuolat girdinti. Pagarba, mananti ji.

Per tiek laiko, kiek trunka pareiti namo, jo įgūdžius ji pavertė tauriausiomis savybėmis.

Per daug nesureikšminamas, nepagiriamas tiesiogiai, jo darbas įgijo didesnę prasmę.

Juk argi daktaras Grenelvas neatplaukia vienas bet kokiu oru? Ar neišsikelia į krantą sunkaus daktaro krepšio ir nepadeda kiekvienam? Turtingam ir vargšui. Gydyti jis moka. Siūti. Net žiojinčią žaizdą, kur įkirsta kirviu.

Jis sumišęs šypsojosi. Bet neprieštaravo.

Ir paskui nežinia kaip jam šovė į galvą: Ana niekada nebūtų šito pasakiusi.

Jis palaukė, kol visi sugulė. Suvaikščiojo į nameliuką, kad turėtų alibi, jei kas nors išgirstų. Paskui įsėlino pas ją.

Džiaugsmas! Degantis kūnas. Jam reikia jo. Juk turi teisę nors kiek pagyventi.

O ji? Jis matė, kad ne vien jis mėgaujasi tuo, jog ir Hana laiminga.

Vėliau, jau savo kambaryje, dideliame veidrodyje tarp langų išvydo nepažįstamą žmogų. Bet tik akimirką.

Ateitis? Ji galės būti po Sekminių.

Dvynukai skersai! Bet ne bėda, kol oras tiek nesubjuręs, kad jaunasis daktaras negalėtų atvykti. Lygių jam nėra! Po viskam gėrė su moterimis kavą ir degtinę kaip kokia pribuvėja.

Kiti vyrai pabėgo iš namų, kad grįžtų, kai viskas bus pasibaigę, o daktarėlis liko šalia. Laikė apglėbęs, kalbino tarp sąrėmių ir gyrė, kokia šaunuolė, kai pabaiga buvo nebetoli.

Batsiuvio Perseno žmona plepėjo apie tai, kaip jos sesuo, Elsė Marija, pagimdė dvynukus. Stovėjo Hanos siuvykloje matuodamas! suknelę, mat rengėsi j septyniasdešimties metų jubiliejų Tromsėje.