Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Jis norėjo būti šalia jos. Juk nieko daugiau nenorėjo. Murmėjo jos vardą. Lūpomis lietė kaklą, skruostą. Ir spaudė glėbyje.

Paskui ji tarsi apsisprendė. Atsiplėšė nuo jo ir atatupsta pasitraukė prie sienos. Stebeilijo į jį sunkiai alsuodama, tarsi nudirbusi didelį darbą.

— Žinok, Benjaminai, kad negaliu žaisti tokių žaidimų. Aš per daug rizikuoju. O mudu... — Ji pertraukė mintį ir virpančiais, bet ryžtingais pirštais pasitaisė suknelės apykaklę.

Jis žengė jos pusėn ir gana neatsargiai pakartojo:

— O mudu?

Tada ji smogė kumščiu į sieną taip, jog net suaidėjo.

Jis sustojo ir nudelbė akis į nusitrynusius dažus.

— Atleisk. Daugiau to nebus, — tarė jis.

Tada ji kakta ir delnais prigludo prie sienos. Iš po užmerktų vokų pabiro ašaros.

Jis lūkuriavo nežinodamas, kaip pasielgti. Ji užsisklendė. Tada jis nusikabino nuo sienos švarką. Iš piniginės ištraukė tris banknotus, padėjo ant stalo, stvėrė daktaro krepšį ir išėjo.

Prie jūros vaikštinėjo Isakas, bandydamas ištirti paplūdimio žemės paslaptį.

Benjaminas pakedeno jam plaukus ir išbandė jo skiedrų laivelį tvenkinėlyje tarp uolų. Berniukas nesustodamas tarškėjo apie tai, jog tikriausiai atplauks į Reinsnesą, kai tik mama baigs siūti.

— Gali ir vienas atplaukti, kai labai užsimanysi, — tarė Benjaminas ir patapšnojo jam per petį.

— Dabar, iš karto?

— Ne, ne šiandien...

Ranka, kurią buvo uždėjęs ant berniuko peties, suglebo. Tarsi būtų ilgai buvęs šaltyje ir praradęs bet kokį jautrumą.

Isakas atlošė galvą ir pažiūrėjo į jį. Pilnas pasitikėjimo. Tada rimtai linktelėjo. Kaip tikras vyras paėmė daktaro valtį ir gražiai nustūmė ją tarp akmenų, paskui stovėjo mojuodamas ranka, kol jis išnyko už kyšulio.

Iš pradžių irklavo taip, jog purslai tiško. Paskui į burę įsimetė klastingas vėjas. Neša ne į tą pusę! Jis įtraukė irklus ir sėdo prie vairo.

Kaip labai dažnai, vėl pajuto, jog ilgisi Akselio. Žmogaus, su kuriuo galima kalbėtis. Tartis. Ginčytis. Pliektis.

Nejuto tvilkinančio ilgesio kaip tada, kai lyg apsėstas galvodavo apie Aną. Akselio trūko veikiau kaip šilto palto. Alaus ir užeigų! Laisvumo, leidžiančio žmogui atsipūsti.

O ką, jei iškęstų iki vasaros pabaigos, o paskui imtų ir iškeliautų? Kaip Dina?

Jis ginčijosi su savimi. Karna visai mažutė. O dar tas nuomaris. Kas ja rūpintųsi? Aiškintų? Guostų?

Kodėl jis nepadaro kaip kiti vyrai? Nesusiranda moters, kuri dėl jo galėtų viską paaukoti?

6 skyrius

Kalendorius rodė 1876 metų vasario trečiąją, Žydrųjų mišių dieną, apie kurią buvo pasakyta: „Ji pavasarį įkvėps gyvybės į visas galūnes“.

Tą dieną nuo Anos atėjo kitoks laiškas.

„Gerasis Benjaminai“, — kreipėsi ji laiško pradžioje. Ir užbaigė kaip įprasta: „Tavo draugė Ana“. Tačiau visa kifa nebuvo taip įprasta. Mat ji teigiamai atsakė į kvietimą, kuriuo jis visada pabaigdavo savo laišką: „Atvažiuok į Reinsnesą, Ana!“

Jis buvo įpratęs, jog ji arba neužsimindavo apie tai, arba mandagiai dėl kokių nors praktinių priežasčių atsisakydavo. Dabar parašė: „Atvykstu su seserimi Sofija!“

Šalutiniu sakiniu ji papasakojo atstūmusi trečią jaunikį, nors Benjaminas nežinojo, jog buvo atstūmusi du pirmus. Ir kad kiekvieną pavasarį nuo tos dienos, kai jie išsiskyrė, tramdžiusi norą atkakti į Reinsnesą.

Po pastarųjų suardytų piršlybų, dėl kurių ypač mama puolė į neviltį, tėvas išrėžė, kad jai reikėtų nuvykti į Norlaną ir atsikratyti senų vaiduoklių.

Ji nepasikuklino patraukti per dantį tėvų susirūpinimo dėl jos senmergiavimo.

Taigi Ana tebebuvo reali.

Jis suvokė, jog buvo iškėlęs ją į dvasinės bendrystės aukštumas. Pavertęs savo patikėtine. Gaudamas Anos laiškus, tarsi gyveno turtingesnį gyvenimą.

Viena pirmųjų minčių, atėjusių jam į galvą, buvo tai, jog jeigu ji atvyks, nebebus laiškų.

Taigi ji atvyksta. Ir Sofija! Sukrėstas jis susmuko į krėslą krautuvės kontoroje.

Apsidairė kampe, kur priimdavo ligonius. Šiandien jis atrodė visiškai nurudęs ir senas. Užrakinama stiklinė spinta su instrumentais ir vaistais kadaise buvo balta. Dabar pilka, su bjauriomis dėmėmis vietoj nusilupusių dažų. Pirko ją nebenaują.

Krėslui, kuriame sėdi, neprošal naujas apmušalas. Pro ranktūrius prasišviečia kamšalas. Nenusakoma rudai raudona spalva. Gana praktiška, turint galvoje kraujo dėmes. Bet veikiausiai nei patrauklu, nei higieniška, žiūrint Anos akimis.

Rašomasis stalas dar visai naujas. Gali ten būti. Kontoros krėslas ir dvi medinės kėdės — taip pat. Tačiau varganumo, jog daktaras dirba krautuvės kontoroje, neužtušuosi.

Vasario mėnuo. Ką galima būtų nuveikti iki birželio?

Kaip Reinsnesas atrodys Anai?

Dvaro trobesiai praėjusią vasarą iš jūros pusės buvo perdažyti baltai. Tačiau krautuvė atrodo liūdnai, viena prieplauka — taip pat. Pavėsinėje daug išdužusių stiklų, o suolelyje prie pagrindinių laiptų trūksta lentos. Staiga jis prisiminė, kad tapetai po langais svetainėje nusėti dėmėmis. Taigi langus reikėtų iš naujo užglaistyti?

Jis vaikščiojo nušiurusiomis grindimis, jusdamas kylant nenusakomą galvos skausmą.

Kur jas reikės apgyvendinti? Gal paskirti joms didžiausią svečių kambarį? Ne, per mažas. Jos veikiausiai atsiveš visą garderobą, tad reikės vietos. Pats turės išsikraustyti iš salės.

Bet kaip namiškiai pažiūrės į tai, jog jis išsikrausto, kad atlaisvintų vietos Anai iš. Kopenhagos? Tikrai pamanys, kad jis pasipiršo ir gavo jos sutikimą.

Kvaršindamas sau galvą dėl visų smulkmenų iškart, galėjo negalvoti apie tai, kas svarbiausia. Kad Ana atvažiuoja.

Olinė ėjo septyniasdešimt aštuntuosius. Valdė virtuvę ir namus nuo kėdės su ratukais.

Prieš keletą metų pėdoj atsivėrė žaizda ir niekaip negijo. Ji nesiskundė nė vienu žodžiu, bet sunkiai dūsavo. Plaukai išretėjo. Kaip įmanydama sušukuodavo juos į viršų ir trimis smeigtukais susmeigdavo į mažytį kuodelį. Oda liko stebėtinai lygi ir sveika. Kaip pienas ir medus, sakydavo Andersas, norėdamas jai prisimeilinti.

Ji būdavo jam palanki. Šiaip bet kieno pagyrų neklausydavo. Pažinojo žmones. Ir laidydavo savo triuškinamas replikas, kai jai atrodydavo būtina.

Per kai kuriuos žmones ji žiūrėdavo kiaurai, tarsi šie būtų oras. Matyti ji dar matė, skirtingai nei Andersas. Tačiau plaukai jam tebežėlė kaip miškas.

Benjaminas nutaikė progą, kai virtuvės darbininkė buvo išėjusi. Tuomet įsmuko vidun ir atsisėdo galustalėje.

— Oline, noriu su tavimi pasitarti.

— Ahaaa?

— Matai, vasarą turėsim didelių viešnių.

— Ooo?

— Panelė... dvi panelės iš Kopenhagos.

Olinė suspaudė lūpas ir pridėjo prie jų smilių. Dar vaikystėje jis žinojo, jog tai reiškia, kad Olinė mąsto.

Leido jai pamąstyti.

— Vadinasi, ne bet kokia panelė?

— Ne.

Ji sukryžiavo ant krūtinės mėsingas rankas ir linksmai į jį pažiūrėjo.

— Kuo ji vardu?

— Ana Anger.

— Ana. Krikščioniškas vardas. Ir ką toji Ana Reinsnese veiks?

Benjaminas smarkiai paraudo.

— Sesuo vardu Sofija. Jos atvyksta manęs aplankyti, — atsakė jis.

Olinė suraukė kaktą, tačiau patylėjo.

— Pagaliau Benjaminas sulauks damų vizito. Taip, esi pakankamai suaugęs. Per trisdešimt. Tėvas, o be žmonos. Vienas žmogus niekam netinka. Taip Viešpats yra pasakęs.

Ji energingai maktelėjo galva. Tarsi turėtų tiesioginį ryšį su ponu Dievu, o šis jai būtų pritaręs.