Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Dažnai turėdavo pripažinti, jog valdyti laivą nėra didysis jo pašaukimas. Tačiau Andersas buvo teisus sakydamas, jog pamažu galima įgusti dirbti ir tokį darbą, kuriam neturi polinkio.

Jis apsiprato su vienatvės valandomis jūroje bet kokiu oru. Taigi nebuvo liudytojų, mačiusių, jog bangavimas prie Senjos arba didžiulė banga Anfjūre privertė jį pasijusti mažvaikiu. Arba kad daktaras inkštė, kai reikėjo irkluoti prieš vėją ir delnuose trūkinėjo pūslės.

Jis turėjo neblogą valtį. Tačiau vos jūra kiek labiau pasišiaušdavo, jis užsimanydavo grįžti į Kopenhagą. Tuoj pat imdavo planuoti atsitraukimą. Viską mesti. Išvykti.

Studijų laikai dabar jam atrodė kaip nesibaigianti šventė ir laisvė. Daktaraudamas tarp šcherų neretai pasijusdavo nukaršusiu seniu.

Kai oras būdavo gražus ir, sėdėdamas po bure, galėdavo ramiai mąstyti, planuodavo važiuoti į Kopenhagą ar Vokietiją specializuotis.

Turėjo ir trečią kelią: labdaringi gimdymo namai Bergene. Gal tai jo pašaukimas? Padėti į pasaulį ateiti vaikams. Padėti moterims.

Būdavo, nusistato datą, kada išsiųs prašymą dėl vietos. Tačiau pakakdavo staigesnio šoninio vėjo, ir planai išsisklaidydavo kaip dūmas. Arba nuskęsdavo mėlynai rudame Karnos žvilgsnyje, kai ji netvirtais žingsneliais atitipendavo į prieplauką jo pasitikti.

Jos lankydavosi pas jį. Moterys. Jaunos ir pagyvenusios. Ateidavo patarimo. Vaistų. Žiemą iš po drabužių jų beveik nesimatydavo. Vasarą jis įsidėmėdavo vieną kitą žvilgsnį. Apgamą. Šypseną. Garbaną. Tačiau jam jos būdavo nerealios. Vien atvejai. Juk turėdavo jas liesti, kartais — guosti. Būdavo, pajunta odos kaitrumą. Tuomet iškart darydavosi atsargus. Jis buvo dėl jų, ne priešingai.

Kai nakvodavo Stranstede, kartais nuklysdavo j vietas, kur nebūdavo ligonių. Į idiotiškas loterijas, kur kažkam renkamos lėšos. Į redaktoriaus skaitymų draugiją. Girdėdavo balsu skaitant vieną ar kitą romaną.

Tačiau Stranstedas — ne Kopenhaga. Panelės netupinėdavo po medžiais plonomis vasarinėmis suknelėmis. Grindiniu nekaukšėdavo bateliai. Jis bandydavo prisiminti situacijas, įvykius, mizanscenas. Visada su moterimis ir plačiakraštėmis skrybėlėmis. Nugara į jį. Ir siūbuojančiais klubais. Kūrėjas tikriausiai buvo gašlus Šėtonas!

Meilė?

Norlanas — nyki vieta. Tokiam kaip jis.

Vieną dieną jis aplankė Haną. Ji nuomojosi du kambarius nedažytame name prie telegrafo.

Nebuvo matęs jos kelis mėnesius. Ji retai lankydavosi Reinsnese.

Kartą buvo atėjusi pas jį Stranstede, vaistų nuo kosulio Isakui. Sėdėjo ankštame laukiamajame ir elgėsi taip, tarsi pažinotų jį ne daugiau nei bet kas kitas.

Ji laikėsi atokiai. O gal ne ji, bet jis?

Aiškiai nustebusi ji priėmė jį mažame kambarėlyje už siuvyklos. Ten buvo jauku, bet ankšta.

Atnešusi kavos su riestainiu, atsisėdo siūlėti suknelės viršaus.

Jis žinojo ją sunkiai dirbant, kad turėtų, kas būtiniausia. Porą kartų įkišo Stinei keletą banknotų. Paprašė juos perduoti Hanai ir nesakyti, iš kur gavusi.

Dabar jam buvo nemalonu tai prisiminti. Tarsi būtų bandęs ką nors nupirkti.

Iš pradžių jie kalbėjosi apie vaikus. Isakui jis atnešė alavinį kareivėlį.

— Jis žaidžia paplūdimyje, — pasakė ji.

Prieš keletą dienų buvo pasiėmęs Isaką į daktaro valtį. Buvo gražus oras, o vakare vis tiek turėjo sugrįžti į Stranstedą. Berniukas vienas krapštinėjosi paplūdimyje, kur Benjaminas palikdavo valtį. Paklaustas, ar nori plaukti kartu, ramiai atsakė, kad pirma turi įspėti Haną. Bandė nuslėpti, kaip apsidžiaugė.

Jie šnekučiavosi apie platųjį pasaulį ten, kur horizontas užlinksta. Ir pūlinį piršte, nes Isakas buvo matęs, kaip Benjaminas jį pjauna.

Berniukas labiau pasitikėjo pasauliu nei Hana. Keisčiausia, jog ši savybė, ko gero, buvo Hanos nuopelnas. Kitos našlės būtų vaiką saugojusios ir lepinusios, o Hana leisdavo Isakui būti savarankiškam. Siųsdavo visokiais reikalais, leisdavo su daktaru plaukti pas ligonius, irkluoti uoste ir lankyti kalvius palei paplūdimio kelią.

Isakas paminėjo garlaivio ekspeditorių.

— Jis parūpina mamai klientų. Pažįsta labai daug žmonių.

— Štai kaip?

— Sako, kad galime persikraustyti į jo namus. Norėtų, kad mes susituoktume.

— Tu tai girdėjai?

— Ne visai... Bet kažkas panašaus pasiekė mano ausis, taip! Buvau atsigulęs, bet negalėjau užmigti.

— Ką atsakė tavo mama? — lyg niekur nieko paklausė jis.

— Negirdėjau. Bet ji gavo dovanų sagę.

Jis norėjo Hanai papasakoti apie kelionę su Isaku. Tada pamatė sagę duobutėje tarp krūtų. O gal priešingai?

Šiaip ar taip, užuot pasakojęs apie kelionę, užsiminė apie sagę.

— Mėtėsi nereikalinga pas garlaivio ekspeditorių... Bet už ją dar nesumokėjau.

Jis nusprendė paerzinti:

— Nejau garlaivio ekspeditorius nėra toks turtingas, kad galėtų sagę padovanoti?

Ji sukluso. Kalbėjo greitai. Olaisenas ketinąs statyti krantinę garlaiviui.

— Krantinę?

Ji dar greičiau išbėrė, jog paveldėjęs pinigų iš senelio Amerikoje.

— Dažnai su juo mataisi?

— Retkarčiais. Jis Isakui patinka.

— O tau?

— Man? — tarstelėjo ji ir paleido iš rankų rankdarbį.

— Ar tai rimta?

— Turi galvoje, ar jis pasipiršo?

— Taip, panašiai.

Ji įsmeigė akis į siuvinį. Turbūt tai skylutės sagoms. Nėrė kilpeles žaibiškais, tiksliais judesiais su tokia išraiška, tarsi jų neapkęstų.

— Ar ir tu nori, kad būčiau gerai aprūpinta?

— Ne, aš tik klausiu. Mes juk kaip brolis ir sesuo.

— Brolis ir sesuo?

Pirštai sustingo. Paskui adata ryžtingai pasisuko ir užkabino siūlą kitai kilpelei. Ji visa pasinėrė į darbą. Dūrė ir dūrė.

— Ne, mes ne kaip brolis ir sesuo. Mes daug buvom kartu. Bet nesam brolis ir sesuo! Aš tesu samės pavainikė. Tu — Reinsneso giminės sūnus, mokęsis Kopenhagoje daktaru.

Jam knietėjo pasipasakoti, kieno sūnus iš tikrųjų esąs. Norėjo pasakyti ją mylįs. Bet nieko neišėjo.

— Kas sakė apie samę? — Neįstengė net ištarti žodžio „pavainikė“.

— Mano anyta.

— Neduok Dieve tokia anyta.

— Taigi todėl esu čia ir siuvu turčiams.

— Tu pyksti?

— Ant ko?

— Ant gyvenimo.

— Ne, ką tai pakeistų?

— Aš kartais pykstu.

— Tu? Taip, taip, svarbu, ne ką turi, bet kaip žiūri.

Jis nematė reikalo gilintis į šią temą.

Po valandėlės neatsikvėpdama ji išpyškino:

— Jis pasipiršo.

Benjaminą apėmė kaži koks nepasitenkinimas.

— Taip?

Ji žvelgė tiesiai į jį.

— Ką man atsakyti?

— Kaip širdis liepia, — tik taip pasielgsi teisingai, — tarė jis.

— Ir iš kur toks protingas?

Hana nepripažįsta užuolankų. Turi pasisaugoti.

— Atsiras kokia nors išeitis, nereikia...

— Aš savaitėmis laukiu pinigų už tai, ką esu pasiuvusi, nes bijau pasakyti, kad man jų reikia. Bijau, kad kilniosios ponios gali supykti ir nebeateiti pas mane siūdintis.

Jis pakilo. Atsistojo už jos kėdės.

Tarsi nudegusi ji pašoko ir padėjo siuvinį ant stalo.

— Turbūt jau eisi? — tarė ji.

Nespėjęs atitokti, jis apkabino ją abiem rankomis. Nebeprisiminė, kada buvo ką nors lietęs, be mažosios Karnos ir ligonių.

Šiluma. Gyva, gaivi oda. Jis įsikniaubė jai į kaklo duobutę. Vilfredo Olaiseno sagė dūrė jam skruostą.

Jis tvirtai tvirtai ją apglėbė.

Valandėlę ji stovėjo sustingusi, tarsi netikėdama tuo, kas įvyko. Paskui išlaisvino savo rankas ir suėmė jo veidą. Pritraukė prie savęs ir įdėmiai įsižiūrėjo jam į akis.