Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Jis parašė laišką ir Akseliui. Adresavo tėvams Danijoje. Pasirinko lengvą ir nerūpestingą toną, pakvietė bet kada atvykti į Reinsnesą.

Akselis atrašė iš Berlyno, papasakojo bandąs pradėti privačią praktiką. Nesą lengva. Labiausiai norėtų padirbėti ligoninėje. Dar pasimokyti. Bet tai sudėtinga. Juk pažymiai ne Benjamino. Be to, turi kaip reikiant išmokti kalbą.

Tarsi Dina būtų buvusi tik bendra pažįstama, jis išdėstė, kad ji nuomojanti keletą didelių kambarių gerame rajone. Pats turįs nedidelį kambarėlį netoliese esančiame pensione.

Pagautas kvailo pavydo, Benjaminas metė šalin nebaigtą skaityti laišką.

Jo motina gyvena su geriausiu jo draugu, neką vyresniu už jį patį. Mažiausiai penkiolikos metų skirtumas. Negana to, leido, kad jis tai sužinotų iš Akselio. Gražiu tokio poelgio nepavadinsi.

Kas, po velnių, bus, kai jis jai nusibos? Arba dar blogiau — kas bus, jei ji jam nusibos?

Jis vėl paėmė laišką.

Akselis bent jau parašė, kad juodu gyvena atskirai. Taigi be didelio skandalo.

Bijodamas, kad Akselio laiškas nepakliūtų į rankas Andersui, įmetė jį į krosnį. Pažiūrėjo, kad liepsnos jį sunaikintų, ir tuoj pat sėdo rašyti atsakymo.

Išėjo juokingas pagraudenimas dėl palaido gyvenimo ir santuokos griovimo.

Perskaitęs suglamžė laišką į mažą kietą gniutulą, kuris išmargino delną rašalo dėmėmis. Velniai rautų, argi jis gali sakyti moralus Akseliui? Jis?

Po poros dienų Akseliui parašė naują laišką, iš kurio tono galėjai pamanyti, kad abu tebėra studentai. Nepažįstantys kitų rūpesčių, tik tuos, kuriuos patys susikuria.

Paprašė perduoti linkėjimų Dinai. Jei sutiksiąs.

4 skyrius

Kontora buvo ruda ir nušiurusi. Atsidavė tabaku, popieriais ir smalka. Niekas jiems netrukdys. Krautuvė tuščia. Tik kur ne kur lentynose ir stalčiuose apdulkėjusios nepaklausios prekės. Daiktai, kuriuos galima ilgai laikyti. Kai kas gal pravers namų ūkyje. Dervuoti siūlai ir pypkių valytuvai. Lempų gaubtai ir saulės nublukinti ceratos ritiniai.

Andersas keletą dienų repetavo, ką sakys. Dabar sėdėjo priešais Benjaminą su romo taurele rankoje.

Kalba būsianti apie sudėtingą finansinę padėtį, pradėjo jis, geraširdiškai vypsodamas.

Jis supratęs, kad Benjaminas planuojąs su Karna išsikelti į Stranstedą ir nuomotis ten būstą su samdoma namų tvarkytoja? Turįs pasakyti, ką apie tai manąs. Mat nebesueitų galai.

Benjaminas neišmanė, ką sakyti. Juk jis nebe berniūkštis, kurį galima stumdyti pagal ūpą.

Taip, jis ketinąs užsiimti praktika Stranstede. Apie tai kalbėjęsis su vyriausiuoju apylinkės gydytoju. Labai reikią dar vieno daktaro. Be jokių dvejonių.

Andersas neabejojo, kad Benjamino gydytojo darbas labai reikalingas. Juk matė, kaip žmonės jį vertina ir gerbia. Viskas tiesiog puiku. Tačiau pragyvenimas ne kaži koks, kol nepasirūpins, kad jam būtų mokama.

Taip, Andersas tiesiai išrėžė: jaučiasi tvarkąs turtą, kuris niekam, be jo paties, nerūpi.

Kaip Andersui — neįprastai tiesiai.

Kadangi iš kitos stalo pusės nesulaukė nė menkiausio pa- prieštaravimo, jis tęsė savo ilgiausią kalbą nuo to laiko, kai prikūlė žvejus, nubaudusius Benjaminą Lofotene.

Didžiųjų silkių vėl kaip nebūta. Nuo pat šešiasdešimt ketvirtųjų nebeįmanoma su žvejais prekiauti senuoju būdu, atsiskaitant prekėmis. Už žuvis jiems iškart mokėk grynaisiais. Antraip nueis pas kitą supirkėją. O Reinsneso krautuvėje pinigų jau kadai niekas neleidžia. Neša juos kažin kur.

Taigi Andersui tenka mokėti avansu, dar nepardavus žuvų! Jis vienas atsako už prekės kokybę. Pažeistos ir išbrokuotos žuvys Bergene jam eina į nuostolį.

O dar prakeikti garlaiviai! Ima visus krovinius ir kursuoja laikrodžio tikslumu, nesvarbu, koks vėjas ir oras.

Pirkliai kuriasi visur. Stranstede, palei įlanką ir salose. Bet kas gali užsiimti prekyba. Jei Reinsnese nebūtų taip seklu, bala nematė žlibumo, statytų ant vienos kortos. Nusipirktų garlaivį ir nieko daugiau nedarytų, tik gabentų žmones ir krovinius.

Naujieji laikai ne vien Reinsnesą išmušė iš vėžių. Ne geriau einasi ir daugeliui kitų senų prekyviečių bei nakvynės namų savininkams. Tačiau jei Benjaminas manąs, jog iš to kokia nors paguoda, jis klystąs!

Lofoteno žvejai supirkėjams parduoda neapdorotas žuvis, o tie jas džiovina. Tai bene vienintelė tokių prasisiekėlių kaip Olaisenas duona. Tačiau jis jaunas, turi geras akis ir garantuotą uždarbį. Tokie vyriokai moteris ir vaikus įkinko į darbą kaip gyvulius. Ne už pavalgymą, bet už pinigus.

Benjaminas priminė, kad Andersas pardavęs jam uolas. Ar buvę protinga?

Andersas karčiai šyptelėjo ir puolė vardyti, ko trūksta, norint iš aklo škiperio padaryti žuvų džiovinimo karalių. O dar dvaro trobesius ir prieplaukas reikią dažyti. Bent iš pietvakarių pusės. Padargai ir lynai pirkti Bergene kreditan. Jektos burės jau prastos.

Žmonių darbymečiui nebenusamdysi už pavalgymą ir medžiagą suknelei, jie nori pinigų. Už druską jis sugebėjęs atsiskaityti, bet ne už visus miltus.

Iš paties jektoje tik pusė vyro. Kelionei į Bergeną turėjo samdyti vairininką. Dvare gyvenančių ir dirbančių žmonių atleisti negali. Kurgi jie pasidėtų?

Ūkis ir gyvuliai tvirtose Tomo rankose. Apskaitą bandęs pats aprėpti, tačiau tai ne žlibio užsiėmimas. Be to, ne tokiam darbui sukurtas. Buvo vandenis ir liko.

— Betgi tu, Benjaminai, išėjęs tiek mokslų, gal galėtum pažiūrėti tuos skaičius? — užbaigė jis ir trinktelėjo taurelę ant stalo.

Benjaminas išklausė ilgą pranašystę apie pasaulio pabaigą. Dabar papurtė galvą.

— Įdarbinsime skaičius išmanantį žmogų, kad viskuo pasirūpintų, — tarė jis.

— Dar vienas, kuriam reikės mokėti atlyginimą grynaisiais? Ne! Svarbu ne vien apskaita. Mums reikia pajamų. — Nejau tas mokslinčius daktaras nesuvokia, kokia rimta padėtis? — Ar nesupratai, kokie prasti popieriai?

— Supratau... Bet mes juk dar nebankrutavome?

— Nedaug trūksta, — sausai atkirto Andersas.

— Tokiu atveju turime dirbti išvien ir prašyti gerų žuvų.

— Aš geriau moku dirbti nei prašyti, — tarė Andersas.

Benjaminas pasakė, jog su apgailėtina padėtimi reikia supažindinti Tomą.

Andersas nudelbė akis. Niekada nebuvę priimta kalbėti dvaro darbininkams apie ekonominius sunkumus.

— Man rodos, mano laikais Tomas nebebuvo vien bernas, — tarė Benjaminas.

Jie susižvelgė.

Andersas burbtelėjo galbūt esąs kiek senamadiškas. Tomas juk vadovauja visiems ūkio darbams. Pajamos iš jo ne kažkokios, tačiau ganėtinai svarios. Ne tiek grynaisiais, kiek maistu ir visokiais reikmenimis.

— Ar esi paskaičiavęs, kiek kainuoja išmaitinti visą šeimyną?

Ne, Andersas nebuvo paskaičiavęs.

— Taigi pasitarsime su juo ir pabandysime pažiūrėti, kur galime sutaupyti arba išlošti.

Buvo liepta pakviesti Tomą.

Teko palaukti. Mat jam reikėjo pabaigti darbą, nusiprausti ir pasikeisti marškinius. Nesusitvarkęs Tomas nesirodydavo žmonėms, nedirbantiems juodo darbo. Tačiau skustis nesiskuto.

Net jei ir nustebo supažindintas su apgailėtina Reinsneso padėtimi, neparodė. Tik trumpam nuščiuvo. Tada tarė:

— Labiau vertėtų pasitikėti menkėmis nei silkėmis. Galime nuskusti uolas į pietus nuo valčių pašiūrių. Yra daugybė tokių, kurias dengia tik plonas viržių ir samanų sluoksnis. Jei pradėtume dabar, lietus jas dykai nuplautų, iki prasidės sezonas. Be to, juk turi uolų Stranstede. Jekta plauksime pirkti žuvų į Lofoteną ir patys džiovinsime ant uolų.