Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

— Uolas Stranstede pardaviau Vilfredui Olaisenui, — tarstelėjo Andersas.

Tomą žinia kiek pribloškė, bet jis greit susitvardė.

— Manau, Reinsneso uolų padėtis geresnė. Trumpesnis kelias žvejams. Be to, turim ir prieplauką žuvims priimti, ir vietos žmonėms, kurie dirbs...

— Nebus man iš tos terlionės naudos, — nukirto Andersas.

— Bet jei Tomas pabandytų?

Benjaminas jautėsi nekaip tarpininko vaidmenyje.

Tačiau Tomui tai buvo neįtikėtinas įvykis. Jis sėdėjo krautuvės kontoroje aptarinėdamas Reinsneso ateitį. Buvo nuspręsta, kad jis nusamdys keletą vaikėzų, ir tie už pinigus nuskus uolas. Anderso sąskaita. Paskui pradės supirkinėti žuvis ir samdyti žmones. Jau savo rizika.

Tomas šypsojosi, kai atėjo valgyti vakarienės. Šypsena tebespindėjo akyse ir kitą dieną. Atsirado daugybė minčių, kurias reikėjo surikiuoti. Neprisiminė, kad kada nors gyvenime vienu metu būtų tiek mąstęs. Pinigai! Tai visai kas kita, nei auginti jaučius ir arti.

Einant paskui plūgą, staiga šaudavo nuostabi mintis. Tada skubėdavo į namus praustis. Paskui eidavo į kontorą pas Andersą, pro didinamąjį stiklą tyrinėjantį sąrašus.

5 skyrius

Vieną kovo dieną Benjaminas buvo iškviestas į nuošalią trobelninko sodybą su keturiais sergančiais vaikais. Tėvai keletą dienų manė, jog jiems paprastas kosulys ir peršalimas. Tačiau pastarąją parą jaunėlis taip įsisirgo, jog jie pasiuntė žmogų daktaro.

Benjaminas rado aukštą temperatūrą, išbėrimą ir baltas apnašas ant liežuvio. Maželis buvo labai nusilpęs, o aplink lūpas būdingai pabalę.

— Veikiausiai skarlatina, — tarė jis ir trumpai pamokė, ką reikia daryti. Jauniausias buvo toks silpnas, jog Benjaminas nusprendė pasilikti, kol pamatys, kurlink visa krypsta.

Deja, niekuo nebegalėjo padėti, ir į vakarą mažylis mirė. Visą laiką prie jo sėdėdamas matė ne svetimą vaiką, bet Karną. Kai mirtis jį pasiėmė, net savęs neįstengė paguosti.

Vėlų vakarą kelias valandas plumpino per išakijusį sniegą su pluta, kol Reinsnese galėjo praverti duris į šilumą ir šviesą. Jis troško vandens nusiprausti, valgio ir miego.

Kaip įprasta, Bergljota jam atnešė į salę vandens ir „Tromsės vyskupijos naujienas“. Šįvakar iš laikraščio iškrito laiškas. Stambia stačia rašysena. Suprato, jog nuo jos. Nuo Anos.

Prieš akis iškilo žeminantis atsisveikinimas. Bet ir pajuto rusenant viltį. Pritrūko kvapo, lyg būtų toli bėgęs. Pulsas tvinksėjo neįprastose vietose. Burnoje. Ausų kanaluose.

Jis prisivertė atplėšti laišką iš lėto. Tam skirtu peiliu.

Rašalas susiliejo akyse. Raidės buvo slapti kodai, sujungti nelygiais įnoringais brūkšneliais.

Jis susikaupė. Pabandė skaityti. Tarytum suprato, kad ją pradžiuginęs jo laiškas. Nė žodžio apie nemalonųjį vakarą. Nė vieno priekaišto. Net tarp eilučių.

Lyg būtų nusprendusi jį laikyti eiliniu pažįstamu? Ar duoti šansą viską pradėti iš naujo? O gal ji tiesiog mandagi? Gerai išauklėta profesoriaus dukrelė?

Iki paryčių negalėjo sudėti bluosto. Pabudęs pirmiausia paėmė laišką.

Nuo tada Anos laiškai tapo saitu su likusiu pasauliu. Atokvėpiu nuo pareigų ir kasdienybės.

Jis dažnai jai rašydavo, kaip dienoraštį. Apie sunkumus, džiaugsmus, kasdienius įvykius. Vengė žodžių, galinčių priminti atstumto gerbėjo braižą. Arba meilės prisipažinimą. Nuojauta sakė, jog taip galbūt protingiausia.

Puslapių, kurie skaitant pasirodydavo grėsmingi, neišsiųsdavo. Jų vietoje brūkštelėdavo keletą eilučių apie Karną. Kokių nors juokelių. O gilesnes mintis apie tėvystę ir tai, jog jaučiasi pasmerktas gyventi Reinsnese, pasilikdavo.

Tačiau papasakojo keletą tragiškų įvykių, kuriuose buvo priverstas dalyvauti. Pavyzdžiui, kaip skarlatina mirė trys trobelninko vaikai. Kad ji nepamanytų, jog jis gyvena pernelyg liūdnai, patraukdavo per dantį savo ribotumą. Kai skaitydavo, atrodydavo labai šmaikštu.

Retkarčiais užsimindavo, jog norėtų išvykti. Tačiau neparodydavo, kaip to iš tikrųjų trokšta.

Iš pradžių į jo laiškus ji atsakinėdavo vangiai. O ir laiškai būdavo gana santūrūs, be to lengvo asmeniškumo, kokį jis jai rodė.

Tačiau ilgainiui ji pradėjo duoti daugiau. Nors visą laiką jis juto, kad negauna tikrų jausmų.

Ar dėl nuotolio?

Kartais susigriebdavo galvojąs apie ją kaip apie žmogų, kurio niekada nėra matęs. Galbūt troško sutikti? Svajojo? Ji gyveno jo mintyse. Taigi visada buvo kartu.

Visa kita nesvarbu.

Ji niekada nerašė apie tą įtampos pilną laiką. Išsiskyrimą. Nė vienu žodžiu nepaminėjo Akselio. Bet gyvai papasakojo apie kelionę po Angliją ir Škotiją. Apie tai, jog duodanti pianino pamokas ir turėjusi keletą koncertų. Du viešus Kopenhagoje.

Jis gavo du laiškus, kol ji gyveno pas tetą Londone. Užsiminė apie ten sutiktą škotą. Tą susitikimą minėjo dar keliuose sakiniuose.

Jis atsakė iškart, lyg pagautas karštligės. Prašė ją viską gerai apgalvoti. Ar tas vyras jai tikrai tinkamiausias. Ji neturinti pasiduoti kvailai baimei, kad bus apšaukta senmerge.

Kai ji atsakė, tarp eilučių jis girdėjo skambant jos juoką. Nė nemaniusi tekėti už škoto. Bent ne už šito. Jam pernelyg rūpi pinigai ir žodžių žaismas. Pakenčianti jį tik mažomis dozėmis. Tada jis tikrai sugebantis pataisyti nuotaiką.

Tačiau škotas nėra tai, ką vertėtų vežtis namo. Tik nedaugelis vyrų tinka importui, rašė ji.

Jos laiškus skaitydavo ir skaitydavo. Kartais balsu Andersui. Tik vieną kitą pastraipą, kad turėtų su kuo pasidalyti džiaugsmu.

Taip Andersas sužinojo apie Anos buvimą, tačiau nieko neklausinėjo. Krizendavo prisiminęs Anos žodžių nuotrupas ir jas kartodavo juokindamas save ir Benjaminą.

„Tik nedaugelis vyrų tinka importui“. Lyg būtų džiovintos žuvys, pridurdavo nuo savęs.

Arba: „Paragavęs angliško maisto, supranti, kodėl jie imperialistai. Žiaurumas kyla iš skrandžio“.

— Nepakartojama, — sukikeno.

Benjaminas kalendoriuje padėjo kryželį. Naujo laiško gavimo diena. Savotiškas laiko matas. Arba žymė, į kurią gali žiūrėti kada panorėjęs. Visai kaip laiškas.

Bet tada jis turėdavo būti vienas.

Kartą atvirumo valandėlę jis Andersui pabandė įvardyti, apie ką mąsto. Juodu sėdėjo prišvartuotos jektos kajutėje.

— Nelabai mudviem sekasi su moterimis — nei tau, nei man.

Andersas dėbtelėjo į jį pro pypkės dūmą.

— Na jau... Palauk, kol pienas nuo lūpų nudžius, — dar nežinai, į kokius vandenis išplauksi. O mano kelionė baigta.

— Manai, ji niekada nesugrįš?

— Ką ji čia veiktų?

— Tu čia esi. Reinsnesas. Karna.

— Išgerk dar ant kitos kojos, vaikei.

Nepajudinama ramybė Benjaminą ne juokais įsiutindavo. Tarsi žmogus būtų sustabdęs gyslose savo kraują ir tuo didžiuotųsi. Ar ir Dina dėl to taip niršdavo?

— Parašiau jai ir paprašiau atvažiuoti, kad pažiūrėtume, kaip išgelbėti Reinsnesą, — netikėtai pasakė jis.

Andersas išsivalė pypkę. Tada vėl prisikimšo tabako. Visa tai truko netrumpai. Kai baigė, ilgai prisideginėjo. Patraukė. Išsiėmė iš burnos ir įtariai pažiūrėjo. Jokio ugnies ženklo. Pabandė dar kartą. Lygiai taip pat juoda. Tada iš tabako dėžutės išsitraukė keturių colių vinį ir vėl viską iškrapštė. Dėžutėje iškilo ruda krūvelė, kurią įdėmiai apžiūrėjo.

— Taip, taip, galima juk tikėtis stebuklo.

Tada padėjo pypkę į šalį ir dar pripylė romo.

Benjaminas ir toliau Stranstede iš batsiuvio nuomojosi du kambarius. Ten priiminėdavo ligonius du kartus per savaitę, kai oras leisdavo atplaukti valtimi.