Хербьёрг Вассму: Karnos kraitis

Kelyje į nakvynės namus Hana vėl palinko prie vežimėlio.

— Na štai, dabar esi panaši į žmogų! — pasakė ji ir pataisė nėriniuotą Karnos kepuraitę. — Jos neįprastos akys. Tikriausiai pastebėjai? Jei nežinočiau, kaip yra iš tikrųjų, sakyčiau, kad Tomo giminės.

Jis pajuto, kaip nurausta ausų speneliai. Tačiau Hana nežiūrėjo į jį. Stebeilijo į plačiai atmerktas mėlyną ir rudą Karnos akis.

— Na, ji neblogai atrodo ir su tokiomis akimis, kokias turi.

— Lyja! —- pasakė Benjaminas ir žengė toliau.

Vakare, prieš eidamas ilsėtis, jis norėjo pažiūrėti, kaip sekasi Karnai. Pasibeldęs išgirdo netvirtą „prašom“.

Hana sėdėjo lovoje su kūdikiu ant rankų. Virš sijono buvo tik su apatiniu.

— Paduok man palaidinę! — tarė nežiūrėdama į jį.

Jis paėmė nuo kėdės palaidinę. Pastebėjo, kad rankos virpa. Viskas ne taip, kaip turėtų būti. Jie nebe vaikai, galintys rodytis vienas kitam pusnuogiai.

Šmėstelėjo vaikystės vaizdai. Žaidimai, kurių niekam nevalia būdavo atskleisti.

Jis padavė jai palaidinę neprikišdamas per arti rankos. Ji paguldė miegantį kūdikį ant lovos ir apsirengė. Jis norėjo nusukti akis, bet neįstengė.

— Buvau pamiršęs, kokia auksinė tavo oda, — bejėgiškai tarė jis.

Užsisagsčiusi ji atsistojo ir paguldė vaiką į vežimėlį. Jis sekė ją akimis. Tie lengvi judesiai. Darbininkės rankos, nesiderinančios prie tokio plono liemens ir siauros nugaros.

Ji stovėjo palinkusi prie vežimėlio. Apvalios klubų linijos. Liemuo. Jis nurijo seilę. Susijaudino, kaip kitaip pavadinsi?

Ji vikriai sulankstė porą drabužėlių ir apkamšė vaiką antklode.

Jis pasijuto apsunkęs. Svarbu tramdyti kvėpavimą.

Tarsi suvokusi, jog yra stebima, ji atsisuko ir išsitiesė.

— Prisėsk, — paragino be jokios išraiškos.

Jie susėdo ant medinių kėdžių. Jis įsistebeilijo į savo rankas. Po valandėlės krenkštelėjęs tarė:

— Ačiū, kad atvažiavai mūsų pasitikti!

Jos blakstienos suplazdėjo. Po to pasigirdo žodžiai. Greiti ir atžarūs.

— Juk parašei telegramoje apie mamos netekusį vaiką. Bet mes Reinsnese net nežinojome, kad buvai vedęs.

— Tikrai?

— O mama?..

— Mirė.

Žodis nuskambėjo dirbtinai. Tarsi jis meluotų.

— Paliko tokią mažytę?.. Kaip?

— Neklausk... Ne dabar.

Ji kiek susigūžė. Paskui pakėlė smakrą. Jis vėl kažką pajuto. Ji buvo sutrikusi.

Benjaminas palinko prie jos.

— Hana?

— Ko?

— Labai norėčiau pas tave pernakvoti...

Visas jos veidas persikreipė, tapo veik atgrasus, kai ji pakėlė akis ir papurtė galvą.

— Atleisk man! Aš... Viešpatie, mums juk nebe dešimt metų. Atleisk! — maldavo jis.

Tyla. Jis nežinojo, ką jam su ta tyla daryti. Ji susikišo rankas į neužsegtas palaidinės rankoves ir apglėbė save tarsi gindamasi nuo šalčio.

— Ar tuoj eisi miegoti? — sumurmėjo jis.

— Nebūtinai.

Ji sėdėjo tiesia nugara, suglaudusi kelius.

Kūdikis vežimėlyje suknerkė. Jis priėjo pažiūrėti ir pasupo. Nedrąsiai šyptelėjo Hanai, bet ji neatsakė šypsniu.

— Papasakok apie savo vyrą, — paprašė jis ir vėl atsisėdo.

— Jo taip pat nebėra, — tarstelėjo ji.

Jis suprato, jog ji atsidėkoja tuo pačiu.

— Grįžtu namo į Reinsnesą ir ničnieko nežinau. Net apie tave. Ji padelsė. Susidomėjusi tyrinėjo skylę lovatiesėje. Smiliumi vedžiojo skylės kraštus.

— Hokonas buvo žvejys. Pats valties neturėjo. Tik nedidelį ūkelį. Dvi karvės, aštuonios avys. Geras buvo... Taip jau išėjo. Susituokėm. Gimė vaikas, berniukas. Pavadinome iš jūros negrįžusio senelio vardu. Isaku. Tebuvo vienerių, kai nuskendo ir Hokonas. Toje šeimoje taip įprasta. Vyrai paskęsta.

— Kiek Isakui dabar metų?

— Treji. Daugiausia laiko praleidžia su Tomu ir rausia viską, ką įmanoma rausti. Gal bent jis išvengs tėvo likimo.

Kiek sumišusi patylėjo. Ne kasdien sako tokią ilgą kalbą apie save ir savus rūpesčius.

— O kaip ji... tavo žmona?

— Mes nebuvome vedę.

— Nebuvote vedę?

— Ne.

— Apsaugok Viešpatie!

Ji persibraukė abiem rankom veidą ir sustūmę odą prie kaktos viršaus, linguodama visu kūnu.

— Mergytė! Turėsi prašyti probstą melstis už ją, Benjaminai!

Jis linktelėjo. Kopenhagoje neatsirado vietos tokioms mintims. Bet galbūt taip bus geriausia.

Garlaivis „Michaelis Kronas“ pasuko į pakrantės laivakelį.

Ant vėliavos kalno vangiai pleveno pakelta vėliava. Nuo sausumos pučiantis vėjas rūką nuvarė į jūrą, tad matomumas buvo geras. Dvi valčių pašiūrės, du sandėliai ir krautuvė nebe tokie raudoni, kokie išlikę jo atmintyje. Vėjinės ir stoglangiai papilkavę nuo pietvakarių vėjo, durys užvertos.

Alėjos gale, apsuptas skaisčios žalumos, stūksojo didysis namas, o abipus jo spietėsi raudoni ir balti trobesiai. Kiemas priminė žaidimo lentą su tvarkingai išdėliotomis figūromis. Viduryje kyšojo šulinio rentinys ir karvelidė. Bolavo pilkas didžiojo namo šiferio stogas ir žvilgėjo langų eilė, o velėna dengtas samdinių trobos stogas pastatą darė panašų į didelį rasotą žolės kupstą. Ochrinė išimtininkų troba su stikline veranda į jūros pusę ardė baltos ir raudonos spalvų dermę.

Tolumoje rudeninės gamtovaizdžio spalvos kilo atkalnėn. Pageltusi šermukšnių alėja sirpino raudonas it kraujas uogas. Sodas margavo visais geltonais ir žaliais atspalviais. Tarp medžių jis įžiūrėjo aštuoniakampę pavėsinę.

Iš virtuvės kamino kilo dūmas, gaudė klėties varpas. Jį sutinka.

Žinoma, jis laukė šitos akimirkos. Dar Kopenhagoje vaizduodavosi visa tai. Taip, kaip prisiminė.

Tačiau visko susikaupė pernelyg daug. Jis turėjo nusisukti ir užsidengti rankomis veidą.

Kuo artyn, tuo blankyn trobesių raudonis ir baltumas. Andreaso sandėlio stogas atrodė prastai. Ruduo tapo dar ryškesnis prie kranto. Žaluma buvo numarginta geltonais ir rudais lopais.

Iš dalies viskas pasidarė paprasčiau. Kai realybė sugriovė svajonę. Taigi suaugusiam vyrui nereiks ašaroti.

Valtimi jų pasitikti atplaukė Tomas.

Benjaminas buvo tam pasirengęs. Juodu sėdėjo priešpriešiais, šnekučiavo apie kelionę, vėją ir orą.

Tomas neklausinėjo nieko, į ką būtų sunku atsakyti. Kūdikis jam bemaž tebuvo trapi kelionės manta. Kad kažkur galėtų būti motina, jam, matyt, nerūpėjo.

Į Haną tesikreipė žodžiais „labas“ ir „sveika sugrįžus“, nieko daugiau. Jo dėmesys buvo nukreiptas į mantą ir grynai praktinį darbą — irkluoti.

Benjaminas buvo pamiršęs, kaip tai atrodo. Vyras ir valtis. Darbas. Rankų mitrumas. Nebylus pasididžiavimas.

Pats kaži ar galėjo būti laikomas pilnaverčiu vyru šiuose kraštuose. Gyvenimas užsienyje mokantis daktaru namuose veikiausiai tebuvo laikomas dykaduonyste. O kad vyrai, sutikę daktarą, turėdavo kilstelėti kepurę, gimdė neprielankumą.

Darbininkiškos Tomo rankos, tvirtai gniaužiančios irklus. Su daugybe atvirų žaizdų ir įbrėžimų. Akys, kurios tiek markstėsi nuo saulės ir sniego, jog raukšlės virto baltais grioveliais. Miliniame švarke trūko sagos. Sukabino tą vietą vinimi. Susivėlę rusvai žili karčiai plaikstėsi vėjuje. Mėlynai rudas žvilgsnis buvo tiesus. Tačiau nieko nesakantis.

Kai Dina prieš kelias savaites papasakojo, kad Tomas — jo tėvas, jis paklausė: „Kodėl Tomas?“

Ji atsakė klausimu: „O kodėl Karna?“

Dabar jos žodžiai plaukė į stačias pilkas bangų keteras.

Niekas nieko nesakė, kad Karnos viena akis ruda, o kita mėlyna. Net Olinė.