Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Ar tai reiškia, jog visi žino, bet tyli? Ar tiesiog niekas nesusimąsto apie aiškius kaip dieną pėdsakus?

Tačiau mergytė buvo priimta kaip brangus turtas. O jau krepšys su gaubtu ir ratukais! Ar per gyvenimą gali pamatyti ką nors puikiau? Moterys glostė rausvo satino užtiesalėlį. Pakeldavo ir nuleisdavo viršų. Sūpavo ir vežiojo.

Mažasis Isakas savo susidomėjimą įstengė tvardyti. Iki šiol jam vienam priklausė didysis Olinės skraitas ir kitos moterys. Dabar turėjo tenkintis kietomis vyrų šlaunimis po pypkės dūmu.

O Karna keliavo iš vienos sterblės į kitą. Ja žavėjosi, nuo jos nenuleido akių, ją svėrė virtuvės svarstyklėmis, matavo ir viską užrašinėjo.

Moterys piktinosi, kad jis, būdamas daktaras ir tėvas, nepadarė šito anksčiau. Dabar būtų žinojusios, ar mergytė pakankamai gaudavo maisto toje ilgoje kelionėje. Ar buvo suviduriavusi? Kosėjo? Buvo išberta? O geltligė? O dar baisesnės ligos?

Sužinojusi, kad jis mergaitės nepakrikštijo prieš leisdamasis per visas jūras, Olinė pratrūko garsiai raudoti.

Paskui jam teko iš salės atnešti Dinos Bibliją ir porcelianinį padėklą. Andersas darbinę palaidinę turėjo pasikeisti išeiginiais marškiniais. Naminės krikštynos apsaugosiančios mergaitę nuo visur tykančio blogio.

Tačiau Olinė toli gražu nebuvo įsitikinusi, ar to pakanka, ar nekris ant vaiko bausmė. Benjaminas turėjo pasižadėti, kad mergaitė bus pakrikštyta ir bažnyčioje. O krikštyti nešianti Hana.

3 skyrius

Praėjus metams po to, kai Karna ir Benjaminas parvyko į Reinsnesą, pasitaikė pasakiška didžiųjų silkių žūklė. Andersas mergaitę vadino laimės nešėja ir tikėjosi, kad sėkmė nuo jo greitai nenusisuks. Bent porą metų, kol išsimokės dalį skolų Bergeno pirkliams.

Tačiau jau po metų atėjo nuosmukis. O kai buvo rašomi 1875-ieji, jūra tapo visiškai bergždžia. Didžiųjų silkių kaip nebūta. Trys silkiniai tinklai beveik visą laiką kabojo ant stulpų, už juos net sumokėta nebuvo. Apie pardavimą negalėjo būti nė minties. Kas pirks silkinius tinklus, kai silkių nė kvapo?

Tada atsirado jaunuolis iš akmenuoto žvejų kaimelio Senjoje. Pasirašinėjo V. Olaisenu, buvo geras šokėjas. Su juo šokdavo net blaivininkų dukterys.

Gal metus buvo padirbęs garlaivių ekspeditoriumi Stranstede. Dabar pamažėliais ėmė supirkinėti uolas palei įlanką, nes norėjo užsiimti žuvų džiovinimu.

Vyriškis buvo pernelyg jaunas ir dailus, kad žmonės patikėtų, jog jis tinkamas kam nors daugiau, nei garlaiviui pasitikti. Vyrai sakė, kad irkluoja jis pakenčiamai, bet blogai tvarkosi su sunkiais kroviniais. Be to, kasdien vaikšto išsipustęs. Kurį laiką jie šaipėsi iš to geltonsnapio. Tarytum viskas būtų taip paprasta. Tik atplaukei iš visų vėjų užpučiamo šchero kažkur vakaruose ir prasimušei.

Tačiau jie pusdykiai pardavė jam savo uolas. Ir nepatikliai svarstė, iš kur jis ėmęs pinigų.

Vieną dieną pirkti uolų jis atvyko pas Andersą. Taip, už nedidelę kainą galįs paimti ir silkinius tinklus, jei Andersas norįs jais atsikratyti. Jeigu gausiąs uolas.

Andersas, kuris jau ilgą laiką jautėsi pavargęs ir blogai bematė, apsidžiaugė. Mat planų, kuriuos siejo su uolomis Stranstede, išjudinti jam nepavyko.

Vilfredui Olaisenui atiteko ir uolos, ir tinklai už abu tenkinančią kainą.

Benjaminas girdėjo apie sandorį. Tačiau nematė, dėl ko turėtų abejoti, ar Andersas elgiasi teisingai.

Jam pačiam nesiversdavo liežuvis prašyti pinigų už piliules, tvarsčius ir jodą. Bet Andersas teigė, kad gerumui turi būti ribos, priešingu atveju ratai užstrigsią.

Jis nesakė, kad Benjaminas ne kažin kiek turįs Dinos sugebėjimų verslui. Apie Diną apskritai neužsimindavo, jei niekas nesiteiraudavo.

Užklaustas tarstelėdavo: „Ačiū, gerai! Minėjo, kad vasarą galbūt parvyks namo“.

Vasaros ateidavo ir praeidavo. Jau seniai niekas nesiteiravo.

Senasis lensmanas, kaip žmonės jį vadino, tūnojo Fagernese, valydamas savo medžioklinius šautuvus. Tačiau mėgdavo palaidyti gerklę. Ypač kai iš rimtųjų ėmė nebeprigirdėti.

Jis nesielgė priešiškai ar grasiai. Tiesiog su juo buvo neįmanoma kalbėtis. Ko gero, visad buvo neįmanoma, mąstė Benjaminas. Savo senelį jis prisiminė kaip rėksmingą pikčiurną per Kalėdas ir kitas dideles šventes vaikystėje.

Kai Dagnė su lensmanu atvyko į Reinsnesą aplankyti naujai iškepto daktaro ir mažosios Karnos, Benjaminui pasirodė, kad senelis šneka dar garsiau ir prisiėmęs šiurkštesnių įpročių, nei prisiminė.

Suprantama, žmogus susenęs ir nebe visai suvokiantis tikrovę. Tačiau vis dar tiesia nugara, stambus ir tvirtas, iš tolo trenkia cigarais. Kaskart, išvydęs Andersą, liepdavo jam iš Berlyno parsivežti Diną. Nesmagu darydavosi ne vien Andersui, bet visiems, kurie girdėdavo.

Kita užduotis Andersui buvo praplėsti didįjį namą ir pristatyti padorią stiklinę verandą į jūros pusę. Kaip tokiame dvare išimtininkų troba, kurioje gyvena samdiniai, gali turėti stiklinę verandą, jei pagrindiniame name nėra dvigubai didesnės? Jo manymu, tai apgailėtina.

Andersui ne itin rūpėjo stiklinės verandos.

Benjaminas pamanė, kad reiktų jį užtarti, tad pasakė, jog pagrindinis namas yra savitos architektūros ir stiklinis narvas suardytų jos vientisumą.

— Nesąmonė! — suriko lensmanas ir pridūrė, jog Danijoje žmonės neturi supratimo apie tai, ko reikia Norlane.

— Pala, pasensit, ir jūs užsimanysit sėdėti šiltai, sausai ir žiūrėti į jūrą. Tada ir pasigesit stiklinės verandos. Va, Dina žinojo, ką daro!

Kai prašnekdavo apie Diną, balsas pasidarydavo toks, kokiu kalbama apie mirusiuosius.

Benjaminas priminėjam, kad ir Dinai neatrodė protinga statyti verandą prie pagrindinio namo.

— Nesąmonė! — suriko lensmanas. — Ji tiesiog nesuspėjo!

Tada labai ryžtingai prabilo Andersas ir paprašė žmones vaišintis, kol stalas dar nenukraustytas. Ir, kaip visada, kai nuspręsdavo ką nors pasakyti lensmano akivaizdoje, kalbėjo negarsiai ir svariai.

Visi sušneko apie ką kita. Taip pat ir lensmanas.

Dagnė neatlyžo nuo Benjamino ir primygtinai kvietė jį į Fagernesą.

Jis teisinosi, jog labai daug keliaująs darbo reikalais, o grįžęs į savo krantą stengiasi pabūti kuo ilgiau.

Dagnė liesdavo jį. Ilgai nepaleisdavo. Visada taip darė. Su visais kitais namiškiais buvo šalta ir santūri.

Nuo tada, kai berniukai galėjo išsiversti be jos, ji kas antrą vasarą vykdavo pas savo šeimą į Bergeną. Kad neatsiliktų nuo pasaulio, kaip pati sakė.

Benjaminas prisiminė ją nuo tada, kai buvo dar vaikas. Juto jaudulingą slaptą ilgesį, apie kurį niekam nėra prasitaręs. Jis pasilenkė arčiau ir tyliai kalbėjo, matė, kad jai patinka.

Jiems sėdint prie stalo, jis pamanė: ji laukia, kad vyras numirtų. Ir į galvą neatėjo jai priekaištauti. Kiek siekė atmintis, lensmanui visada šlubavo širdis. Bet šiaip sveikas kaip ridikas.

Kai vėliau užsiminė apie tai Andersui, šis atsakė:

— Ne širdis jam šlubuoja, bet širdingumas. Todėl vis dar gyvena.

Lensmanas Holmas pratempė iki kito pavasario. Vieną dieną, plaukiant dengtu laiveliu į turgų, sustojo širdis.

Taigi nebegriaudėjo apie dukterį, iš kurios nesulauksi gyvybės ženklų.

Šia prasme visada buvo sau ištikimas. Per paskutines Kūčias, kai visi be muzikos apėjo aplink eglę, liedamas ašaras ir burnodamas, jis liepė Andersui parsivežti Diną.

Kaip įprasta, Andersas iškentė nepriešgyniaudamas.

Bet dabar įsiviešpataus ramybė.

Benjaminas parašė Dinai apie lensmano mirtį. Papasakojo apie Reinsnesą, Andersą ir kitus, Karną ir save. Apie planus išsinuomoti kampą Stranstede ir ten užsiimti praktika. Daug kam reikią daktaro, tik mažai kas turįs pinigo susimokėti. O štai prekybininkai ir amatininkai dygstą kaip grybai po lietaus. Reinsneso krautuvėje nei žmonių, nei prekių. Taigi Hana išsikrausčiusi į Stranstedą ir siuvanti žmonėms.