Хербьёрг Вассму: Karnos kraitis

Kambaryje stojo tyla.

Tačiau ji neišvažiavo su tėčiu ir nenakvojo Stranstede. Kai paklausdavo, jai būdavo atsakoma, kad pirmiausia jam reikią uždirbti pinigų, kad galėtų išsinuomoti būstą ir nusisamdyti auklę.

Kol kas jai teko susitaikyti, jog tarpais jis likdavo nakvoti Stranstede.

Kai tėčio nebūdavo ištisas dienas, ji susitraukdavo ir sunykdavo. Arba ją pasigaudavo jūros gausmas.

Kartais, kai jai labai reikėdavo, pajusdavo, kaip mama Karna išeina iš portreto ir ją paliečia. Ne taip, jog būtum visai tuo tikra. Ir niekada, kai kas nors matydavo. Dažniausiai jūros gausme. Kad Karna rastų kelią namo.

Kartą supykusi ant tėčio, nes jam reikėjo pas ligonius, ji išrėžė, kad jis kvailas, jei mano, jog turėti mamą, stovinčią už stiklo ant komodos, yra kažkas nuostabaus.

Jis jai pritarė. Bet niekas dėl to nepasikeitė.

Niekas kitas nevažinėjo su dideliu juodu krepšiu, pilnu rudų buteliukų ir baltų it kreida atraižų, ir nesėdėjo prie stiklinės spintos gydydamas žmones.

Tačiau jis priklausė tik jai.

Ji suprato, kad moterys jam patinka labiau nei vyrai. Kažkaip kitaip į jas žiūrėdavo. Kitokiu balsu kalbėdavo. Jos atvykdavo į Reinsnesą, kai žinodavo, kad daktaras namie.

Jai neatrodė, kad visos labai sirgtų. Ilgai neužsibūdavo.

Jis pradėjo ją imti su savimi pas ligonius, kai būdavo geras oras. Ji galėdavo valandų valandas sėdėti ir saugoti valtį, kol jis vaikščioja po namus. Žinojo, kad jis visada ką nors paprašo ją prižiūrėti. Bet ji retai juos matydavo.

Vienoje sodyboje testovėjo trobelė ir žeminė.

Kai ji paklausė, kodėl tie žmonės neturi daugiau trobesių, jis atsakė:

— Trobesius pastatyti daug kainuoja.

— Tai kodėl Reinsnese mes jų tiek turime?

— Reinsneso šeimininkai senais laikais buvo turtingi.

— Kodėl tu nesi toks turtingas, kad Stranstede galėtume pasistatyti namą?

— Todėl, kad nemoku tinkamai elgtis su pinigais. Bet tu mokėsi, būsi kaip Dina.

— Kodėl Dina ne Reinsnese?

— Ji panoro pasižvalgyti po pasaulį.

— Kada baigs žvalgytis?

— Nežinau.

— Reinsnese per mažai moterų. Ar gali paprašyti ją grįžti?

— Jau prašiau.

— Vadinasi, per mažai prašei!

— Galbūt, — tarė jis.

— Ar ji gera?

Jis pagalvojo ir pats sau šyptelėjo.

— Ne visiems. Man ji nebuvo bloga. Tačiau griežta.

— Man irgi?

— Ne, nemanau.

— Tada gali dar kartą ją paprašyti.

— Pabandysiu. Galėtum nusiųsti jai piešinį.

— Su negyvais gagiukais?

— Ne, su gyvais.

— Negyvų spalvos gražesnės, — pareiškė ji.

Tada jam reikėjo pakreipti burę. Ji turėjo sėdėti ramiai ir nekalbėti. Tačiau kai jis baigė, ji jau buvo sugalvojusi, ką sakys.

— Man atrodo, jūs nebuvote jai geri, todėl ji turėjo išvažiuoti.

— Iš kur ištraukei?

— Aš taip manau.

— Ir kas gi tas piktadarys?

— Nežinau.

— Kai kas tiesiog negali neišvažiuoti, — pasakė jis.

— Ir tu negali?

— Galbūt.

— Bet tu neišvažiuosi!

Jis ne iškart atsakė.

Įkvėpdama krūtinėje pajuto stiklo šukeles.

Žvelgdamas į jūrą jis tarė:

— Perspėsiu tave iš anksto.

Tada ji atsistojo, abiem rankom čiupo didelį akmenį, kurį jie naudojo kaip balastą, ir jau norėjo šokti už borto į jūros šniokštimą.

Valtis vos neapsivertė, kai jis puolė į priekį jos sugauti. Šlykščiai keikdamasis ir baisiai įpykęs.

Valtis nukrypo nuo kurso, kai jis paleido vairą. Praėjo visa amžinybė, kol vėl pavyko burėmis pagauti vėją.

— Tu negeras, kai pyksti, — pasakė ji.

— O tu negera, kai nori šokti į jūrą. — Ir po kurio laiko: — Ateik, atsisėsk prie manęs!

Ji nušliaužė į valties galą ir prisiglaudė prie jo. Tada pajuto. Širdį.

— Tėti, tavo širdis nori iššokti.

— Ji išsigando, kad gali tave prarasti. Bet dabar mudu vairuojame drauge.

Ji linktelėjo.

Aplink buvo neįprastai tylu. Net kai ji šlapinosi, beveik nesigirdėjo nė garso.

Ji nesiavė šlepečių, gulinčių po lova, nors grindys buvo šaltos. Tik nustūmė puodą į palovį ir įsiklausė į miegančius namus. Lango pilkuma sklaidėsi po visą kambarį. Net jūra buvo rami.

Ji atidarė virtuvės duris ir galustalėje išvydo Olinės figūrą. Sėdėjo prie kavos puodelio. Skruostą pasidėjusi ant rankos. Šlepečių galai po stalu žiūrėjo į skirtingas puses.

Karna artinosi įkypai iš už nugaros, norėdama pamatyti, ką Olinė taip įdėmiai apžiūrinėja net pasidėjusi ant stalo galvą.

Apkabino ją ir pabandė pamatyti, ką mato Olinė. Tačiau ten nebuvo nieko neįprasta. Ant stalo netgi paukštelis netupėjo.

Ryto saulė dar nebuvo pasiekusi šulinio dangčio, o samdinukas neišleidęs laukan vištų. Žolė aplink karvelidę buvo sidabriška nuo nakties lietaus, o paukščiai, gyvenantys alėjoje, tylėjo. Galbūt dar naktis?

Ji atsirėmė į Olinę ir norėjo užsiropšti jai ant kelių.

Tada kažkas pasidarė. Olinė išsitiesė kaip skudurinė lėlė. Veidą ir liemenį pasiguldė ant stalo. Visa suglebusi. Tarsi vis dar miegotų.

Karna neatlyžo nuo jos, vis baksnojo. Tačiau Olinė nepažvelgė į ją. Ji dar kartą bakstelėjo. Kaip visada, kai Karna bakstelėdavo pirštu, įsiduobė duobutė.

Tada vėl kažkas pasidarė. Kilo daug triukšmo, kai Olinė išsitiesė ir nušliuožė nuo savo kėdutės. Rankos virš galvos, nė nebandė įsitverti. Rodės, lyg kas būtų keletą kartų pliaukštelėjęs per didelę duonos tešlą.

Kai galva trinktelėjo į grindis, subarškėjo lango stiklai ir puodeliai ant stalo.

Olinė nekreipė dėmesio. Tiesiog liko gulėti. Plona žila kasa išsileido. Gulėjo kaip šluotelė, apsukta baltu siūlu.

Viena ranka atsivertė delnu į viršų. Tarsi tikėdamasi ko nors gauti.

Kama jai padavė sviestinį riestainį iš lėkštės ant stalo ir atsistojo šalia.

Bet Olinė kaip reikiant jo nepaėmė. Tik spoksojo į ją iš apačios. Svetimu žvilgsniu ir pravira burna. Veidas pasidarė pernelyg ryškus.

Karnai ėmė stuksėti širdis. Iš pradžių šiaip greitai. Paskui ėmė kalti. Kalė ir kalė. Kojos nebenorėjo laikyti, tad ji atsigulė šalia Olinės. Nežinojo, kiek taip išbuvo.

Galiausiai įstengė pakelti ranką ir uždėti ją Olinei ant krūtinės.

Tada pajuto tylą. Ji buvo neaprėpiama kaip dangus. Gal net didesnė už jūros gausmą.

PIRMOJI KNYGA

1 skyrius

IŠ DANGAUS ŽVELGIA VIEŠPATS, MATO VISUS ŽMONIŲ VAIKUS. JIS, KURIS PADARĖ VISŲ JŲ ŠIRDIS, KURS MATO VISUS JŲ DARBUS.

(Ps 32(33), 13 ir 32(33), 15)

Pažiūrėti ji tebuvo viso labo mazgelis. Bet jis netruko patirti jos valią. Ir nelemtą riksmą. Nuo jo prakaitas sunkdavosi net iš pirštų galiukų.

Jų šalinosi ir įgula, ir abu bendrakeleiviai. Kajutė atiteko jiems vieniems.

Ji niršo dvi paras. Trečiosios naktį kilo audra. Tada taip giliai įmigo, jog tarpais jam tekdavo ją pažadinti, kad galėtų pamaitinti. Vandeniu skiestu karvės pienu, duodamu šaukšteliu iš puodelio.

Kaskart tai trukdavo pusvalandį. Dėl didelio supimo puodelį su pienu jam reikėdavo suspausti tarp kelių, kad abi rankos liktų laisvos. Viena ranka vaikui, o kita — nesuvaldomam šaukšteliui.

Po poros dienų kelnių klešnės gaižiai dvokė. Jis lindėjo kajutėje, tad kvapas daugiausia erzino jį patį. Tikriausiai dėl kvapo jis prisiminė tuos kartus, kai su Andersu buvo Lofoteno jūroje. Šleikštulį. Pažeminimą, kuomet vyrai jį krikštijo kepenų statinėje. Siaubą, kai buvo panardintas į ledinę jūrą.