Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

— Ar bus sužadėtuvės? — toliau kamantinėjo ji.

— Nusiramink, Oline. Aš tiesiog turėsiu viešnių. Ji niekada nebuvo taip toli šiaurėje. Jos yra vieno profesoriaus, pas kurį mokiausi, dukterys. Bet aš norėjau su tavim pasitarti...

— Tikra profesoriaus dukra? O dangau! Ką ji pratusi valgyti? Gailestingasis! Dabar Reinsnese bus lygiai taip kaip senais laikais. Dideli svečiai, veršienos kepsnys ir dvylika žmonių prie stalo. Vėlyva vakarienė. Reikia nusisamdyti dar vieną tarnaitę. Jergutėliau, kuo tai baigsis? Viskas jau buvo taip seniai.

Ji visa nušvito ir tikrai puikiai atrodė.

— Man reikia tik vieno patarimo.

— Patarimo?

— Manau, jos atsiveš daug bagažo. Svečių kambariai tokie mažyčiai.

— Svečių kambarys! Profesoriaus dukrai su drabužių skrynia, skrybėlių dėže ir visokiais reikmenėliais! Ne, tau reiks išsikraustyti iš salės. Nesvarbu, daktaras ar ne daktaras. Vis vien. Ji privalo gyventi salėje. Ar turi jos nuotrauką?

— Ne.

Olinė atsiduso ir atsargiai palietė tvarstį ant žaizdos pėdoje.

Atsiduso ir Benjaminas.

— Ji graži?

— Taip. Sesuo Sofija — taip pat.

— Bala jos nematė. Ar Ana linksma?

— Nežinau.

— Graži. Bet ne itin linksma?

— Dažniausiai ji, ko gero, rimta, — pritarė jis.

Paskui ypač rūpestingai perrišo jai žaizdą.

— Nesuprantu, kaip išsaugojau koją, kol nebuvai grįžęs, kaip ji nenupuvo. Bet ką aš čia norėjau pasakyti?.. Ar Hana žino, kad atvažiuoja panelė Ana?

— Ne, tau pirmai pasakiau.

— Nenoriu kištis, bet tavimi dėta pasakyčiau jai, kol neišgirdo iš kitų.

— Kodėl?

Olinė žiūrėjo, kaip jis klūpodamas ant grindų riša tvarstį.

— Tiesiog jaučiu...

Jį pakvietė apylinkės gydytojas, taigi tikėjosi, jog tai kas nors, susiję su medicinine ataskaita. Senukas nemėgo popierių ir litanijų, kurios metai iš metų būdavo nuobodžiai vienodos. Benjaminas jam padėdavo. Ypač tekdavo pavargti prie ilgojo straipsnio „Ligos apylinkėje“.

Benjaminas nuėjo į daktaro namus Stranstede. Pas senąjį daktarą gaudavo ir pavalgyti, ir punšo išgerti. Namai buvo svetingi, o šeimininkas — išmanus. Tačiau jį labiau domino gyvi žmonės nei medicininės ataskaitos.

Senukas ėmėsi jį globoti nuo pat pirmos dienos, kai Benjaminas atėjo pas jį atsiklausti, ar neprieštarausiąs, jei jis užsiimsiąs privačia praktika. Maža to. Jis neslėpė dėkingumo, kad Benjaminas už jį lanko ligonius. Taigi galėjo sau valdininkauti Stranstede nesušlapdamas kojų, kaip pats sakydavo.

Kai kildavo nesutarimų su neturto komisija, nes jis Benjamino vardu norėdavo gauti išmokas už transportą, kuriuo pats nesinaudodavo, jį pagaudavo šypsulingas įtūžis. Benjaminui ir savo žmonai skaitydavo paskaitas apie proto trūkumą tarp vietos vadovaujančiųjų asmenų.

Jisai ir neturto komisijos pirmininkas Petersenas ilgai ir painiai susirašinėjo. Neseniai buvo pareikalauta, kad apylinkės gydytojas liautųsi siuntinėjęs skundus apskrities viršininkui.

Apylinkės gydytojas grąžino laišką primindamas, kad neturto komisijos pirmininkas datuotų savo laiškus pagal galiojančias taisykles. Petersenas tuoj pat atrašė ir apkaltino apylinkės gydytoją, kuris „vargiai apsiauna batus, kad dar preparuotų sergančius žmones“, neleistinu įžūlumu.

Pastarasis sakinys apylinkės gydytoją nepaprastai prajuokino. Jis parašė apskrities viršininkui nesuprantąs pirmininko kalbos. Tai veikiausiai esąs nesusipratimas, į kurį su apskrities viršininko leidimu nusprendęs visiškai nekreipti dėmesio, nes kaipgi jis galįs preparuoti savo pacientus?

Benjaminas atvyko pas daktarą tikėdamasis išgirsti laiškų feljetono tęsinį. Taip pat pasiėmė medicininės ataskaitos dalies, už kurią buvo atsakingas, apmatus.

Tačiau buvo akivaizdu, jog apylinkės gydytojas išmuštas iš pusiausvyros. Veidas, apšepęs ir papilkęs, degė savotišku nirtuliu. Iš plačių šnervių styrojo kuokšteliai šiurkščių gyvaplaukių. Šįvakar lempos šviesoje jie atrodė ypač nepaklusnūs.

Jis kilstelėjo punšo stiklą tokia mina, lyg gertų savo priešo kraują. Veikiausiai apskrities viršininkas bus subaręs už tai, kam kvailina neturto komisiją. Tačiau kažkodėl daktaras delsė su savo sarkastiškais komentarais, tad Benjaminas išsitraukė medicininės ataskaitos juodraštį.

— Dėmėtoji šiltinė, vidurių šiltinė, epideminis cerebrospinalinis meningitas ir vaikų raupai — nė vieno atvejo. Skarlatina — keturi atvejai, trys jų mirtini. Tymai — nė vieno atvejo. Dizenterija — nė vieno. Pogimdyminė karštligė — nė vieno. Rožė — keturi atvejai, du jų mirtini. Raudonukė — du lengvesni atvejai Siorlano sodyboje. Niežai — gana dažni susirgimai žvejų kaimuose...

Apylinkės gydytojas kilstelėjo ranką jį sustabdydamas.

— Šįvakar neturiu sveikatos medicininei ataskaitai! Palauks. Iš sostinės gavau niekingą laišką!

Benjaminas padėjo popierius ir laukė.

— Matai, ten, pietuose, ne visus reikalus tvarko su galva...

— Nagi?

— Tik pamanyk! Jie nusprendė Benjaminą Grenelvą apšaukti šarlatanu.

Netoliese, paskendusi daktaro cigaro dūmuose, sėdėjo lipšnioji daktaro žmonelė ir siuvinėjo kažkokį apvalų daiktą. Jis pamanė, jog tai galėtų būti kėdės apmušalas. Rudos ir geltonos spalvos.

Dabar ji lengvai kaip elfas pakilo ir išėjo. Kažkas ne taip. Ji visada pabūdavo su jais prieš eidama gulti. Benjaminą apėmė slogulys. Lyg būtų ją įskaudinęs.

— Jie išsiaiškino, kad neturi teisės gauti licencijos, nes išsimokęs ne Norvegijoje. Ir mane pasirinko tavo budeliu! Kad juos kur velniai! Mes skųsimės! — išgirdo sakant apylinkės gydytoją.

Benjamino galva prisipildė kaži kokio ūžesio, kurio nebūtų galėjęs apibūdinti.

— Pasakyk pagaliau ką nors! — paliepė senukas, kurį laiką į jį žiūrėjęs.

— Ar apylinkės gydytojas nori pasakyti, jog neturiu teisės dirbti daktaru, nes studijavau Kopenhagoje?

— Ne, aš nenoriu, tačiau Kristianijoje pereita prie griežtos nacionalinės praktikos. Norvegijoje norvegų gydytojai.

— Bet aš ir esu norvegas!

— Žinoma. Ir veikiausiai turi geresnį išsilavinimą, nei būtum gavęs Kristianijoje.

— Tai kas negerai?

— Jie sako, jog tokios taisyklės. Įstatymas. O aš sakau, kad grynas protekcionizmas.

— Negali būti!

— Bijau, kad gali. Niekada neapsisaugosi nuo kvailumo. Jo pilna visur. Bendruomenės taryboje, sveikatos komisijoje, Kristianijoje... Tačiau mes skųsimės. Aš jiems paaiškinsiu, kad negaliu išsiversti be tavo pagalbos. Nepasiduosime!

Benjaminas negalėjo atsikratyti ūžesio galvoje. Tiek metų Kopenhagoje. Viskas veltui? Nejau keli nelemti seniai Kristianijoje turi galios atimti iš jo profesiją, kuriai įgijo pačią geriausią kvalifikaciją?

— Bet aš juk prisistačiau jums grįžęs namo, ir...

— Aš viską perdaviau ir maniau, jog tvarka. Valdžios malūnas mala pamažu, tačiau be gailesčio.

— Bet argi Medicinos fakultetas Kristianijoje sukurtas ne danų profesoriams padedant?

— Žinoma. Bet dabar mes būsime norvegai. Norvegiška klizma, norvegiškas serumas, norvegiškas pilvo pūtimas, norvegiška tinktūra ir norvegiškos venerinės ligos. Trauk juos velniai! Ir tegul juos ištinka chroniška norvegiška diarėja!

— Juk Danija ir Norvegija kadaise buvo viena šalis! O aš toje šalyje tik mokiausi medicinos.

Apylinkės gydytojas spyrė į kėdės koją ir pliaukštelėjo liežuviu, tarsi tokiu būdu sustiprindamas savo užkeikimą.

— Reikėjo padėti danams prie Dybėlo... Išdavėme juos kaip bailiai! — sušuko Benjaminas.