Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

— Nenukrypk nuo reikalo esmės, jaunuoli, nesek mano pavyzdžiu! — subambėjo senukas.

— Iš manęs atimtos teisės! Ką man daryti?

— Apskųsti sprendimą! Tai gali nemažai trukti.

— O tuo tarpu?

— O tuo tarpu laikau tave velniškai geru šarlatanu! — tūžmingai pasakė apylinkės gydytojas ir pašaukė savo Heleną tokiu balsu, tarsi dėl visko būtų kalta ji. Helena atnešė dar punšo.

Po valandėlės, jiems besėdint ir beskandinant nelaimę, senukas tarė:

— Tegu tai lieka tarp mūsų. Nėra dabar jokio reikalo silpninti tavo autoritetą. Pagyvensim — pamatysim.

— Bet juk negaliu daktarauti neteisėtai, pernelyg...

— Teks su tuo susitaikyti! Mums tavęs reikia! Jeigu nebūtum man talkinęs šią žiemą, čia veikiausiai nebesėdėčiau. Kristianijoje šito jie nesupranta. Ten važinėjama karietomis, kurias traukia nacionaliniai arkliai, ir mąstomos nacionalinės mintys, o arkliai šika nacionaliniu mėšlu. O iki Norlano, jaunuoli, mėšlas atplaukia jūra. Bet tokie kaip mudu atlaiko permainingus nacionalistinius potvarkius! Patikėk!

— Nors eik ir nusiskandink.

— Kalbėk kaip vyras! Jei ne, imsiu ir numirsiu mums nespėjus apskųsti sprendimo. Ir pakeis mane koks nors idiotas iš Kristianijos. Kas tada tave užtars?

Tąvakar jam nekilo noro plaukti namo į Reinsnesą. Gulėjo siauroje lovoje šalia kabineto nesudėdamas bluosto.

Buvo pamiršęs Aną. Dabar ji vėl grįžo į mintis, dar labiau padidindama neviltį. Ką toks šarlatanas kaip jis gali pasiūlyti profesoriaus dukteriai?

7 skyrius

Įvyko tai, dėl ko buvo įspėjusi Olinė. Atvažiavusi į Reinsnesą per Sekmines, Hana patyrė, jog aplankyti daktaro atvykstanti panelė iš Kopenhagos, profesoriaus duktė.

Virtuvės darbininkė pasakojo neatsikvėpdama. Tai todėl salėje pakabintos naujos vasarinės užuolaidos.

Hana užlipo į savo kambarėlį. Sustojo prie lango ir įsistebeilijo į tolį. Paskui iš lėto susipakavo savo svajones kartu su asmeniniais daiktais, kuriuos buvo palikusi savo priklausymui paženklinti.

Ilgai neužtruko. Paėmė seną Dinos lagaminą. Užraktas sugedęs, tad niekas jo nepasiges.

Iš pradžių galvojo išvažiuoti jam dar negrįžus namo. Tačiau negalėjo nuvilti Isako, nes jis taip džiaugėsi kelione. Tad nustūmė sukrautą lagaminą palovin ir persirengė kasdieniais drabužiais. Paskui nuėjo į virtuvę ir paklausė, kuo galėtų padėti.

Olinė nužvelgė ją. Ir geraširdiškai nurodė, ką daryti, nieko neklausinėdama. Kol jos liko vienos.

Žinoma, Hana girdėjusi, jog Benjaminas laukiąs mylimosios iš Kopenhagos. Jis to nusipelnęs. Mažajai Karnai reikią mamos, ir...

Kuo ilgiau Hana kalbėjo, tuo kasdieniškesnis darėsi balsas. Ji taip manė stovėdama susikūprinusi prie virtuvinio stalo ir braukdama ranka veidą. Paskui išlėkė pro duris. Nubėgo alėja. Paplūdimio link. Ten matė ją purtomą verksmo, košiamą pietvakario.

Kai Hana atvažiavo, Benjaminas lankė ligonius šiaurinėse salose. O kai vėlai vakare grįžo namo, visi jau buvo sugulę.

Jis atėjo į virtuvę užkąsti.

Viskas buvo ramu. Ant virvės virš laiptų kabojo išgręžtos pašluostės. Galėjai užuosti silpną šarmo kvapą, kaip visada, kai virtuvė sutvarkyta nakčiai.

Olinė jį išgirdo.

Kaip ir seniau, laiptai į tarnaičių kambarėlį ėjo virš Olinės lovos. Tad geros šeimos galėjo nebijoti siųsti savo dukterų į Reinsnesą pasimokyti namų ruošos. Nepastebėtas pas jas neprasmukdavo joks naktinis gerbėjas.

Kas, kad tai buvo daktaras, tenorintis šio to užkąsti. Olinė užtvėrė jam ranka kelią, kai jis buvo belipąs laiptais žadinti vienos iš tarnaičių. Valgyti padėta po rankšluosčiu kamaroje.

Jis nusišypsojo pavargusiu veidu ir palinkėjo labos nakties.

Tačiau Olinė dar nebaigė. Ji buvo pikta.

— Naujoji tarnaitė iš Stranstedo Hanai pranešė.

— Ką pranešė?

— Apie panelę iš Kopenhagos.

Jis sustingo tarpduryje.

— Štai kaip.

— Ji apsirgo!

— Apsirgo?

— Taip, tebus išganyta tavo nuodėminga siela, — pasakė Olinė ir nusišnypštė.

— Nori pasakyti... ji serga?

Olinė linktelėjo visu kūnu. Paskui virto šonu į lovą kaip kautis nusiteikęs vėplys.

— Pagelbėk jai. Dabar, tuoj pat!

— Dabar? Manai, turiu pas ją nueiti?

— Jai reikia daktaro.

Jis pamiršo valgį kamaroje. Olinei klausantis, kurlink veda girgždesys, užlipo laiptais ir sustojo prie Hanos durų.

Gal ji užmigo? Ne, viduje išgirdo krebždesį.

Atsargiai pabeldė.

Beveik negirdimas balsas atsakė „prašom“.

Atsidūręs viduje, sutiko įtarų jos žvilgsnį.

— Olinė sakė, kad sergi, ir...

Ji tylėjo. Tamsių akių žvilgsnį pajuto kaip smūgį į paširdžius.

Priėjo artyn ir ant lovos krašto atsisėdo jau kaip daktaras. Uždėjo ranką jai ant kaktos.

— Karščio nėra, — nustatė.

Ji stebeilijo į jį negyvu veidu.

— Hana... — pašaukė jis ir paplekšnojo jai per žandą.

Tada ji stvėrė jo ranką. Surakino geležiniu gniaužtu.

— Išeik! — griežtai tarė. — Taip, aš sergu tavimi nuo tada, kai buvau dar mergaitė, o tu prie vasaros tvarto atsigulei į žolę su Else Marija. Niekada nemaniau, kad tau tai pasakysiu. Bet dabar žinai. O kai atvažiuos iš Kopenhagos tavo mylimoji, galėsi galvoti: štai dabar ji Stranstede serga.

Hana sukrėsta. Jis kaltas.

Negalėjo to pakelti. Tačiau liko sėdėti.

— Hana? — sušnabždėjo po valandėlės.

Ji neatsiliepė.

— Galėčiau pasakyti, kad ji nėra mano mylimoji, ir tai būtų tiesa... Supranti?

— Ne.

— Ji buvo nepasiekiama, kai ją pažinojau. Dabar parašė, kad atvažiuoja. Nežinau, kas iš to išeis ar ko pats noriu. Net nežinau, ko ji tikisi. Supranti?

— Ne!

— Gal nori ko nors miegui?

— Ne.

Tai buvo beprotybė. Tačiau jis išsinėrė iš švarko ir nusispyrė batus. Įsirangę į lovą. Atsargiai įspraudė ranką jai po galva tikėdamasis, kad ji ims plūsti. Tačiau ji to nedarė.

Jį nutvilkė kūnas po plonais marškiniais. Jis atsisuko į ją ir apkabino.

— Pameni, kai buvom vaikai ir miegojom vienoj lovoj?

Ji neatsakė. Tik užsimerkė ir atleido kietąjį gniaužtą, spaudusį jam ranką. Išsilaisvinęs jis atsargiai dviem pirštais paglostė jai plaštaką.

— Niekas visame pasaulyje man nedavė tiek daug, kiek davei tu, Hana. Ir tai, kad atvykai pasitikti manęs Bergene. Kad tiesiog ten buvai. Kad tu tokia gera Karnai.

Juos pasiekė naktinė saulė. Atsargiai apčiuopė kelioninį Hanos krepšį kertėje. Paskui lovos kojūgalį.

— Aš norėjau papasakoti tau apie Aną. Bet vis atidėdavau. Nemaniau, kad gali taip baigtis. Be to, kai paskutinį kartą kalbėjomės, buvai tokia pikta.

Pats girdėjo, kaip dirbtinai skamba.

— Tau nepatiko, kad turiu gerbėją, o pats...

— Buvau kvailas, — skubiai tarė jis nusiraminęs.

Ji stebėjo jį beveik užmerktom akim.

— Aš tau nepriklausau, nors mes ir kartu užaugom.

— Ne, — pritarė jis.

— Neturi teisės saugoti manęs, kad visada būčiau po ranka, kai pats tuo tarpu parsikvieti mylimąją iš Kopenhagos, apie kurią niekas nėra girdėjęs.

— Taip.

— Ko iš manęs nori, Benjaminai?

Jis giliai įkvėpė ir leido laikui dirbti savo darbą. Naktinė saulė pasiekė jos ranką. Si gulėjo geltoname lizde ant apkloto.

— Rodos, man kažkas negerai, — prabilo jis. — Jaučiuosi sutrikęs. Kai pagalvoju, jog visą likusį gyvenimą reiks išbūti Reinsnese... Čia taip ankšta. Visada jūroje. Iš manęs joks jūrininkas. Bijau plaukti vienas per audrą. Niekada negirdėjau, kad Andersas ar kas nors kitas jūroje būtų bijojęs. Taigi gyvenu čia svajodamas apie kitą gyvenimą. Plačiajam pasauly. Prisigalvoju visokių nesąmonių. Žinai, Hana, aš svajoju tapti garsiu specialistu. Argi ne paika?