Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Jis prisiminė žodžius iš Joninių šventės Diurehavene. Galiausiai ji užtraukė posmą, skirtą Eresuno regatai, tik Eresuną pakeitė Norlanu, o „visad tamsius“ — „visad šviesiais“, taigi pasidarė:

Skelbiu didelę naujieną —

Garlaivis laukia, kviečia visus.

Skrosim tykią, gražią dieną Norlano vandenis visad šviesius.

Žmonės denyje klausėsi persisvėrę per turėklus. Tik kai ji baigė, garlaivis suūkė duodamas ženklą išvykti.

Keli keleiviai riktelėjo atsisveikindami virš pašiauštos jūros, ir mentys pradėjo dirbti.

„Stortingo prezidentas Kristis“ pasuko į šiaurę.

Kol valtis plaukė į krantą, Benjaminas stengėsi kiek įmanydamas ramiau kvėpuoti ir planavo, kaip iškelti ją į sausumą nesušlapusią kojų. Ką ji pasakė? Kad jis spokso? Paikai pasielgė.

Jis įtempė rankų raumenis ir visą kūną, nuo pat šlaunų. Tada iškėlė ją į krantą. Laikė prispaudęs prie savęs ir džiūgaudamas mąstė: turiu tam teisę! Mes ne Kopenhagoje. Pas mus moterys, keliamos iš valties, tvirtai prispaudžiamos prie savęs.

Laikė ją taip ilgai, kiek tik išdrįso prie visų įsmeigtų akių. Alsavimas išdavė, jog pakankamai ilgai.

Tik pastatęs ją žemėn, išdrįso prisiminti, ką jautė. Užuosti kvapą. Pajusti aksominio švarkelio švelnumą ir šlaunų šilumą per sijoną.

Ana atsitūpė priešais mergaitę ir paėmė už rankos.

— O tu — Karna?

Si linktelėjo įdėmiai apžiūrinėdama atvykėlę. Paskui ėmė suktis kaip vijurkas. Puldinėjo nuo vieno prie kito rodydama ir sakydama vardus.

— Sara, Olė, Tomas, Andersas. Olinė ir Bergljota virtuvėje, Stinė išimtininkų troboje, Isakas Stranstede. O Hana...

Ištarusi Hanos vardą, nutilo, pribėgo prie Benjamino ir įsikniaubė jam į šlaunį.

Bet kai visi ėjo namų link, ji vėl paėmė Anai už rankos ir atidžiai apžiūrėjo jos žiedą ir apyrankę.

Olinė norėjo, kad būtų iškelta tikra puota. Tačiau Benjaminas nepageidavo matyti ko nors daugiau, be viešnios. Ir, žinoma, Anderso.

Šiaip ar taip, Olinei buvo nelengva viską surikiuoti nuo savo kėdutės, taigi tądien jai talkino Stinė. Dvi tarnaitės prie stalo patarnavo trims asmenims! Kitaip nė būt negalėjo.

Pirmasis patiekalas buvo builių sriuba. Builius Stinė rinko tą pačią dieną vos praaušus, gražiai nuplovė ir susmulkino. Pusę valandos virė su visu imbieru gerame mėsos sultinyje, paskui įplakė dešimt kiaušinių trynių ir pagardino grietinėle. Patiekė su paleistais kiaušiniais ir grūstu imbieru.

Paskui — krosnyje kepta lašiša. Kruopščiai nuplauta ir išdžiovinta, apibarstyta saujele miltų, grūstais pipirais, muskatu ir smulkintais svogūnais, apdėta keturių ančiuvių filė, paskaninta druska ir sviestu. Galiausiai apšlakstyta vynu, vandeniu, citrinos sultimis ir pašauta krosnin. Patiekta su virtomis didžiosiomis pailgomis bulvėmis, tiesa, pernykštėmis, namie kepta plokščiaduone ir grietine.

Desertui buvo tekšės su plakta grietinėle ir susukti vafliai.

Vyno nebūtų galėjęs supeikti joks kopenhagietis. Raudonojo ir baltojo iš Bordo, Soterno, Pondensako ir Porto vyninių, po talerį butelis.

Viskas iš Olės M. Giunerseno Namų apyvokos reikmenų ir delikatesų krautuvės, kuri skubiai pristatydavo prekes iš svetur.

Galutinė sąskaita labai prislėgė Andersui širdį. Bet jeigu kitaip negalima?

Olinė paruošė visus valgius, tereikėjo patiekti į stalą. Koją maudė, o visas veidas degte degė nuo karščio ir įtampos.

Tarsi vienvaldė Jekaterina Didžioji, ji pūpsojo kėdėje su ratukais ir valdė pasaulį, kol įsivaizdavo, jog yra ką valdyti.

Leidosi įvežama į kambarėlį, išneriama iš prijuostės ir nuaunama. Tuomet atsišliejo į keturias dideles pagalves, pasistačiusi ant stalelio taurę maderos.

Valgyti ji nenorėjo. Turės pakakti tiek, kiek prisiragavo gamindama.

— Maistas negali vienu metu būti ir galvoje, ir skrandyje, — sakė ji.

Sijonas prigludęs prie klubų. Jis jau kėlė rankas norėdamas juos apglėbti. Tačiau skubiai susikišo jas į kišenes.

Ana nulipo laiptais visa dangiškai žydra. Banguojanti. Tokia turėtų būti fėja. Lengva. Žvilgsnis užkliuvo už plevenančio kaspino, kuriuo ant sprando buvo surišti plaukai. Jokių papuošalų ar žiedų. Jis bandė įsižiūrėti jai į veidą. Bet akis aptraukė migla.

Tai buvo taip nepanašu į tikrovę. Jis išsitraukė rankas iš kišenių. Juk turėtų būti galima ją paliesti? O, kad dabar ji imtų ir sukluptų! Tada jis galėtų pripulti ir ją sugriebti.

Bet nereikia. Juk jis negali žinoti, ar suspės ir ar sugebės laiku ją pastverti į glėbį ir išgelbėti nuo kojos lūžio.

Taigi liko stovėti nieko nedarydamas.

Dabar prisiminė, jog ir Kopenhagoje ji buvo nubrėžusi išorinę ribą, kuri reiškė: „Neįsijausk! Aš su tavimi neflirtuoju“.

Kai juodu sėdėjo vienas priešais kitą, o Andersas galustalėje, jis pastebėjo ant jos rankos apgamą. Tai buvo šis tas nauja.

Vėl ėmė atrasti Aną. Dėmelė iššoko jai ant odos norėdama jį pradžiuginti! Jis nenuleido nuo jos akių. Tarsi bijodamas, kad neišnyktų.

Andersas elgėsi stebėtinai galantiškai. Dar valgant sriubą, Ana dukart nusijuokė iš jo pasakytų žodžių. Pirmąjį kartą Andersas atkišo smakrą ir jai nusišypsojo.

Benjaminas daug mąstė apie tai, kaip padaryti, kad kuo mažiau tektų dalytis Ana su kitais. Dabar pasijuto nesmagiai suvokęs, kad jei ne Andersas, Ana viena būtų turėjusi palaikyti pokalbį.

Visas išsiauklėjimas, visi išpuoselėti įgūdžiai išgaravo. Jis neįstengė sugalvoti nė vienos temos. Nė vieno klausimo.

Apgamas. Jis padėjo jam išlaikyti žvilgsnį daugmaž vienoje vietoje ir nepamiršti paduoti druskos ir pipirų.

Andersas pasipasakojo po keleto dienų vykstąs į Bergeną. Iki kelionės pakvietė Aną apsilankyti jektoje. Jis plauksiąs į Stranstedą parsigabenti krovinio, gal norėsianti vykti kartu? Naujoji jekta ne taip pratusi prie moterų kaip „Motušė Karena“, bet veikiausiai atlaikysianti ir tokį išbandymą.

— Ar daug esama prietarų apie laivus ir moteris? — paklausė ji.

— Nenorėčiau vadinti prietarais visko, ko negali paaiškinti, — maloniai atsakė Andersas.

— Tavo mama taip pat kalbėjo apie keliones laivais, pameni, Benjaminai?

— Dina, taip... — pradėjo jis ir nutilo.

Greičiausiai dėl Anderso veido. Lūpos ir žvilgsnis sustingo. Vyriškis iš lėto pasilenkė, išsitraukė kišeninį laikrodį ir pažiūrėjo. O jie sėdėjo ir kramtė.

Stojo tyla. Ana pastebėjo, jog kažkas ne taip.

— Buvo labai skanu, — pasakė ji ir pabandė sugauti Benjamino žvilgsnį.

— Dėmė! — leptelėjo jis.

Ji nužvelgė save.

— Ant rankos tau tokia... dėmė! — pasakė veik džiūgaudamas. Padėjo stalo įrankius, pasilenkė prie jos ir smiliumi dūrė į apgamą. Rimtai, lyg nustatydamas retą diagnozę.

Ana sutrikusi pažiūrėjo į jį.

Tada jam pavyko. Pavyko pamatyti ją visą. Kitoje stalo pusėje ji pasidarė ryški.

Jis įkvėpė oro ir pamažu išstūmė pro šnerves. Dar įkvėpė tebelaikydamas smilių ant mažytės rudos iškilumos.

Andersas vėl ėmė valgyti. Nurijęs kąsnį tarė:

— Olinės valgiai gardžiausi visoje parapijoje!

Niekas neatsakė.

Ana nejudino rankos. Švelnus raudonis užliejo kaklą ir skruostus.

Jis pasilenkė dar arčiau. Atsistojo ir užsisvėrė virš stalo. Paėmė jos ranką, atidžiai apžiūrėjo apgamą.

— Vis dėlto aš jį vėl pamačiau, — sumurmėjo jis ir paleido ranką.

Tą vakarą Andersas anksti nuėjo ilsėtis.