Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Ir antrasis aukštas turėtų priklausyti tik jiems!

Jis girdėjo, kaip Hana apsivertė lovoje. Vadinasi, ir jį girdi. Ji tapo jo prievaizde. Kerėtoja, tykančia, kol suspurdės tinkle jo nematomos nuodėmės. Tai būdavo pirma ir paskutinė mintis, aplankydavusi jį prasidedant ir baigiantis neramiai nakčiai.

Ir tai, jog kitoje koridoriaus pusėje jo lovoje miega Ana.

Hanos išraiška, kai ji patyrė, kad Ana gyvena salėje! Įsispoksojo į jį su gyva neviltimi.

Ar ir Ana tai matė?

Mudu kaip brolis ir sesuo, pasakė jis Anai. Hana neprieštaravo. Tąkart ne.

Kitą dieną per pusryčius tarnaitė Bergljota pranešė, kad daktaras turi vykti pas jaunuolį prie įlankos.

Šis tėškęsis nuo prieplaukos sandėlio stogo ir negalįs nei judėti, nei žodžio ištarti.

Benjaminas pakilo nuo stalo ir, kaip visada, gavęs iškvietimą, dideliais žingsniais išėjo iš kambario. Čiupo daktaro krepšį nuo lentynos koridoriuje ir, nespėjęs atitokti, jau buvo valtyje. Tik kai pakėlė burę ir pajuto vėją kedenant plaukus, sumetė, jog

Anai tikriausiai pasirodė keista, kad išmovė pro duris netaręs nė žodžio.

Vaikinukas mirė jam būnant šalia. Vienintelis našlės, kurią Tomas kažkada buvo samdęs džiovinti žuvų, sūnus. Benjaminas liko ten iki pat vakaro.

Moteris kažkur žvelgė nematančiomis akimis. Tarpais visą jos kūną suvirpindavo drebulys. Paskui ji vėl nurimdavo ir tyliai sėdėdavo. Be jokios išraiškos ir sausomis akimis.

— Duosiu tau šio to dėl miego.

Ūmiai prisiminė, jog paskutinį kartą kažką panašaus yra sakęs Hanai.

Moteris net nepasakė „ne“.

— Eikš... Pabandyk paverkti. Verk... — atsargiai tarė jis ir apkabino ją.

Tačiau ji buvo nepasiekiama.

Duktė ėjo ratais tarp tvartelio ir trobos garsiai vaitodama. Šalia triūsė kaimynė. Buvo ką tik apiplovusi kūną ir jį apdengusi. Iš po marškos galų kyšojo kraštelis basų kojų ir kelios šviesios garbanos.

Jis Dybėle. Viskas nutilę. Patrankos. Komandų šūksniai. Niekas nebesišaukia mamos. Nekeikia. Sukrešėjusio kraujo kvapas virtęs dvoku. Karna pasidėjusi ant kelių jauno vyro galvą. Tiesiog būna šalia. Taip kaip jis dabar.

Kelyje į namus buvo jūra, saulė ir jis. Grynas druskingas kvapas. Derva ant žaliai balto valties krašto. Nė vėjelio, tad teko griebtis irklų. Padėjo.

Ana sėdėjo prie pianino, ant dangčio pasidėjusi atverstas natas.

Hana surado visas Dinos gaidas. Pats turėjo tai padaryti gerokai prieš jai atvažiuojant, pamanė sau. Ir turėjo iš anksto pasirūpinti, kad instrumentas būtų suderintas.

Moterys sukišusios galvas žiūrėjo į natas. Probėgšmais paliesdavo viena kitos rankas. Jis pajuto apmaudą.

Bet greičiausiai dėl to jaunuolio po marška.

— Žinau, kas galėtų suderinti. Vienas pažįstamas... Migdolines Hanos akis pusiau dengė šešėlis. Tačiau jis žinojo,

kad Hana jį stebi. Girdėjo jį įeinant, bet neparodė. Paskui nebegalėjo apsimesti, nes ir Ana jį pamatė.

— O, labas vakaras! Ar iš daktaro buvo naudos? — erzinamai prakalbo Hana, eidama prie jo ištiestomis rankomis.

Kodėl ji taip daro? Juk niekada taip nesielgdavo?

— Ne, vargu ar buvo, — suburbėjo jis ir lyg atsitiktinai aplenkė ją puslankiu. Kodėl turėtų jos šalintis? Matė, kad ji mąsto tą patį. Kodėl jis manęs šalinasi?

— Gal galime praverti langą? Tvanku šįvakar, — pasakė jis ir atsisėdo.

Hana atidarė langą.

— Kaip jis jaučiasi? Vaikinas? — paklausė Ana, rinkdama natas į krūvą.

— Mirė.

Tarp jų stojo sunki tyla.

Jis atsikrenkštė, užsikūrė pypkę ir apsidairė laikraščio.

— O Viešpatie! — tarė Hana.

Ana nieko nesakė. Bet jis juto jos žvilgsnį.

— Ir nieko negalėjai padaryti?

Jis žinojo, kad jeigu čia nebūtų Anos, Hana niekada nebūtų kankinusi jo tokiais klausimais. Ji ėmėsi idiotiško vaidmens, iš kurio galėtum pamanyti ją esant banaliu ir lėkštu žmogumi. Kam ji taip? Ana turbūt susidarė visiškai klaidingą įspūdį apie ją. O apie jį?

Jis pastebėjo, kad taip pat vaidina savotišką vaidmenį. Viršesniojo. Kuris kalba su žmogumi nežiūrėdamas į jį rimtai.

— Ne, mieloji Hana, aš nieko negalėjau padaryti.

Šaltis, kandokas balsas. Toks, kokiu niekada nesikreipdavo į Haną.

Ji išėjo kažko į koridorių, bet netrukus vėl grįžo. Ėmėsi naršyti po stalą. Apsimetė ieškanti laikraščio ir radusi padavė jam.

Jis nežiūrėjo nei į ją, nei į laikraštį ir jo neėmė.

— Hana žino, kas gali suderinti pianiną, — išgirdo Aną.

— Ir kas gi jis?

— Vilfredas... Olaisenas...

— Ar ir Olaisenas pasidarė muzikalus? — pertraukė jis.

Pajuto abiejų moterų žvilgsnius.

— Jis kaip tik turi svečią iš Tronjemo, kuris moka, — nerūpestingai tarė Hana. Pernelyg nerūpestingai.

— Štai kaip, — sausai tarstelėjo jis.

— Koks nuostabus sutapimas, — pasakė Ana.

— Tai pakviesk tuos abu ponus kaip galima greičiau, Hana. Kodėl mums nepasilinksminus? Kol Ana čia.

Jis pats pasiėmė laikraštį ir atsisėdo. Nereikalingai jį čežino nesuvokdamas nė žodžio.

— O kada? — slopiu balsu paklausė Hana.

— Bet kada. Kaip galima greičiau.

— Šeštadienio vakarą?

Hana klausiamai žvalgėsi tai į vieną, tai į kitą.

— Šeštadienio vakarą! — nusprendė jis.

Ana sukrovė natas ant pianino.

— Ar tavo mama visa tai grodavo?

— Taip, ir dar daugiau. Bet juk violončele... Manau, tas natas ji išsivežė.

Jis atsistojo ir padėjo laikraštį.

— Na, kaip, Ana? Ar labai nuobodžiauji šiame užkampyje?

— Visai ne! Taip gražu ir įdomu. Gaila, kad nemoku tapyti. Čia tokia nepaprasta šviesa.

Vėliau, kai Hana su Isaku buvo išimtininkų troboje ir jis pagaliau laisvai atsikvėpė, Ana pasakė:

— Turbūt judu taip gerai vienas kitą pažįstate, jog ji tai pakenčia?

— Ką pakenčia?

— Kad tu ją žemini.

— O aš ją žeminu?

— Nejau pats nepastebi?

Jis neatsakė. Taigi Hanai pavyko, pamanė. Jis elgiasi taip, jog Anai atrodo grasus. Ir: po velniais! Ne Haną juk reikia kaltinti, o save!

— Nežinau, kas man pasidarė. Tikriausiai prislėgė to vaikinuko mirtis, — sumurmėjo jis ir susigėdo dėl to, jog teisinasi.

Ji daugiau nieko nesakė. Atsistojo prie praviro lango.

Jis žiūrėjo jai į nugarą. Kokios švelnios linijos.

Andersas juos nuplukdė į Stranstedą, o ten vadovaut ėmėsi Hana. Ji viską žinojo apie žmones. Pasakojo atsitikimus, rūpinosi vaikais ir stengėsi būti sąmojinga šaipydamasi iš Anderso ir jo. Ragana!

Jis kalbėjo apie senus gerus laikus Kopenhagoje vien tam, kad išgirstų, kaip Hana susidomėjusi klausinėja. Aną.

Moterys tarpusavyje bendravo tonu, kuris visai nesiderino prie jo savijautos.

Tačiau jis vengė žeminti Haną. Mat galėjo išgirsti Ana.

Porą kartų galvojo pasikviesti Aną vykti kartu į Tromsę. Tačiau tai galėjo pakenkti jos reputacijai. Drąsu buvo jau tai, kad ryžosi viena čia atvažiuoti, jau nekalbant apie kelionę su juo.

Šeštadienio naktis. Naktiniai namų garsai. Tyla. Jūros paukščiai. Vėjas alėjoje. Žinojimas, jog Hana jį saugo.

Negalėdamas užmigti, jis pajuto kone palengvėjimą, kai išgirdęs beldžiant į priestato duris ir netrukus — balsus, suprato, jog kažkas atėjo daktaro.

Akimirksniu apsirengė ir jau lipo žemyn, kai tarnaitė ėjo jo žadinti.

Jūros oras jį išvadavo. Jis pakėlė burę. Pūtė geras vėjas. Jį iškvietė į Grytėjų pas vaiką, nelaikantį maisto. Trečia para viską varė lauk pro abu galus.