Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

— Ne, kiaušiniai... Juk turiu tau ką nors papasakoti, kitaip tu nepabusi.

Benjaminas nunešė ją į apačią. Juodu sutiko, kad ji tokiems dalykams per didelė.

— Bet jeigu taip nori, — atlaidžiai tarė ji.

Ana atsisėdo prie pianino norėdama prieš vakarienę surengti nedidelį koncertą. Susirinko svečiai, šeimininkai ir samdiniai. Durys ir langai buvo atlapoti.

Karna stovėjo prigludusi prie pianino ir piešė pirštu blizgiame paviršiuje. Ji žiūrėjo tai į Anos veidą, tai į pirštus ant klavišų.

Bethoveno „Patetinė sonata“ užbūrė visus klausytojus.

Julijus Lindas neslėpė išmanąs muziką. Garlaivio ekspeditorius sėdėjo krėsle užsikišęs nykščius už liemenės iškirpčių, smakrą pakėlęs į lubas. Krūtinė buvo tikro vyro verta, o tarp mėsingų gražiai išlenktų lūpų žibėjo balti ir dailūs dantys.

Hana nejudėdama, uždaru veidu stovėjo už tuščios kėdės laikydama Isakui už rankos. Vilkėjo raudona vasarine suknele, kuri pabrėžė dailią figūrą. Modelį buvo radusi viename žurnale iš Kristianijos. Pasisiuvo vėlyvomis nakties valandomis, kai jau kadai būdavo metas miegoti.

Anos suknelė buvo balta, pasiūta profesionalaus siuvėjo.

Jis matė skirtumą. Tačiau Hanos išdidumas jį jaudino.

Isakui nedavė ramybės vasariška sloga, tad Hana skubiai pasilenkė ir nušluostė jam nosį, sudrausdama žvilgsniu.

Andersas Anos nematė, nes visą kambarį užpildė Dina.

Muzika pasiekė ir Tomą išimtininkų troboje. Jis ką tik buvo baigęs savaitės darbus ir skutosi barzdą. Krūptelėjęs sustingo.

Iš brėžio virš lūpos sunkėsi kraujas.

Jis įbedė akis į savo atspindį veidrodyje. Išblyškusį per akimirką.

Benjaminas stovėjo atsišliejęs į sieną už visų nugarų. Kartą Ana pakėlė akis nuo natų ir pažvelgė tiesiai į jį.

Karna įsikišo nykštį į burną ir užsimerkė dar labiau priglusdama prie instrumento. Grumeno visame kūne. Garsai buvo joje. Daužėsi ir šokinėjo. Smarkiau ir smarkiau.

Pirštai šokčiojo klavišais. Dabar siekė jai virš galvos. Augo. Visai priartėjo. Pasivertė milžiniškais unguriais. Rangėsi siekdami jos. Tapo didžiulėmis šakomis, kurios draskė ją.

Ji atsišliejo į šakas ir pasidavė. Leidosi jų užkeliama į saulės akį ir žvilgančią juodumą.

Jis pamatė, kad ji griūna. Aukštielninka. Muziką užgožė gargimas. Netrukus lanku išsirietęs kūnelis gulėjo ant grindų.

Jis akimoju prišoko prie jos ir į burną sukišo du pirštus. Aštrūs dantukai susmigo jam į odą ir mėsą. Sutraškėjo. Bet jis laikė.

Jos pečiai kratėsi, kojos dunksėjo į grindų lentas. Veidas buvo raudonas ir žvilgantis prakaitu, o jam tarp pirštų sruvo putos, sumišusios su krauju, — jis tikėjosi, kad jo krauju.

Ji žvelgė kiaurai jį plačiai atmerktomis, nejudriomis akimis.

Ana stovėjo išbalusiu veidu, nuleidusi rankas.

Tų griausmingų baigiamųjų garsų natose nebuvo. Dabar jie virpėjo tarp nepatiklių veidų.

Tačiau tyla buvo stipresnė.

Kai jis pamatė, jog vaiko veidelis melsta, jėga ištraukė pirštus iš sukąstų dantų ir pravalė gerklę. Tarsi būtų nusukęs žuviai sprandą ir pro žiaunas ištraukęs vidurius. Tada atpalaidavo krūtinę, pažerdamas ant grindų išeiginės suknytės sagas.

Baltos stiklinės sagutės su raudona širdele. Viena nuriedėjo iki pat naujo vasarinio Vilfredo Olaiseno bato. Ten pasivartaliojo.

Pastebėjęs traukulius, Benjaminas pamanė, kad ji vems. Pavertė ją ant šono, kažkur tuštumoje girdėdamas savo balsą.

Jis ištarė jos vardą. Įsakmiai ir santūriai. Kelis kartus.

Ji stebeilijo priešais, o kūnas jo rankose išsitiesė. Pamažu ji nurimo ir pabalo.

Abudu varvėjo prakaitu, kai jis, nepakeldamas į nieką akių, išnešė ją kambarėlin.

Ramybė po to visada suteikdavo palengvėjimą. Šįkart taip pat viskas praėjo.

Tačiau jam tai buvo įspėjimas. Kad Karnos nuomaris gali būti pavojingesnis, nei atrodė iki šiol.

Stinė jau buvo paruošusi rasakilų nuoviro. Atsėlino ir be žodžių padėjo ant stalo.

Jis neprieštaravo tokiems dalykams. Žinojo, kad ji mergaitę bando gydyti ir drastiškesnėmis priemonėmis, kurios sunkiai suderinamos su jo vaistais.

Nuplovęs jai prakaitą ir apvilkęs sausais drabužėliais, jis dar pasėdėjo.

Pamažu ji atsigaivelėjo.

— Tėti, tau kraujas bėga, — buvo pirmieji jos žodžiai.

Jis pažvelgė žemyn. Ji buvo jam nukandusi galiuką didžiojo piršto.

— Dabar Karnai reikia pamiegoti, nes ji smarkiai griuvo, — pasakė jis ir nubraukė drėgnus plaukus nuo balto veidelio.

— Tu nebijok Hanos rankų. Jos nepavojingos, — sumurmėjo ji.

Ir sunkiai nugrimzdo į miegą.

Stalas buvo gausiai nukrautas, nieko nepagailėta.

Lindui ir Olaisenui pobūviai ne naujiena, tad jie damoms rodė visą savo išmoktą galantiškumą.

Šešiese prie stalo, Andersas ir Benjaminas galustalėse. Jis juto susierzinimą, kuriam negalėjo rasti jokio protingo paaiškinimo. Stalas buvo kiek įmanoma sumažintas. Tačiau sėdėdamas galustalėje jautėsi atskirtas.

Teko pripažinti, jog Olaisenas, be jokios abejonės, priskirtinas tikrų vyrų klasei. Tokie žmonės, matyt, nemažai reiškia Norlane. Pianinų derintojas, iš visko sprendžiant, dar tinka ir į meno žinovų kategoriją.

Vos grįžęs į kambarį, suabejojo savo, kaip tėvo, vaidmeniu.

Rodės, girdi, kaip jie kalba pasilikę vieni: „Atrodė tikrai baisiai, bet juk Grenelvas gydytojas. Tik kodėl jis imasi dar ir auklės darbo?“

Tačiau niekas nieko nesakė. Jam kilo įtarimas, jog kažkas buvo įvykę, apie ką nevalia prasitarti. Juk ne pirmą kartą tai mato. Žmonių pasibaisėjimą ir vengimą kalbėti, kai Karną ištinka priepuolis. Tai jį piktindavo, tačiau jis nepajėgdavo to pakeisti.

Ana gavo vietą prie Anderso. Atrodė labai toli. Galbūt todėl jis neišgirdo, kad ji būtų teiravusis apie Karną.

Hana atsisėdo šalia jo. Jai iš kitos pusės gulėjo plačios Olai- seno plaštakos. Jis buvo pasidėjęs jas priešais lėkštę kaip du retus eksponatus, kurie tarsi bylojo: „Štai čia vyro rankos! Jos gali irkluoti!“

Andersas savąsias laikė po stalu. Lyg bijodamas, jog kas nors jį gali įtarti norint juos negyvai užsmaugti.

O tas Olaisenas turėjo ne tik rankas, bet ir gerą liežuvį. Ir planų. Sukurti ateitį ir apibrėžti visų daiktų tarpusavio ryšius.

Jis prisiminė, kad vyriokas jam pasirodė guvus, kai sutiko jį pirmąkart. Naivokas, kiek per atviras ir pagyrūnas. Dabar jis štai sėdi Reinsnese, nes atvežė pianinų derintoją, kad Ana galėtų skambinti švariai. Be to, jis dar ir Hanos gerbėjas, norintis statyti krantinę.

— Ne kokį pirsą laiviūkščiams, ne — pačiam garlaiviui! — kukliai kalbėjo jis.

Kažkuo priminė Akselį. Taigi būtų galėjęs su tuo vyrioku bendrauti. Bet šįvakar viskas buvo ne taip. Ypač kai kalbėjo Vilfredas Olaisenas. O šis nieko daugiau ir nedarė. Šneka liete liejosi iš jo dailios burnos. Bet jis ir Hanai leisdavo įterpti žodelį kitą.

— Panelė Anger labai muzikali, — pagyrė Julijus Lindas. — Tačiau porą akordų ji sugrojo gal kiek per kietai. Galėsiu parodyti po vakarienės, jei ji pageidaus, — maloningai pridūrė.

Kreipdamasis į Haną jis tarė:

— Jūsų suknelė graži! Spėju, kad pačios siūta? — Trioneris[2] pačiulpsėjo dantis ir, taktiškai patapšnojęs Hanai per ranką, kalbėjo toliau: — Tronjeme moterys rengiasi kiek kitaip. Tačiau jūs su ta suknele labai žavingai atrodote, panele Hana.

Benjaminas pajuto, kad Olaiseno rankų vaizdas ir Lindo pasipūtimas atėmė iš jo norą valgyti. Negana to, pastebėjo, kad Ana šypsosi Olaisenui visu kūnu.