Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Grįžusi linktelėjo Benjaminui ir tarė:

— Abu miega kaip angelėliai.

Rausdamas jis vaizdavosi, kaip ji visiems girdint pasako:

— Ar pameni, kaip Bergene paklausei, ar negali pas mane pernakvoti?

Hana to nesakė. Tačiau pabrėžė savo padėtį Reinsnese.

Dėl Vilfredo? Anos? Abiejų?

Jau buvo ištuštinta nemažai butelių vyno. Bergljota atnešė naują ir nelabai grabiai, jiems žiūrint, ėmė pilti į ropinę.

— Butelį gali perpilti kamaroje, — griežtai tarė Hana.

Ana nustebusi pažvelgė į ją. Abu svečiai kalbėjosi apie savo reikalus nepaisydami pažeminimo.

Jis labai troško, kad kas nors ateitų kviesti daktaro. Tačiau atsistojo, priėjo prie tarnaitės ir paėmė iš jos butelį.

— Eik ilsėtis, Bergljota. Mes patys susitvarkysim.

Mergina baimingai pažvelgė į Haną, į jį ir vėl į Haną. Šis žaidimas neprasprūdo Anai pro akis.

— Labanakt, Bergljota! Ačiū tau! — pasakė jis.

Ji tūptelėjo, sumurmėjo „labanakt“ ir nėrė lauk.

Jis pilstė vyną su cigaru burnoje.

Hana gėrė aviečių sultis, įsipylusi iš ropinės su graviruota Dinos ir Jakobo Grenelvų monograma.

Dina salėje iš jos gerdavo vyną.

Jį erzino, kad Hana ropinėje laiko sultis. Kaip ir tai, kad Hana graži. Jos spalvos, balsas, judesiai. Tarsi kiekvienam sakytų: „Žiūrėk į mane! Pabandyk įveikti! Nelengva!“

O Ana patyliukais šnekučiavosi su pianinų derintoju. Apie ką jie kalbasi? Taip ilgai? Ar trioneris neatrodo taip, tarsi jie būtų susižadėję?

Benjaminas pabandė įsiterpti į jų pokalbį. Tačiau ranka nuslydo, ir jis vos neišmetė cigaro Anai ant kelių.

Kilo noras ją pažeminti. Ne, Haną! Abi! Galėtų pasakyti:

— Hana, jau vėlu. Gal išlydėtum svečius. Mudu su Ana norime eit gulti.

Staiga jis garsiai prajuko įsivaizdavęs, ką sukeltų tokia replika. Visų keturių akys nukrypo į jį.

Vilfredas, vis dar pamokslavęs apie stebuklą — ateities Krantinę, nutraukė savo kalbą ir tarė:

— Prašau?

Benjaminas įsižiūrėjo į cigarą, barstydamas pelenus ant kilimo. Ranka neklausė.

— Ar kas nors iš čia esančių mano, kad iš krantinės galima pakrauti meilę?

Niekas neatsakė.

Daugiau nei šiurpu. Niekas negali nieko pasakyti tokiu svarbiu klausimu.

— Ką gi, — tarė jis kuo geraširdiškiau, — tuomet nieko nebelieka daryti. Belieka eiti gult.

Vilfredas pašoko. Argi jis ne toks pat baltas kaip dantys pražiotoje burnoje?

— Ne, sėdėk, pats rasiu kelią, — pasakė jis ir, eidamas pro šalį, patapšnojo vyriškiui per petį. Jis akivaizdžiai turi dvi galvas. Abi vienodai gražios, bet nelabai ryškios.

Kai salėje nuogas atsigulė į lovą su baldakimu, suprato, kad veikiausiai taip ir planavo. Bent jau paskutines minutes.

Jos kvapų buvo pilnas oras, patalynė. Viskas. Kvepėjo Ana.

Langas atviras, pro jį vidun plūdo jura. Ji nebuvo vien jo. Kvepėjo kaip Anos jūra.

Jis pabudo jos purtomas.

— Ką tu išdarinėji?

— Ateik, paguosk mane, — sumurmėjo jis.

— Dar ko! Kelkis ir eik savo lovon!

— Aš esu savo lovoj.

— Darai man gėdą prieš visą savo šeimą!

— Ar Krantinė ir Derintojas išvažiavo?

— Taip! Kelkis ir eik lauk!

Jis suėmė ją norėdamas prisitraukti, bet ji ištrūko. Lyg pro miglą suvokė, kad ji tolsta. Bet neįstengė jos vytis. Pasidavė ir užmigo.

11 skyrius

Ankstyvą kitos dienos rytą Bergljota atnešė panelei Anai šilto vandens nusiprausti. Įėjusi į salę sustojo lyg įbesta ir išpūtė akis. Drebančiomis rankomis pastatė ąsotį, tūptelėjo ir sušuko:

— Atleiskite, daktare! Aš nežinojau.

Jis akimoju išsibudino. Apmaudas trenkė į galvą kaip šautuvo šūvis. Negana to, suvokė, jog lovoje guli nuogas, neužsiklojęs.

Ji jau buvo besprunkanti pro duris.

— Palauk! Palauk, po velniais, Bergljota. Aš turbūt pasiklydau... palikau Aną be pastogės.

Jis šoko iš lovos ir ieškojo ko nors apsirengti.

Mergina persigandusi atsitraukė į kampą, tačiau išeiti nedrįso. Tik spitrėjo į nuogą vyrą.

— Kur ji galėtų būti? Tu privalai... noriu pasakyti, tai turi likti tarp mūsų, mergyt!

Si linktelėjo be galo rimtu veidu ir žiojosi kažko sakyti, bet neįstengė.

— Nematei jos?

Tarnaitė papurtė galvą.

— O gal ji... galbūt... daktaro kambaryje?

Jis jau buvo su kelnėmis, dabar čiupo marškinius.

Lėkdamas pro merginą, nejučia prisiminė, jog dabar jie tapo sąjungininkais. Jis paglostė jai skruostą.

— Tai mūsų paslaptis, ar ne? Nepasigailėsi! Niekam nė pusės žodžio!

Bergljota buvo septyniolikos. Šviesiaplaukis angelas iš geros šeimos. Tarnavo Reinsnese antrus metus, mokėsi namų ruošos ir manierų. Niekada nebuvo mačiusi nuogo vyro.

— Nė pusės žodžio!

Tada ji smuko pro jį lauk.

Jis paspaudė durų rankeną ir pamatė, kad užrakintos. Taigi ji viduje. Tačiau jis nedrįso pašaukti.

Slenkstis per vidurį buvo nusitrynęs, ir ten žiojėjo nedidelis plyšelis. Grįžęs į salę, susirado rašymo reikmenis ir parašė: „Mieloji Ana! Kelias laisvas. Atleisk man, atleisk! Tavo Benjaminas“.

Jis pasiklausė, ar neišgirs žingsnių. Tada išsėlino iš salės, įkišo raštelį pro plyšį ir palaukė. Jie stovėjo skirtingose durų pusėse ir žinojo kitą esant šalia. Jis pabandė išgirsti jos alsavimą.

Netrukus ji pasuko raktą ir atsidūrė priešais jį. Kukliu žydru chalatu. Jos suknelė gulėjo viduje ant kėdės.

Tą pačią akimirką į koridorių išėjo Hana.

Moterys įsispoksojo viena į kitą.

Jis bandė sukrapštyti keletą žodžių, tinkamų tokiais atvejais. Tačiau veriantis galvos skausmas bet kokį protingą poelgį padarė neįmanomą.

Hana giliai įkvėpė ir tarė:

— Labas rytas! Gerai išmiegojot?

— Viskas ne taip, kaip tu manai, — išlemeno Ana.

—- Nereikia, — pasakė Hana ir nuėjo prie laiptų.

— Aš kaltas, — kvailai tarstelėjo jis.

Tuomet Hana tyliai ir dusliai nusijuokė.

— Kaipgi kitaip, aš juk žinau, kaip tau nepatinka miegoti vienam!

Jis žengė prie jos keletą didelių žingsnių. Vėliau suprato, jog pasiekęs ją būtų trenkęs. Tačiau ji nurūko laiptais kaip vėjas.

Ana praėjo pro jį nė nepažvelgusi. Tik tada, kai užsivėrė salės durys, jis suvokė, į kokią bėdą pateko.

Įėjo iš paskos nepasibeldęs.

Ji stovėjo prie lango atsukusi nugarą ir dėjosi, jog nepastebi, kad jis kambaryje.

— Ana!

— Žinau, kad užimu tavo kambarį, bet gal malonėtum išeiti ir leisti man susitvarkyti, jeigu jau čia esu.

Balsas buvo ledinis. Jis jį jaudino. Nuoskaudos gaidelė balse?

— Ar gali atleisti kvailiui?

— Aš tau jau atleidau prieš trejus ar ketverius metus. Bet negaliu atleisti už tai, kad ir mane statai į kvailės vietą. Prieš savo šeimą ir samdinius. Tokiems dalykams aš per gera.

Ji atsisuko į jį. Akys. Ryškiai žydras švytėjimas. Kaip ledyno. Jis vėl ją junta. Viešpatie, kaip junta! Tai Ana. Įtūžusi. Protinga. Šalta kaip ledas. Graži. Šiuolaikiška moteris, savo sugebėjimų galia norinti parodyti stiprybę. Pažaboti jį! Sumenkinti.

Jis persibraukė plaukus ir tarė:

— Ana, nedariau to tyčia. Pasielgiau begėdiškai. Jei nori, į „Tromsės vyskupijos naujienas“ įdėsiu atsiprašymą per dvi skiltis. Tik būk gera, atleisk man!

— Kas dar žino?

— Niekas, — sumelavo jis.

— Hana mano viską žinanti.

— Aš paaiškinsiu...

— Nemanau, kad padės, jei prisimeni jos žodžius.

— Galiu papasakoti visiems namiškiams, jei nori.