Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Tuomet ji tvirtai apsisupo šalių. Vėjas bandė nuplėšti. Drabužius ir plaukus.

Jis nesugebėjo nieko daugiau pasakyti, tik:

— Rodos, vėjas keliasi.

Tada ji nusisuko ir ėmė eiti taku laukų link. Šalis pleveno iš paskos. Geltoni kutai baltoje šviesoje.

— Ana! — pašaukė jis.

Ji stabtelėjo ir atsigręžė. Balsas buvo liūdnas.

— Matyt, mes tik pakeleiviai. Nieko daugiau.

Ji žengė greitai. Jis pasileido iš paskos, bet kai pavijo, juos jau galėjo matyti nuo namų.

Pagirios, staigi įtampa, žinojimas, kad juos mato. Nuo viso to jam svaigo galva. Dūsuodamas įsikibo į ją, be jokio orumo. Tačiau ji nebėgo.

— Nedrįstu tavęs prašyti. Negaliu tavęs čia uždaryti, Ana. Tu numirsi. Aš pats vos atlaikau.

— Tai išvažiuokim. Drauge! — tarė ji ir suėmė jo ranką.

— Karna...

— Vežkis ir ją!

— Ar tu apsiimtum?

— Kodėl gi ne?

— Ji ne tavo.

— Ir tu ne mano. Tačiau aš tau peršuosi. Dabar!

Jis buvo pamiršęs. Kokia Ana iš tikrųjų.

— Ar gerai apmąstei?

Ji užmetė ant jo savo šalį.

— Mąsčiau ketverius metus. Tada atvažiavau čia. Visai viena. Sofijos kelionė tebuvo priedanga mamai nuraminti. Iš tikrųjų apie tai nebuvo nė kalbos. Paskutiniu momentu ji apsimetė serganti, kad galėčiau keliauti viena. Kaip tu nieko nesupranti, kvaily neraliuotas!

Jis gražiai sulankstė jos šalį. Pažiūrėjo į jį. Perlenkė dar kartą ir įsidėjo į kišenę. Netilpo. Veržėsi lauk. Jį pasigavo vėjas, bloškė jam tarp šlaunų, užkabino už kirkšnies.

— Sutinku!

— Vis šis tas! Nors pats pripažįsti, — tarė ji.

— Ne! Noriu pasakyti, priimu siūlymą. Aš sakau „taip“! Tačiau pirma turiu tau kai ką pasakyti.

Ji įtariai spitrėjo į jį.

Jis beviltiškai skėstelėjo rankomis. Žinojo, kaip kvailai atrodo. Tarsi visą laiką jie būtų kalbėjęsi apie kokią nelaimę. Vis dėlto skėstelėjo dar kartą.

— Norvegų valdžia nenori man duoti gydytojo licencijos, — išrėžė jis.

Ji tebespoksojo. Dabar prarasta. Ką gi. Viskas baigta.

— Ką tu darei?

— Ką dariau? Nieko. Jie nepripažįsta mano išsilavinimo, įgyto Kopenhagoje.

— Negali būti! — pasibaisėjo ji.

— Kristianijoje aukštiems ponams atrodo, kad gali! Taigi supranti, kad neturiu ko tau pasiūlyti.

Ji tebežiūrėjo. Nejaugi jai negana? Kad būtų palaidotas po žemėmis. Išnyktų. Tada jis išgirdo jos balsą.

— Noriu, kad man pasipirštumei. Licencija nieko nereiškia. Galiu duoti pianino pamokas. Galime auginti bulves štai anam lauke.

Iš netikėtumo jis prajuko.

Taigi nuspręsta. Nuspręsta, velniai griebtų! Visiems laikams. Ana ir jis!

— Ar eisi už manęs?

— Kada? — praktiškai paklausė ji.

— Kada tik nori! Rudenį. Ne, kuo greičiau!

Jis vos laikėsi ant kojų, jį pykino, tačiau krūtinėje netilpo didelis trapus džiaugsmas.

Ji visa švytėjo. Akys buvo skaisčiai mėlynos. Matė tokias ir anksčiau. Jos kėlė skausmą. Begalinį skausmą.

Kaip įstengti? Padaryti, kad jos akys džiaugsmu spindėtų visą likusį gyvenimą?

— Tavo akys...

— Kas akims? — sukuždėjo ji, prisišliejusi prie jo.

— Tu kada nors papriekaištausi man, kad pasakiau „taip“.

— Aš myliu tave, Benjaminai!

Jis ją tvirtai apkabino. Ar ne per plonai apsirengusi? Benjaminas pajuto, kaip pasviro į ją. Išžergė kojas. Vieną ranką prispaudė jai prie klubų. Priglaudė ją prie savęs. Ji tokia liaunutė. Minkšta ir stangri.

Vaikiški mirusios Karnos keliai pilkšvame danguje. Iš jų tarpo šcherų link teka raudona upė.

Ar kada nors jis išdrįs su Ana turėti vaiką?

Moterų praktiškumas darydavo jį bejėgį.

Ana pasišovė tuoj pat grįžti į Kopenhagą rengtis vestuvėms. Jis atvyksiąs vėliau. Ir turinti parašyti namo laišką. Dar šiandien. Laiko ne per daugiausia. Viskas turį būti suplanuota iki smulkmenų. Kad mamos neištiktų šokas.

Jis užsiminė negalįs kelioms savaitėms palikti Karnos.

— Pasiimsi ją kartu. Jiems teks apsiprasti, jog turi dukterį, — kaip anksčiau, taip ir dabar.

Jį kiek sutrikdė atkaklus tonas. Tačiau ir pajuto palengvėjimą, nes jai tai atrodė natūralu.

Tą pačią popietę jis sušaukė visus namiškius, kad praneštų žinią. Juodu su Ana susižadėję.

Jie išklausė spindinčiomis akimis. Nebuvo netikėta.

Olinė sėdėjo ant savo kėdutės virtuvės tarpduryje ir bambėjo, kodėl vestuvės ne Reinsnese. Tačiau tik dėl akių. Nesijautė pajėgi imtis tokios didelės atsakomybės. Ji negalavo labiau, nei pati norėjo pripažinti.

Andersas apsidžiaugė ir pabučiavo Anai ranką.

— Būčiau jaunas, dievaži nuvykčiau į vestuves.

— Turi atvykti! — tarė Ana.

Tada jis nusišypsojo ir pakštelėjo jai į abu skruostus.

Hanos veidas buvo išblyškęs ir sustingęs, kai priėjo pasveikinti. Tamsiosios akys smygsojo kažkur Benjaminui už nugaros. Toli toli.

— Reinsnesui reikia moteriškų rankų, — tyliai tarė.

Balse buvo justi pajuoka. Jam smilktelėjo. Vylėsi, kad Ana nesuprato. Turėjo Haną iš anksto tam paruošti. Bet kaipgi tai daroma?

Kitą dieną Hana pranešė, jog jai reikia grįžti į Stranstedą. Turinti pasiūti sukneles dviem Olaiseno seserims. Šios vykstančios į Bergeną.

Benjaminas pasisiūlė parplukdyti ją namo. Jos kambarėlį Stranstede pavadino namais, prieš dieną nebūtų to daręs.

Tačiau Hana jau buvo pasirūpinusi kelione. Vilfredas Olaisenas manęs atplaukti į Reinsnesą aptarti poros reikalų su Andersu. Taigi pats ją parvešiąs.

Pabrėždama žodį „pats“, pažvelgė tiesiai į jį. Akys karštligiškai blizgėjo. Blakstienos plastelėjo ore ir kaip vėduoklės nusileido ant skruostų.

Jis linktelėjo. Na, tuomet ji būsianti gerose rankose.

Nešnekėjo su ja nuo sekmadienio ryto, kai matėsi antrojo aukšto koridoriuje. Nebuvo įsitikinęs, katras katro šalinasi.

— Apsilankysiu kurią dieną Stranstede pažiūrėti, kaip tau sekasi, — tarė Ana.

— Visada prašom! Ten kur kas kukliau nei Reinsnese, — atsainiai pasakė Hana.

Atbėgo Karna, ir Hana pasilenkė apkabinti mergaitės. Kai vėl atsitiesė, tarė Anai:

— Jai reikia mamos! Linkiu sėkmės!

Anos veidas susitraukė ir suglumo. Kai staiga ji suprato, jog Hana abejoja, ar ji sugebės tokia būti.

Vilfredas Olaisenas į Reinsnesą atvyko su jaučio odos portfeliu. Kaišiojo Benjaminui naujosios krantinės Stranstede brėžinius ir karštai postringavo apie bendradarbiavimą su Reinsnesu, gabenant krovinius.

Krantinėje jis planavo pastatyti namą. Ten įsikurtų paštas su atskira patalpa numatomam įvesti telegrafui. Paštas ir telegrafas jam esą gyvybiškai svarbūs. Norįs su Andersu aptarti verslo reikalus. Kiek girdėjęs, nekaip pavykę panaudoti uolas, kurias Tomas nuskutęs? Nieko iš to neišėję?

Benjaminas pritariamai linksėjo, kad ir ką vyriškis sakė, tačiau nesiklausė.

Labai palengvėjo, kai pagaliau Andersas svečią nusivedė į krautuvės kontorą.

Neprisiminė kada nors sutikęs žmogų, kurio būtų nemėgęs labiau nei Vilfredo Olaiseno, nors neturėjo tam nė menkiausio pagrindo.

Su tuo žmogumi Hana ir Isakas išplaukė per pasišiaušusią jūrą. Užuot lengviau atsipūtęs, Benjaminas stovėjo prie lango ir giliai širdy juto netekęs kažko svarbaus. Kas per velniava! Taip ir yra.

„Gulbė“ su Andersu iškeliavo į Bergeną. Pagaliau turės ją vien sau. Netverdamas džiaugsmu, jis nubėgo į salę ir rado Aną apsipylusią ašaromis.

Girdėjusi žmonių kalbas dvare. Hanai prastai. Ji sielvartaujanti. Nes Benjaminas pasirinkęs Aną.