Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

— Judvi su Else Marija juk pažįstamos nuo senų laikų?

Hana patvirtino. O anoji tarškė toliau. Girdėjusi, moteriškės apsimetančios, jog skauda labiau nei iš tikrųjų, kad tik būtų iškviestas daktarėlis. Bet ne Elsė Marija! Jos gyvybei grėsė pavojus.

Senoji pribuvėja iš pradžių atsisakė vyriškos pagalbos, bet galiausiai turėjo prileisti daktarą. Ponia Persen jai pasakiusi: „Jei ji numirs be daktarėlio, kalta būsi tu.“

Tik todėl, kad vaikelis, turėjęs išeiti galvyte, užsimanė atsukti nugarą.

Dėkui Dievui, kad daktaras buvo jau Stranstede. Atlėkė vienmarškinis. Spaudė dejuojančiai moteriai rankas. Prisispyręs kamantinėjo. Paskui linktelėjo ir paguodė, jog tai tesą laiko klausimas, visa netrukus praeisią.

Tarpais ponia Persen prašnekdavo apie suknelės apačios raukinius. Reikia, kad turėtų svorio. Kad kristų nuo klubų. Štai taip!

Taigi daktaras iškart puolė prie praustuvės mazgotis rankų ir išsidėliojo instrumentus, tarsi ruoštųsi vaiką išpjauti. Apžiūrėjo ir vieną galą, ir kitą. Pilvą. Matavo rankomis, dirstelėjo net neįvardijamon vieton, tarsi būtų kepimo krosnis, ir ramiai kalbėjo, lyg tereikėtų ištraukti dvi kalėdines bandas.

Pribuvėja negalėjo pakęsti, kad jis nerodo daugiau pagarbos pusnuogei moteriai. Norėjo Elsę Mariją prikloti ir daktarą nuvyti. Atseit tegu jis pasako, ką jai daryti, o ji jau viską atliksianti.

— Bet ką jis į tai pasakė? — sušuko ponia Persen iš po krūtinės klostelių.

„Turiu ištraukti pirmąjį,“ — pasakė daktaras ir atsidūrė tarp Elsės Marijos kelių, pribuvėjai nespėjus nė žioptelėti. O Elsė Marija muistėsi ir dejavo.

„Ilgai netruks. Pakentėk!“ — pasakė jis ir davė degtinės iš gertuvės, kurią turėjo su savimi. Tokia blizganti. Gal gryno sidabro?

Ne, Hana turinti šiek tiek daugiau įimti po krūtine. Štai šitaip!

Ir Hana padarė kaip prašoma.

— Taigi nespėjus anoms nė kvėptelėti, jis ištraukė pirmąjį. Už kojų ištempė, kaip kokį veršelį. Aš vos nenualpau. O daktarėlis nė nemirktelėjo. Laikė vaikelį taip, tarsi per dienas nieko kito ir nedarytų. Nespėjome nė atitokti, kai užgimė abu vaikeliai. Buvo daug kraujo, bet ne daugiau, nei galėjai tikėtis. O jis dar ir siuvo, taip nagingai kaip ir tu, Hana. Girdamas, kokia ji šaunuolė. Sakė, pamena, kaip ji mėgusi žemuoges, kai su mama lankėsi Reinsnese. Ir kad jai reikia didelio stiklo romo ir valgyt. Daug valgyt! Taigi puoliau viską nešti. Juodu sėdėjo ir valgė, lyg būtų kokie suokalbininkai. Ar esi kada gyvenime?..

— Ne, čia turi dar daugiau įimti. Šitaip! — pasakė ji ir įkvėpė prilaikydama suknelę ties liemeniu.

Ji toliau pasakojo apie Elsę Mariją, kuri jam siuvant porą kartų surikusi. Ir ką, Hanos manymu, daktaras tada darydavo? Jis stabteldavo ir prašydavo atleisti! Ar Hana girdėjusi ką nors panašaus? Iš vyro?

Pabaiga vis tiek buvusi labiausiai neįtikėtina. Mat kai jis baigė ir vėl atsistojo prie praustuvės, jam per skruostus pasipylė ašaros. Nuostabu. Visos buvusios apžavėtos.

Senoji pribuvėja pripažino, jog daktaras turįs gerą ranką. Tik kad dar pienas nuo lūpų geriau nudžiūtų ir kiek labiau nuogybės imtų drovėtis, galėtų išties gerai dirbti. Cha cha! Tikra kvaiša!

Bet Elsė Marija, kuri manė mirsianti, negalėjo išleisti daktaro nepaspaudusi jam rankos.

Hana retai įsiterpdavo, kai damos matuojant tarškėdavo. Ir dabar nesikišo. Buvo likusios istorijos dalies liudininkė, tačiau to neminėjo.

Grįžęs namo, Benjaminas nuėjo tiesiai prie Karnos motinos atvaizdo. Nieko nenusivilkęs. Sustojo ir, pasirėmęs abiem rankomis į komodą, tarė žodžius, kurių prasmės ji negalėjo pagauti.

Norėjo paklausti, kaip pavyko kelionė. Ar alkanas.

Tada jis paslėpė galvą rankose. Jo nugara taip keistai susiaurėjo. Krūpčiojo.

Ji tiesiog atsistojo šalia. Nesakydama nieko.

8 skyrius

Jie žinojo, kurią dieną ji turi atvykti.

Sara į vėliavos kalną nusitempė Karną ir stebėjo iš ten laivakelį. Tarnaitės dirbdamos puldinėjo prie langų, Olinė nerado laiko, kad Benjaminas jai galėtų pakeisti kojos tvarstį. Bet kai jis užsiminė, jog žaizda gali pasmirsti, nusileido.

Kol vyniojo ant kojos skudurus, įlankoje suūkė garlaivis.

Jis prisivertė pabaigti darbą, tarsi būtų buvusi eilinė diena ir eilinis laivas.

Olinė ėmė neramiai dūsauti ir norėjo jį nuvaryti. Aidėjo skubūs žingsniai ir prislopinti šūksniai. Dabar garlaivis apiplaukia šcherą!

— Judinkis! — sucypė Olinė ir stumtelėjo jį koja.

Jis atsistojo ir akimirką stebeilijo į priestato duris, paskui dideliais žingsniais išlėkė lauk.

Kartu su Tomu šokdamas valtin, pajuto juokingą širdies kalimą.

Jis atpažino figūrą prie turėklų, negalėdamas tuo iki galo patikėti. Kad niekur nesimatė Sofijos, suvokė tik daug vėliau.

Po kelių nesėkmingų bandymų galų gale buvo nuleistos virvinės kopėčios. Jis sugriebė jas abiem rankom ir palypėjo aukštyn jos pasitikti.

Lipdama ji bandė kukliai prispausti sijonus. Kartą sijono padurkas plastelėjo jam į veidą. Jis ištiesė ranką ir sugniaužė jos delną. Ji nužengė pas jį atsukusi nugarą.

Atsidūrusi valtyje, ji išsilukšteno iš vizijos ir įgavo tvarią būseną. Ar dėl akinamos saulės šviesos, bangelių atspindžių, ar dar dėl ko nors ji stovėjo priešais jį be veido.

Jis atsisėdo laikydamas jai už rankų. Norėjo, kad ji taip pat atsisėstų, bet nesumojo, kad gali tai pasakyti.

Tik akys. Dvi kiaurymės danguje viršum jo.

Žmonės, sustoję aplinkui, spoksojo. Po galais, kaip jie spokso! Juto, kad visas nurausta. Didžiausias menkysta visame Norlane. Tačiau pasaulis šalia žydravo ir švytėjo sidabru.

O kai ji pati atsisėdo ant suolelio priešais jį, jis pamanė: dabar Hana Stranstede serga.

Mat vienas vienintelis Anos akių žvilgsnis jį visą nutvilkė. Kaip kada nors jis galėjo manyti, jog Ana tėra laiškai tarp jo ir Kopenhagos?

— Sveika atvykusi į Reinsnesą, Ana!

Jis repetavo. Manė galėsiąs tai pasakyti taip pat šauniai, kaip kitas prisidega pypkę. Tačiau klydo.

Kai Tomas padėjo jūreiviui nuleisti virvėmis du lagaminus, jis dar nebuvo sugalvojęs, ką daugiau pasakyti.

— Ar tau atrodo, kad aš taip baisiai pasikeičiau? — nusijuokė ji.

— Visai ne, kodėl?

— Tu spoksai.

Jis akmeniniu veidu atsistojo ir užsivožė kepurę su snapeliu. Klestelėjo ant suolelio taip, jog visa valtis susiūbavo. Po akimirkos atsistojo ir vėl nusibraukė kepurę.

Ana abiem rankom laikėsi įsitvėrusi suolelio ir kiek sutrikusi žiūrėjo į jį.

O jis, stengdamasis išlaikyti pusiausvyrą svyruojančioje valtyje, įsispitrėjo jai į akis ir deklamavo, ką prisiminęs iš „Giesmių giesmės“. Žodžiai nuplaukė įlanka.

Visa tu graži, mylimoji,

ir jokios dėmės nesurasi...

Kaip Tirca graži tu, mieloji, daili kaip Jeruzalė,

Rūsti tarsi priekinis pulkas!

Tomas liovėsi irklavęs. Valtis plūduriavo, nuo irklų varvėjo.

Ana sėdėjo nudūrusi akis į savo batus. Bet kai jis baigė, atsitiesė ir paplojo. Paskui uždainavo Elenšlėgerio posmą:

Kur žydi žolynai,

Klajojom kartu,

Jonažolę skynėm Tarp smilgų aukštų.

Gražuole mana,

Tu tikra atgaiva,

Pasislėpus grynoj Ūksmės žalumoj.

Balsas buvo grynas ir pilnas džiugesio. Tarsi giedotų odę.