Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

— Puiku! Apie tai pranešiu švietimo komisijai. Bus sudarytos visos sąlygos. Kažko dar norėjau paklausti. A, ar kada nors esate stovėjusi prieš mokinius?

— Tik tuos, kuriems duodavau pianino pamokas.

— Pianino pamokas! Taip, tiesa. Jūs muzikali. Tokiu atveju jums reikia parūpinti giesmyną.

— Kiek bus vaikų? — paklausė Ana.

— Penki. Nuo dešimties iki penkiolikos metų. Keturi berniukai ir viena mergaitė.

— Ar ne geriau būtų surengti mokyklą Reinsnese? Ten daug vietos. Ir pianinas yra. Berniukai galėtų miegoti bernų kambaryje, o mergaitė — su dviem tarnaitėmis didžiajame name.

— Mieloji, tai labai svetingas pasiūlymas. Bet jums derėtų apsitarti prie keturių akių. Aš net nežinau, ar vaikai neaptekę niežais ir kitais parazitais.

— Šitų, manau, mokėtume atsikratyti, — atsainiai tarė Benjaminas, nors tiek visko vienu kartu jam jau buvo per daug.

Tačiau Ana, matyt, rimtai pasiryžo gelbėti Norlano beraščius. Taigi teks ir jam. O kol atėjo laikas vykti namo, Ana su probstu ir jo žmona jau tujinosi. Benjaminas pastebėjo, jog atsisveikindamas probstas labai natūraliai pasakė: „Sudie, mieloji Ana“.

Netrukus jiems buvo pranešta, jog prievolinė mokykla Reinsnese veiksianti dvi pirmąsias lapkričio savaites. Išlaidos penkių mokinių apgyvendinimui ir maitinimui, be to, ką šie turėsią iš namų, būsią apmokėtos. Tačiau mokiniai turį gauti paprasto kasdienio maisto.

Poniai Anai Grenelv, kuri parodžiusi gerą širdį ir prisiėmusi šią atsakomybę, būsią atlyginta dviem taleriais už savaitę.

Inspektuosiąs pats probstas, kad įsitikintų, jog pamokos vedamos tvarkingai, pagal Norvegijos įstatymus. Jis jau turėjęs progos įsitikinti, kad jos kalba lengvai suprantama, o dėstomų dalykų išmanymas puikus ir nekeliantis abejonių.

Ana atbėgo tekina, iškėlusi virš galvos laišką, ir džiūgaudama tėškė jį ant stalo priešais Andersą ir Benjaminą.

Benjaminas perskaitė jį balsu.

— Neblogai. Bet juk dar nežinote, kas per nevalos susirinks? — pasakė Andersas.

— Du jau pasiunčiau išsiutėliauti, — sukrizeno Benjaminas ir erzinamai dirstelėjo į Aną.

— Dabar tereikia žiūrėti, kad savo ėdrumu mūsų elgetomis nepaleistų, — išsakė Andersas kitą savo rūpestį.

— Jie juk turės pasiėmę iš namų, — tarė Ana.

— Kiek pažįstu Bergljotą, nebus taip, kad kiekvienas sėdės sau krimsdamas papelėjusią duoną iš savo dėžutės.

— Bet aš juk gausiu keturis talerius atlyginimo ir maistpinigių. Ir viskas truks tik dvi savaites!

— Žinoma, žinoma! — sumurmėjo Andersas ir neturėjo ko daugiau pasakyti. Aną jis laikė vieninteliu tobulu žmogumi Reinsnese. Jam būdavo be galo malonu sutikti beveik su viskuo, ką ji sako.

Sara padėjo Anai mokyti svetimus vaikėzus, nakvojančius bernų kambaryje. Ir mergaitę, kuri nežiūrėdavo į žmones ir nė karto nepravėrė burnos, tik tūpčiojo. Jos kojinės buvo tokios skylėtos, jog Stinė numezgė naujas.

Sakė, kad jie einantys į prievolinę mokyklą. Karnai taip pat leido lankyti pamokas su sąlyga, kad netriukšmaus. Jie sėdėjo didžiausiame samdinių trobos kambaryje, ūžė krosnis, o Ana svetimus vaikus klausinėjo, pasakojo jiems, dainavo arba skaitė.

Ji kalbėjo taip lėtai ir aiškiai, jog ėmė miegas. Tačiau netikėtai pasakojime kas nors nutikdavo, tad nevertėjo nieko praleisti pro ausis.

Karna klausėsi, kaip Sara su Ana aptarinėja kitos dienos pamokas. Anai reikėjo priprasti prie norvegiškų žodžių knygose.

— Tu imli! — pasakė Sara.

Tuomet tėtis su Andersu nusišypsojo, o Sara užvedė kalbą apie Matildę, kuri niekada nepraveria burnos.

— Man rodos, ji nemoka skaityti, — nusiminusi pasakė Ana.

— Moka, kaipgi, skaito kiekvieną dieną. Ir mačiau, ir girdėjau, kai buvau samdinių troboje. Niekas tiek neskaito kaip ji.

— Bet kodėl ji tyli, kai klausiu?

— Tu sakai: „Papasakok, kiek žmonių Dievas sukūrė iš pradžių!“ Bet, mano nuomone, reikia sakyti: „Perskaityk, kas parašyta knygoje“.

— Kodėl? Juk neužtenka perskaityti, ji turi mokėti atmintinai.

Sara atsiduso ir pažiūrėjo į Andersą ir tėtį tikėdamasi pagalbos. Tačiau jiems, matyt, tai nerūpėjo. Jie buvo užsiėmę savais reikalais.

— Ji išsigąsta, kai reikia pasakoti. Mat mano neturinti ko pasakyti. Bet paprašyk perskaityti, kas parašyta knygoje, ir ji žinos, ką daryti.

Kitą dieną Ana pasakė mergaitei:

— Atsistok, Matilde, ir perskaityk pamoką, kurią vėl buvau tau uždavusi šiandienai, šventąją istoriją apie pasaulio sukūrimą!

Mergaitė atsistojo, pasmakrėj susinėrė rankas ir pakėlė akis į lempą, kabančią aukštai palubėje. Tada prabilo. Žodžiai iš jos liete liejosi, nepertraukiamu srautu. Apie Dievą, Adomą ir Ievą. Karnos galva, nė probstas nebūtų mokėjęs geriau papasakoti.

Mergaitės balsas buvo visai kitoks nei tada, kai šiaip kalbėdavo. Tai truko taip ilgai, jog Karna ėmė baimintis, kad ją prispirs gamtos reikalas. Baisu, kad užduotos pamokos gali būti tokios didelės.

Mergaitė neturėjo net kada kvėptelėti. Bėrė nesustodama ir įtraukdavo oro tik tuomet, kai imdavo dusti. Karna pamanydavo, kad Matildė tuoj tuoj nugrius. Bet ši nenugriūdavo.

Paskui ūmiai užbaigė. Ištarė „amen“, tūptelėjo ir vėl atsisėdo.

— Ačiū, Matilde, niekada negirdėjau, kad kas nors būtų taip gerai išmokęs pamoką! — pasakė Ana. Ji atrodė ir nudžiugusi, ir išsigandusi. Karnos galva, labiau išsigandusi.

O Sara ir berniukai taip džiaugėsi, jog švietė visi dantys. Vieno iš didžiųjų vaikėzų burnoje Karna pamatė net raudoną liežuvį.

Nuo to karto Ana visada sakydavo: „Atsistok ir perskaityk pamoką“.

Vieną dieną Karna griuvo per vidurį pamokų nepasirėmusi rankomis.

Po to ji suprato — jie nebenori, kad ji ten būtų. Sakyti nieko nesakė, bet taip keistai žiūrėjo.

Ji paklausė tėtį, kodėl taip yra, ir šis paaiškino, kad vaikai bus kiek nusigandę, nes baisu, kai ji staiga griūva ir jie nežino, dėl ko. Nereikia dėl to sukti galvos.

Kol jie nežinojo, kad ji griūva nuomariu, kalbėdavo su ja ir pasiimdavo į paplūdimį žaisti. Dabar tik spoksojo.

Svetimi žmonės visada keistai žiūrėdavo į mėlyną ir rudą jos akis. Tai būdavo nesunku pakelti. Be to, ji beveik niekada niekur neidavo be tėčio.

Bet kai į ją ėmė keistai žiūrėti tie vaikai, atvažiavę į Reinsnesą, ji tetroško, kad jie greičiau dingtų.

Tėtis padėjo jai popieriaus lape nubrėžti penkis brūkšnelius. Kasdien ji turėjo perbraukti vieną brūkšnelį, kad išeitų kryžiukas. Taip ji matydavo, kiek dienų liko. Nuo to kiek palengvėjo, bet nelabai.

Kai ji su tėčiu, niekis, kad Ana užsiima su svetimais vaikais.

Karna norėjo, kad jis pasakytų, jog negali be jos būti. Kaskart to trokšdavo. Bet tėtis taip niekada nesakydavo.

Kartais tardavo:

— Karna! Mano mylimas vaikelis!

Visuomet ta keistąja kalba.

Kai ji paklausė, kodėl taip kalba, jis atsakė:

— Pas mus žmonės žodžiais pavadina daiktus ir pasakoja, ką daro. Kai kalbu daniškai, galiu pasakyti, ką jaučiu ir kaip jaučiuosi.

17 skyrius

Žiema pasitaikė speiguota, pavasaris neskubėjo ateiti. Sniegas slūgsojo kaip slūgsojęs. Tačiau balandį šaltis pamažu atlėgo ir pasimatė pirmieji pavasario ženklai. Tai buvo pirmas Anos pavasaris Norlane.

Apie tai ji daug nekalbėjo, tačiau vienu metu, kai žinojo, jog namuose, Danijoje, pavasaris, o tebeturėjo vilktis kailiais, akys buvo pilnos nevilties.

Vieną dieną jis rado ją apsikabinus ką tik išsprogusį berželį sode. Ir ji, ir medelis klimpsojo metrinėje pusnyje. Reginys jį sugraudino. Jis ilgai stovėjo priglaudęs ją prie savęs ir supdamas, kaip darydavo guosdamas Karną.