Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

— Ana! Ana! Tau sunku?

Ji neatsakė.

— Nuvažiuok į Kopenhagą, — sušnabždėjo jis.

Bet ji papurtė galvą, apsikabino jam kaklą ir įsikniaubė.

Nuo tada jis ėmė ją saugoti. Bandė palengvinti jai dienas. Pasiimdavo į salas pietuose. Ten, kur iš fiordo atsiveria jūra, kur nėra sniego. Jam rodės, jai padėjo. Ji vėl prakalbo apie tai, jog norėtų mokėti tapyti ir įamžinti šviesą.

— Šviesa tavo krašte žalia. Stulpais krenta nuo debesų. Tik pažvelk! — šūktelėjo ji, savo susižavėjimu sujaudindama jį.

Vieną naktį birželio viduryje stojo vasariška šiluma ir ištirpo paskutinė pusnis už pavėsinės.

Iš ryto Ana atrado, jog po sniegu buvo sužaliavusi žolė. Ji įpuolė vidun jam dar neatsikėlus ir pakvietė laukan pažiūrėti.

O kai ji stovėjo basa ledinėje žolėje ir pasikūkčiodama verkė jam ant peties, jis pajuto savotišką dėkingumą. Anos akims, kurios mato ir džiaugiasi tuo, ką jis tik probėgšmais pastebi.

Jis iškart suprato. Laiškas iš Kristianijos. Ranką nutvilkė.

Ana stovėjo prie stalo ir laukė. Jis girdėjo, kaip ji įtraukia oro. Tačiau neiškvėpė.

Lauke kažkas nuėjo per žvyrą. Paleido j šulinį kibirą. Netrukus jis išgirdo sukamos rankenos čerškesį ir grandinės kalimą į geležinius apkaustus. Praėjo visa amžinybė, kol kibiras atsitrenkė į šulinio kraštą.

Jis žengė per kambarį peilio, tačiau jo nerado.

— Ana, kur peilis laiškams? — tyliai paklausė.

— Viešpatie, kam tau tas peilis?

Jis suprato, kad ji iškvėpė jam negirdint.

— Taip geriausia, — tarstelėjo.

Ji nusiskubino į kamarą ir grįžo su paprastu peiliu.

Paėmęs jį suvokė, kad turi atplėšti.

Ji stovėjo atkišusi rankas ir trypčiojo. Tarsi viską norėtų padaryti pati.

Tuomet jis atidarė voką ir ištraukė standų popieriaus lapą. Pakilnojo rankoje, kol dėjo voką ant valgomojo stalo, paskui išskleidė.

„... remiantis 1871 m. balandžio 29 d. įstatymu, Norvegijos piliečiui Benjaminui Grenelvui, gyv. Reinsnese, baigusiam medicinos studijas Kopenhagos universitete (Universitas Hafniensis), suteikiama licentia practicandi , leidžianti verstis gydytojo praktika Norvegijoje su tais pačiais įsipareigojimais, kurie galioja šalyje egzaminuotiesiems gydytojams, pvz.: pristatyti metines medicinines ataskaitas, siųsti pranešimus apie epideminių ir užkrečiamųjų ligų paplitimą, informuoti vietos vyriausiąjį gydytoją apie gyvenamosios vietos pasikeitimą ir kt.“

Jis padavė Anai laišką pratrukdamas kriokimu, kuris nepriminė jokio žodžio.

Kelias savaites jautėsi nenugalimas.

Hanai tapus ponia Olaisen, jie matydavosi tik tada, kai to negalėdavo išvengti. Per retus vizitus, kuriuos planuojant jis stengėsi niekada nedalyvauti, taip pat — nedaryti nieko, kad jie įvyktų.

Jis susitaikė su garlaivio ekspeditoriaus dantų baltumu ir savimyla. Tą vyrą pasirinko Hana. Ką daugiau bepridursi?

Olaisenas pastatydino krantinę garlaiviui ir telegrafą. Supirko žemes nuo kalvų viršaus iki pat jūros, taip susigriebdamas visas geresnes uolas žuvims džiovinti. Kad visa, ką jis paliečia, virstų pinigais, į gera Hanai.

Kai jie susituokė, jis puolė statyti namą dar neišėjus įšalui. Dviaukštis iškilo ant kalvos. Baltai dažytas, su rantyta statinių tvora aplink sodą ir su karvelide, kuri iš esmės niekuo nesiskyrė nuo tos, kuri stovėjo Reinsnese.

Tai Benjaminui kėlė šypseną. Kaip ir ištaiginga stiklinė veranda spalvotais langų stiklais bei gaidžio formos vėtrungė ant kraigo.

Hana nebesiuvo žmonėms, tik darė vizitus. Kada ne kada apsilankydavo ir Reinsnese. Su turginiu krepšiu ir lagaminu, pilnu visokių dovanų Stinei ir Tomui.

Tačiau ji niekada iš anksto nepranešdavo Benjaminui ir Anai, jie tik pamatydavo ją atvykus.

Vieną birželio dieną ji sėdėjo ankštame Stranstedo laukiamajame kaip paskutinė pacientė.

Jis mandagiai pakvietė ją į kabinetą.

Kai ji pakilo ir žengė artyn, jam užgulė krūtinę. O užsivėrus durims, jis metė žvilgsnį į langą už širmos pažiūrėti, ar niekas nestovi. Kam? Juk žinojo, kad neįmanoma pamatyti, kas viduje. Vis dėlto į galvą įsismelkė nerimas, tarsi tą ketvirtadienį, priimdamas Haną kaip pacientę, darytų ką nors neteisėta.

Jis prisivertė paisyti kasdienės tvarkos ir, kaip visada, nuėjo prie praustuvės mazgotis rankų. Paskui kruopščiai nusišluostė ieškodamas paprastų žodžių.

— Kuo galėčiau šiandien padėti Hanai?

Ji neramiai stumtelėjo rankinę.

— Na, ko gero, man nieko nėra, nieko rimta...

Ji nutilo.

Jis bandė nuspėti, kas kamuoja Haną, ką jai sunku pasakyti. Slapčiomis ją stebėjo. Galbūt, kas įprasta neseniai ištekėjusioms moterims? Bet jis nemanė, kad tokiu atveju ji eitų pas jį, nes juk tai — ne liga.

— Aš tik norėčiau plaukti kartu į Reinsnesą, jei šiandien grįši namo.

Per tą trumpą valandėlę jis daug visko permąstė, tačiau tokia mintis jam neatėjo į galvą. Veikiausiai yra dar kažkas, ko ji nedrįsta prisipažinti?

Nebuvo jos sutikęs nuo Velykų. Dabar ji atrodė sveikesnė ir apkūnesnė, nei jis prisiminė. Matyt, bus, kaip pirmiausia pamanė. Jam pasidarė šleikštu.

Ji auksiškai švytėjo jam prieš akis. Kostiumėlio švarkelis prigludęs prie krūtinės.

Plaukti kartu? Žinoma, galinti plaukti. Tik jis turįs užsukti į Viką apžiūrėti siūlės, kurią ėmę skaudėti.

— Ne visuomet gerai gyja, nors ir gražiai užsiuvu, — atsainiai tarė jis.

Tai niekis, nes ji turinti pasiėmusi siuvinį. Laukdama galėsianti pasaugoti valtį nuo potvynio.

Blausiai šyptelėjo ir paklausė, kada jai būti pasiruošusiai.

— Jei, be namų ilgesio, niekas tavęs nekamuoja, galim plaukti tuoj pat, — pasakė jis.

Ji nuraudo, bet nieko neatsakė.

Kai jie išėjo, jis norėjo paimti iš jos pintinę. Ji tarė panešianti pati ir pakeitė ranką.

Jis vis tiek paėmė išjos nešulį ir pasiteiravo apie Isaką.

— Ir mano vyro, ir Isako sveikata gera.

Balsas buvo slopus. Tarsi ji baimintųsi, jog pakelės griovyje gali kas nors gulėti ir klausytis, ką ji sako.

Kai namai praretėjo, jis įsidrąsinęs paklausė:

— O tu pati? Kaip einasi Hanai?

— Ačiū, gerai, — nutęsė ji.

— Atrodai puikiai!

Ji dirstelėjo į jį ir išbėrė:

— Mes laukiame vaiko.

Nesakė, jog laukiasi. Ne — „mes laukiame“! Tai buvo triumfas. Gal pašaipa? Iš kur jam žinoti.

Aišku, ji nėščia. Visa žydi. Jis atsikrenkštė ir žvelgdamas į ją nedrąsiai šyptelėjo.

Ji tokia mažutė. Dėl to jis visada pasijusdavo didesnis, nei iš tikrųjų yra. Juos užstojo prieplaukų statiniai. Patežusiame žvyrkelyje nesimatė nė gyvos dvasios, tad jis pamanė, jog gali ją paliesti. Palinkėti geros kloties ar šiaip ko.

Jis luktelėjo, kol jie atsidūrė prie pat prieplaukos ir jis galėjo pastatyti pintinę.

— Ekspeditorius dabar tikriausiai laimingas? — tarė jis ir uždėjo delną jai ant rankos.

— Laimingas? O, taip.

Jis atitraukė ranką ir užsimovė jūreiviškas pirštines, kad stumdamas valtį nesusižalotų daktariškų delnų.

— Bus kokie du mėnesiai?

— Keturi.

Jis kinktelėjo galva ir suėmė valtį. Ši staigiai čiūžtelėjo per glitų klojinį. Jis nespėjo atleisti rankų, pasijuto vėpla ir nerangus.

Kai valtis jau suposi ant vandens, o ji taisėsi prie jos bristi, jis šūktelėjo, kad palauktų. Tada stvėrė į glėbį.

Akmuo, ant kurio stovėjo, buvo slidus, tačiau jis išsilaikė. Apimtas svaigaus geidulio, apglėbė ją tvirčiau, nei buvo manęs. Akis aptraukė migla. Juto tik ją kvėpuojant į veidą.