Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Jam buvo įdomu pamatyti, kokia ji dabar. Tai nereiškia, kad jis manė ją esant bjaurią ar seną, toli gražu, — tik švelniai permainytą spalvų ir formos niuansų.

Ji nebebuvo tokia apvali kaip anksčiau, jis aiškiai įžiūrėjo. Lieknumas jos nedarkė, tačiau pakeitė. Atrodė svetima. Galbūt gležnesnė smarkiame vėjuje? Blukesnė, su tamsiais ruožais palei siūles. Nelyginant daug mačiusi burė.

Jam dingtelėjo, jog yra matęs ją visokiausiose padėtyse. Ne visada tokią pat trykštančią sveikata ir tvirto žvilgsnio. Taip buvo lemta. Dabartinis jos vaizdas jam priminė tą vasarą, kai ji vos mirtinai nenukraujavo Folhavo jūroje.

Tačiau moteris, einanti į jį, neatrodė patekus į bėdą. Veikiau — radusi savo pavidalą? Arba ne?

Ji stabtelėjo priešais trapą. Dešine ranka įsitvėrė turėklo ir iš lėto, pakopa po pakopos, žengė jų link. Veikiausiai žinojo, kad ją smaigsto koks pusšimtis smalsių akių porų.

Jis pastebėjo, kad ji eina nuleidusi galvą. Suprantama, žiūri į trapą. Būtų nei šis, nei tas, jei atvykusi po tiek metų, sukluptų lipdama į krantą.

Andersas ištraukė ranką iš užančio ir dideliais žingsniais žengė jai priešpriešiais. Buvo išgyvenęs tai sapne. Begalę kartų priėjęs prie jos ir suėmęs už abiejų rankų.

Kai garlaivis dar užsukdavo į Reinsnesą, jis pats plaukdavo jos pasitikti. Ji būdavo nuleidžiama šalia jo ir visada tapdavo labai artima ir ryški. Ne vien dėl to, jog anuomet jis daug geriau matė. Tai buvo susiję su tuo, jog jis tebesinešiojo jos vaizdą. Ne tik galvoje. Ne — visame kūne.

Pastarosiomis dienomis jis nuolat pasitikinėjo ją Stranstede, kaip dabar. Daugybę kartų. Šiek tiek skirdavosi kai kurios detalės, darydamos susitikimą vis tobulesnį.

Tačiau jis niekada neįsivaizdavo, kad ji mūvės pirštinaites. Dėl to ji tarsi liko be odos.

Tiek to, jis suėmė jos pirštinėtas rankas ir kostelėjo. Tuomet garsiai ir raiškiai, kad visi aplinkui girdėtų, pasakė:

— Būk palaiminta, Dina! Sveika parvykusi į namus!

Tie žodžiai per artimiausias valandas apskriejo Stranstedą. Sklido kaip valgio kvapas alkaniems padienininkams. Tik pamanyk, po tiek metų galėjo šitaip pasakyti! Būk palaiminta, Dina! Sveika parvykusi į namus! Kas galėjo tikėtis, kad Reinsneso Andersas, vienas kaip pirštas, paliktas su gėda, pasitiktų pabėgėlę šitokiais žodžiais? Tiesiog nesuvokiama!

Ir ko ji parsirado? Ką čia veiks?

Tebeatrodė puikiai, bet ne taip, kaip jie ją prisiminė. Kas, kad su miestietiška skrybėle, — anksčiau taip pat tokias dėvėdavo, tačiau vis tiek matyti, kad pražilusi. Ir sulysus, ar kaip pavadinsi? Akivaizdu, jog Berlyne ne vien pyragai buvo.

Tačiau tie, kurie prasistūmė taip arti, jog galėjo sutikti jos žvilgsnį, pastebėjo, kad ji puikios formos. Vienas kitas, nuo seno kaltas jai pinigų, pasijuto nepatogiai. Stiklinis žvilgsnis nesitraukė nė per colį. Neatrodė, kad būtų pamiršusi bent šilingą, nors su visais sveikinosi.

Ji išlipo į krantą, kaip paprastai, lydima mantą nešančių suplukusių vyriokų virtinės.

Akivaizdu, jog manė kurį laiką paviešėti. Trys dideli lagaminai atrodė kaip švininiai, nes nešikai nuo svorio svirduliavo. Dar jūreiviai į krantą išnešė tris kelioninius krepšius, tris skrybėlių dėžes ir violončelės dėklą. Taip, matyt, pabus netrumpai!

Bet kaip jis iškentė jos nenubaudęs? Andersas. Kas galėjo tikėtis, kad palaimins ją ir pasveikins grįžusią į namus? Taip, gero žmogaus poelgis.

Krantinėje jie susirinko ne tam, kad pažiūrėtų, kaip jis tyčiojasi, koneveikia ar švaistosi rykšte. Anaiptol! Tačiau laiminti ją — to jau per daug.

Kai kurioms moteriškėms sudrėko akys, jos manė, kad pasielgta gražiai. Širdis joms sakė, kad Andersas — tikras vyras. Garbingas žmogus. Kitos pritarė vyrams. Tik silpnabūdis gali visai nejausti apmaudo.

Niekam neatėjo į galvą, kad bemiegėmis naktimis Andersas buvo išmokęs, ką sakys ir darys, jei arba kai tai įvyks — ji parvažiuos.

Tie žodžiai. Rankų paspaudimas prie visų akių. Nežinodamas, ko imtis vėjui pasisukus šonu, toks žmogus kaip Andersas negalėtų buriuoti neapvirsdamas. Kai visa virto tikrove, jis darė, ką mokėjo, nesvarstydamas.

Jeigu jį kas paprašytų papasakoti, ką tuomet jautė, jis skaidriu žvilgsniu pažvelgtų į žmogų ir papurtytų galvą.

— Ką jaučiau? Nesuprantu.

Jeigu Karna būtų bandžiusi įsivaizduoti, kaip atrodo močiutė, tikrai būtų vaizdavusis ne tokią. Ši buvo ryškesnė ir kur kas grėsmingesnė nei ana iš tamsiosios palėpės.

Ir kitokia, negu nupasakojo tėtis ir Ana.

Močiutė šiek tiek priminė pageltusį atvaizdą, kurį turėjo tėtis. Ten ji sėdėjo po skėčiu, tiesdama ranką kažkam, kas nepakliuvo į nuotrauką.

Taip pat buvo keista matyti ją tokią žalią, nes Karna močiutę buvo mačiusi tik raudoną. Nuotraukoje ji juokėsi. Tėtis sakė, kad tai jai nebūdinga.

Iš tiesų Karna neįstengė įsivaizduoti šio susitikimo. Ar kaip atrodo močiutė. Tikriausiai manė ją atvažiuosiant su raudonąja suknele ir kad skambčios apyrankės, jai krutant.

Dabar suprato, kaip kvailai tikėjosi.

Visada, kai ji paklausdavo apie močiutę, visi, išskyrus tėtį, su- rimtėdavo ir persimainydavo. Todėl ji težinojo tiek, kiek jai papasakojo tėtis. O jis apie močiutę kalbėdavo taip, tarsi ši būtų viena jo ligonių, kurios nebematė nuo tada, kai ji pasveiko. Aukšto ūgio. Tamsių plaukų. Ne itin kalbi. Gerai mokanti plaukti laivu, skaičiuoti, joti. Ir griežti violončele. Tėtis neką daugiau teprisiminė. A, dar kad galėdavusi taip perpykti, jog visa apsitraukdavę šerkšnu.

Kaip tik tai sunkiai sekėsi įsivaizduoti. Mat močiutė palėpėje nebuvo tokia. Tačiau Karna suprato, jog Dina skiriasi nuo Isako močiutės Stinės.

Tada nepažįstamoji dama išlipo į krantą, padavė jai šilkuotas rankas ir balsu, nepanašiu į jokį kitą Karnos girdėtą, pasakė:

— Karna! Išties! Buvai tokia mažutė, kai paskutinįsyk tave mačiau. Stebuklas. Štai kokia tu! Iš kur gavai tokius gražius plaukus?

Ji juk galėjo pasakyti, kad patys užaugo, bet...

O kai močiutė atsitūpė ir jos viena į kitą įsižiūrėjo, Karna suprato, kad geriausia, ką ši garlaiviu atkeliavusi močiutė turi, yra akys. Jos priminė stiklinius daikčiukus, kabančius ant sietyno virš valgomojo stalo. Jie kaip jūros gausmas — nepastovūs, ir vis dėlto tokie patys.

Močiutė nusimovė pirštinaites. Karna pamatė blykstelint keturis žiedus. Tada močiutė suėmė ją per liemenį, pakėlė ir ėmė sukti ratu. Sijonai išsiskleidė aplink jas kaip vėduoklės.

Žmonės krantinėje spoksojo ir turėjo suktis kartu. Dabar visi sūkuriavo. Greičiau, greičiau! Baimingos tėčio akys! Tikriausiai jis bijo? Kad ji negriūtų? Bet ji negali griūti, kai močiutė ją laiko, turėtų suprasti.

Ir niekis, kad močiutė iš garlaivio neturi apyrankių ir skrybėlės kraštas brauko Karnai per veidą, kad puošnūs moteriški drabužiai taip keistai spragsi. Lyg kas būtų padegęs. Viską apgaubė nepažįstamas aromatas. Buvo taip nuostabu, jog galėjai pamanyti: kažkas balsu skaito jai knygą su kvapais ir visu kitu.

Kai močiutė pastatė ją ant žemės, plūstelėjo svaigulys ir šleikštumas. Bet ji atsigavo ir pagaliau tarė:

— Vienas vyras iš Tromsės suderino pianiną.

— Puiku!

— Ir mes tokią turime! — pasakė ji ir parodė į violončelės dėklą.

— Žinau.

— Iš kur?

— Ją man dovanojo žmogus, mokęs mane raidžių.

— Kas toks?

— Reiktų ilgai pasakoti. Galėsime apie tai pakalbėti vėliau.

Tai gal vis dėlto ji neprarado močiutės. Ji tik nulipo iš tamsiosios palėpės.