Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Kitą rytą močiutė nulipo iš antrojo aukšto vilkėdama geltoną šilkinį peniuarą, apsiūtą keliais sluoksniais plonyčių nėrinių.

Karna niekada nebuvo mačiusi tokios grožybės, tad sustingo sunėrusi rankas, kad geriau įžiūrėtų.

— Dabar man trūksta tik vieno dalyko, — pasakė močiutė.

— Ko? — paklausė Karna ir nusekė ją koridoriaus laiptais.

Močiutės plaukai buvo žili ir juodi. Kaitaliojo spalvą kedenami vėjo.

— Berlyno bažnyčių varpų.

— Ar Berlyne daug bažnyčių?

— Oi, kiek daug! Ir visos kitaip skamba.

— Gali jas atskirti?

— Artimiausias galiu. Tačiau dažnai jos skambina išvien ir gaudžia kaip choras. Kai kurių garsas atsklinda iš toli, beveik kaip aidas. Pora bažnyčių stovi visai arti. Vienų skambesys aštrus, kitų — švelnesnis.

Tuomet ji tai padarė! Visai kaip palėpėje. Iškėlė rankas virš galvos ir ėmė suktis ratu, lyg šokio žingsniu per kiemą judėdama išviečių link. Ten pametė šlepetes, bet paliko gulėti!

Buvo šalta. Paūksnėje tebedryksojo sniego lopiniai. Bet tai močiutei, ko gero, nė motais. Šiaip tik Karna lakstydavo išvietėn vienais apatiniais. Dabar jos dviese.

Karna stovėjo naktiniais marškiniais ir stebeilijo.

— Pas mus jūra skamba! Beveik visada! — drąsiai riktelėjo ji pavymui.

— Tiesa, to man labai trūko Berlyne! — neatsisukdama sušuko močiutė.

Karna prajuko. Grįžusi į savo kambarėlį, susirado atlasą ir smiliumi apvedė Berlyną, kaip mokė tėtis. Taip ir žinojo! Močiutė juk irgi turėjo žinoti? Ten nėra jūros! Kažin, kaip jie nusigauna iš vienos vietos į kitą neturėdami jūros?

Močiutė įėjo į jos kambarėlį ir sustojusi apsidairė.

Pamačiusi raudonąją suknelę, kuri visada sėdėjo ant motušės Karenos kėdės, ji priėjo ir palietė ją. Tuomet paėmė ir prisidėjo, niūniuodama melodiją, kurios Karna niekada nebuvo girdėjusi.

Aplinkui ją buvo be galo šviesu. Iš visų kerčių šliaužė šviesos keteros. Karna stovėjo prie lovos ieškodama atramos. Įsitvėrė į lovos galą. Tačiau to tarsi nepakako. Nebuvo kur įkišti pirštų.

Tada močiutė nusimetė nėriniuotą peniuarą ir, padėjusi jį ant lovos, virš galvos užsikėlė raudonąją suknelę. Kai sijono apačia čiūžtelėjo ant grindų, Karna pamatė, kaip šviesos strypas perskėlė močiutei galvą pusiau.

— Močiute, ne! — garsiai pasakė.

Ji degė! Baisiai skaudėjo. Negalėjai ištverti. Ji išgirdo savo pačios stugesį. Paskui viskas išnyko.

Prieš atmerkdama akis, ji skruostu pajuto močiutės suknelės aksomą. Kaip pirmą kartą tamsiojoje palėpėje. Tada suprato, kur esanti, nors virš savęs girdėjo tėčio balsą.

Ji gulėjo močiutei ant kelių. Ana stovėjo su vandens ąsočiu rankose. Buvo išblyškusi. Beveik neturėjo burnos. Tai sielvartas. Jis buvo labai ryškus, kai ji nugriuvo. Pati to nematė. Tačiau žinojo.

Kartais jai dingodavosi, jog mato jų mintis. Ypač Anos. Tarsi kas nors Anai būtų baisiai nusidėjęs ir nepaprašęs atleidimo. Apie tokią nuodėmę pastorius kalbėdavo iš sakyklos.

Šiandien ji girdėjo kažką tariant keistąjį žodį, kurio tėtis jai nebedavė, nes ji tik knapsodavo ir snūduriuodavo kaip senė. Bromas!

Jie krutino lūpas. Stovėjo ir žiopčiojo pasisukę į ją, kaip žuvys prie stačiosios uolos. Žiojosi ir čiaupėsi leisdami bromą. Po truputį. Tačiau burnoje ji vis tiek pajuto šleikštumą ir tapo svetima pati sau.

Močiutės veidas nutolo. Bet prieš tai ji pažvelgė į Karną taip, lyg žiūrėtų į nepažįstamą žmogų.

Galbūt ji ne Karna? Tik jie taip mano? Galbūt ji yra ta, kurios visi bijo, bet nedrįsta prisipažinti? Ta, kuri mato, ką jie nutyli?

Ji labai nuvargo. Baisiai nuvargo. Suknelės krūtinė visa permirko.

Močiutė kilstelėjo jai galvą, kad galėtų pagirdyti. Ji gėrė. Užsimerkė ir nuplaukė.

Du kartus prabudo, nes kambaryje kažkas buvo neįprasta. Šalia lovos sėdėjo močiutė ir žvelgė į ją. Abu kartus nusišypsojo.

— Čia tik močiutė...

Daug vėliau, kai vėl įstengė kalbėti, ji tarė:

— Nebeik į palėpę, močiut.

— Ar aš buvau palėpėje?

— Taip, bet tau nėra ko ten eiti.

— Kodėl, vaikeli?

— Tau ten pavojinga. Tu sudegsi.

3 skyrius

Dina ne kartą su reikalais vyko į Stranstedą. Siuntė telegramas, laiškus ir darė vizitus.

Andersas sukinėjosi apie pakrantės pašiūres. Pasirodydavo, kai atvykdavo svečių, ir šiaip nesišalindavo, jei jo prireikdavo. Tačiau vaikščiojo savais keliais. Tariamai iš būtinumo.

Prieš jai atplaukiant, jis turėjo tris dienas lūkesčiams susikurti. Laiko nedaug. Bet užtektinai, kad viduje kažkas sudužtų, kai ji atvykusi viską nubraukė.

Matyt, jis tikėjosi, kad Dina jį matys. Tačiau nesulaukė jokio panašaus ženklo. Ji buvo draugiška ir mandagi, nieko daugiau. Jis ėmė ruoštis jos išvykimui. Ir negalėjo atspėti, koji atkeliavo.

Paskui, po dviejų savaičių, ji atėjo pas jį į krautuvės kontorą. Pirmą kartą jie buvo vieni du. Jis pakvietė ją atsisėsti ir pagal paprotį, kai susitinka verslo partneriai, pasiūlė taurelę.

Mielai atsisėsianti, tačiau negersianti. Norinti pakalbėti apie Reinsnesą. Finansus ir buhalteriją.

Užsidėjęs akinius, jis padavė jai žurnalus su apskaita, kad pasiskaitytų pati. Ne kažin kiek to skaitymo, nepalyginsi su senais laikais.

Ji labai negraudeno. Tiesą sakant, nebuvo pratarta nė žodžio, kol ji, užsikišusi rašiklį už ausies, skaitė bejausmius skaičius. Jis matė, kad ji mintyse skaičiuoja tikrindama galutines sumas. Baigusi kone smagiai tarė:

— Atrodo bjauriai!

Andersas nudelbė žvilgsnį į stalą, nusiėmė akinius ir trumpam užsimerkė.

— Matyt, tau reikėjo susirasti geresnį valdytoją nei Andersas Bernhoftas, — karčiai pasakė jis.

— Aš manau kiek kitaip.

— Ką tu manai?

— Tu darei viską, kas buvo įmanoma. Naujieji laikai — ne juokas. Reinsnesą Stranstedas šiaip ar taip būtų užsmaugęs. Dabar štai paveržė garlaivio aptarnavimą ir paštą.

— Kalbi kaip Olaisenas. Bet „Gulbę“ jis gavo dėl to, jog man buvo užėjusi pinigų krizė.

— Argi tavo krizė nėra Reinsneso krizė? — pasakė ji.

— Manai, kad tokie ūkiai kaip mūsų pasmerkti žlugti?

— Yra pagrindo taip manyti. Neturime padoraus uosto, o vienintelis susisiekimas sausuma — status kelias per kalnus, pavojingas griūtimis.

— Kad juos kur griausmas tą Olaiseną ir Stranstedą su lentpjūve, kalve ir visa erzelyne. Su telegrafu ir paštu! Kad nelabieji visais pragaro žaibais ištrankytų ir pelenais paleistų!

Ji pasirėmė alkūnėmis, o akys, atsuktos į jį, virto pora linksmų plyšelių.

— Dar!

Pyktis atslūgo, ir jis nusijuokė.

— Paimsiu burnelę iš tos širdgėlos. Tu nori?

Ji linktelėjo ir su trenksmu užvertė paskutinį žurnalą.

Kai jis, bandydamas įpilti be akinių, nepataikė į mažą taurelę, ji nukreipė žvilgsnį kitur, nesakydama nieko.

Bet jis pastebėjęs suglumo.

— Sunkiausia įžiūrėti, kas arti, — tarė nubraukdamas gėrimo klanelį.

— Ne tau vienam šitaip.

— Daugelis sugeba įžiūrėti degtinės stikliuką, bent kol neištuština.

Jie pakėlė taureles ir vienas kitam linktelėjo.

— Atvažiavau ne vien tam, kad pamatyčiau, kokia vargana padėtis, — pranešė ji tiesiu žvilgsniu.

— Štai kaip.

— Noriu pabandyti išgelbėti, ką dar galima išgelbėti.

— Kokiu būdu?

— Žinai, šį pavasarį kai kas įvyko. Gavau pinigų, kurių nesitikėjau gauti.

Jis įdėmiai pažiūrėjo į ją netardamas nė žodžio.