Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

— Nusprendžiau išmokėti visas skolas ir suremontuoti Reinsneso trobesius.

Po valandėlės, lyg būtų išgirdęs žinią, kuri jo visai nedomina, jis tylomis pratarė:

— Tai bent naujiena.

— Tu nė kiek nenustebęs?

Tuomet jis nunarino galvą, tarsi bandydamas kažką prisiminti ir dėl to negalėdamas atsakyti iš karto.

— Žinia staigoka, visų pirma... Antra, tu gi praleidai namuose dvi savaites nieko neprasitardama. Trečia, Reinsnesas — tavo ūkis, nors pernelyg ilgai buvo mano galvos skausmas.

Tiek tepasakė. Tada ėmė naršyti po kišenes kažko veltui ieškodamas.

— Rodos, man priekaištauji, Andersai?

— Kam nuo to būtų geriau? Aš juk žinau, kodėl išvažiavai... Bet, tiesą sakant, nenutuokiau, ko parvykai namo... po aštuoniolikos metų. Dabar suprantu — kad padengtum skolas ir galbūt perdažytum valčių pašiūres.

— Pinigus būčiau galėjus atsiųsti.

— Teisybė, — vangiai tarė jis.

Ji pažvelgė į jį. Nuogu žvilgsniu.

— Tau nėra reikalo mokėti dėl manęs skolų, nes jekta jau Olaiseno. Aš pats, ko gero, tik ją ir teturėjau.

— Darau tai dėl savęs. Ir dėl Karnos.

Jis maktelėjo galva.

— Bet ar protinga kišti tuos pinigus į Reinsnesą, jei pati man ką tik išaiškinai, jog Reinsneso dainelė sudainuota? Juk galėtum už juos gerai gyventi Berlyne.

— Išmokėti skolas yra garbės reikalas.

— Išties! Geri žodžiai! — tarstelėjo jis, pagaliau pažvelgdamas jai į akis. Aštriai.

— Matyt, turiu tau papasakoti porą dalykų, — ramiu balsu pasakė ji.

— Taigi ir man kilo tokia mintis...

Jis sėdėjo kinknodamas galva, tarsi klausytųsi muzikos. Ant krėslo ranktūrių rymojo vėjo nugairintos plaštakos. Nykštys nelyginant vąšas vidinėje pusėje. Išorėje tvirtu lanku išlinkę kiti pirštai. Akivaizdžiai įpratę prie kitokio gniaužto.

— Turiu statybos firmą ir prekybos nekilnojamuoju turtu įmonę. Berlyne ir Hamburge. Ten dirba žmonės, kuriais galiu pasitikėti. Gaunu nemažą pelną.

Ką jis mąstė, pasiliko sau, tačiau žandikauliai malė greitai ir kietai.

— Nuostabu, kiek tu pasiekei, Dina!

— Visai ne! — kone piktai nukirto ji ir išsiblaškiusi ėmė grabalioti už ausies rašiklio. Neradusi ėmė pašyti plaukus, kol jis barkštelėjo ant stalo.

— Paveldėjau iš vieno žmogaus. Daug metų padėjau jam tvarkyti apskaitą ir verslo reikalus. Įdomumo dėlei buvau nusipirkusi keletą jo firmos akcijų.

— Matyt... turėjai kuo jam padėti.

Išryškėjo atsikišęs žandikaulis. Smakras pūpsojo kaip akmuo.

— Kurį laiką su juo gyvenau.

Tuomet jis pasviro toli j priekį, pakildamas nuo kėdės. Delnai nuo ranktūrių atsiplėšė paskiausiai.

— Nemindžiok mudviejų garbės, Dina. Kam knaisiotis praeityje. Nieko nenoriu apie tai girdėti, esu per senas gilintis į žmonių poelgius! Nepyk, bet bus geriausia, jei visa tai pasilaikysi.

Jis atsitiesė ir skvarbiai žiūrėjo į ją, kol ji nuleido akis.

— Nenoriu, kad tarp mūsų liktų kas nors neišsakyta, — tarė ji.

— Su tokiomis išpažintimis tau vertėtų kreiptis į pastorių, ne į mane. Niekada nesiėmiau duoti žmonėms išrišimo.

— Bet tu artimiausias.

— Seniai nebesu tau artimiausias, Dina.

Jis susidėjo rankas už nugaros, tarsi staiga pajutęs, kad jos per sunkios nešioti, ir priėjęs prie lango atsistojo nugara į ją.

— Pasakyk, apie ką mąstai, Andersai! — po valandėlės tarė ji.

— Apie ką mąstau? Prašom, galiu pasakyti. Mąstau, kada vėl išsiruoši Berlynan. Ar kur kitur.

— Nori, kad išvažiuočiau?

Prie lango buvo tylu. Taip tylu, jog galėjai girdėti Aną skambinant didžiajame name. Muzika plaukė pro atvirus langus kaip priminimas apie kažką.

— Ne, velniai rautų! Bet vienam iš mudviejų, ko gero, teks susirasti kitą ūkį. Negaliu čia trintis su tavim kaip senas vienišas puskvaišis! Tiek turėtum suprasti, nors ir daug laiko praleidusi užsieniuose ir grįžusi namo su dideliais pinigais!

Jis buvo įsiutęs bulius, laukiantis bizūno už tai, kad dūrė ragais.

— Gal pasivaikščiotum su manimi aplink vėliavos kalną, čia nėra kuo kvėpuoti, — tylomis tarė ji.

— Ne, šįkart man reikalingos sienos!

Ji dar mažumą pasėdėjo, tada pakilo. Atidarė duris ir išslinko lauk.

Išgirdęs ją einant per žvyrą, jis nusisuko nuo lango ir griebėsi už krūtinės. Kol susirado kėdę, užgrūdintas veidas nusidažė žiemos spalva.

Viena po kitos plaukė valtys ir švartavosi prieplaukoje. Arba buvo rišamos prie senų polių. Svečiai linksmai kėlėsi j krantą keltuvu ir leidosi ant gana netvirto prieplaukos grindinio.

Jie traukė po kelis ir pavieniui, visai kaip anais laikais, kuomet krautuvė dar nebuvo virtusi dulkėta skyle, kurioje niekas nei perka, nei parduoda. Pirmiausia atkako mokytojas su žmona susižinoti naujienų iš svetur ir priminti Dinai, jog jie esą giminės. Tiesa, tolimi.

Paskui atvyko probstas, norėdamas Andersui ir Dinai pasakyti, jog jie laukiami bažnyčioje. Taip pat ketino prašyti Aną pagiedoti per vasarvidžio mišias. Tikėjosi žmonių antplūdžio ir gero oro.

Į probsto kalbą gana nemandagiai įsiterpė Karna, patikliai pranešdama, jog močiutė pasiilgusi Berlyno bažnyčių varpų, tad jie visi mielai apsilankysią bažnyčioje.

— Matai, — maloniai tarė probstas, — jaunimas viską žino.

Vėliau atvyko žmonių iš Stranstedo. Trobelninkas Hartvigsenas, kadaise ėjęs lažą Fagernese pas lensmaną Holmą, atsivežė net visą šeimą norėdamas pasveikinti Diną grįžus namo.

Jis palikęs kaimą ir įsidarbinęs vežiku vienintelėje apylinkės arklių stotyje. Tad jeigu Reinsneso Diną, žinoma, ir Andersą, reikėtų kur nors pavėžėti, kai jie neplauks savo valtimis, jam būtų vienas malonumas.

Apsilankė telegrafo valdytojas. Liesas vyriškis baltai ir juodai dryžuotomis kelnėmis, su smailia ožio barzdele. Jam tekę girdėti, jog Dina Bernhoft, arba Dina Mėr, kaip kai kas kažkodėl ją vadina, turinti verslo reikalų Berlyne. Taigi jis mielai pasirūpinsiąs visa jos korespondencija telegrafu.

Dina tarė, jog jai malonu girdėti, tačiau jos verslo reikalai, ko gero, bus tapę ta skiedra, iš kurios čia, namie, bemat priskaldytas vežimas malkų. Mėr esąs jos darbinis slapyvardis užsienyje, pripažino ji.

— Bet kaip telegrafistas Vogė sužinojo apie mano verslo reikalus?

— Na, iš kur gali telegrafistas žinoti? — pasipūtėliškai tarė jis ir apsidairė svetainėje, lyg ši jam priklausytų.

— O ką žino telegrafistas, tą žino visi? — kandžiai paklausė ji.

— Ne, nemanykite taip. Tik jei kalbu su padoriais žmonėmis, — pasakė vyriškis, noriai vaišindamasis portveinu.

Kuo daugiau vaišinosi, tuo labiau panėšėjo į telegrafistą, kalbantį su padoriais žmonėmis. Dina daug sužinojo apie Stranstede vykstančius sandorius ir transakcijas, advokato klientus ir neprilygstamą Olaiseno verslininko uoslę.

O Vilfredas Olaisenas atsivežė visą šeimą — Haną su mažyliu. Ir Isaką, kuris per pastarąjį laiką buvo labai surimtėjęs.

Olaisenas nusišypsojo balta išdidžia šypsena ir iškart užvedė kalbą apie reikalą. Kalbino Diną įdėti kapitalo į naująją laivų statyklą, kurią manąs statyti Stranstede.

Dina santūriai pakartojo, kad jos kapitalas čia, namie, matyt, sukėlęs daugiau domėjimosi, nei yra vertas.

Vilfredas Olaisenas, dėdamasis diskretišku visažiniu, pavadino ją perdėm kuklia.

Jis užsirėmė ant stalo ir jai vienai skyrė visą savo pagarbą ir dėmesį, nepaisydamas vyrų kambaryje.

— Transportas yra šių laikų simbolis! Laikraščiai. Garlaiviai. Įmonės! Duodančios darbo ir pelno. Matote, ponia Dina, ratai niekada neturi užrūdyti! Jie privalo suktis. Aš pats pasiryžęs įsukti visus mažus krumpliaračius. Kad jie, kibdami vienas į kitą, kurtų visuomenę. Nieko daugiau neturėjau, tik menką dėdės palikimą ir dvi darbščias rankas. Jei man būtų priklausiusi solidi įmonė užsienyje kaip jums... Šiaip ar taip, pavyko! Po kelerių metų viskas klesti. Per daug nesigiriant. Darbštiems žmonėms — skalsi duona. Pakrovimas, iškrovimas. Taip, išties! Esame girdėję apie anuometinius ponios Dinos gabumus verslui. Bėgant metams, žmogaus protas nemąžta! Tikiuosi, atleisite, jog primenu, kad laikas eina. Nė vienas nesame nuo to apsaugotas.