Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Hana susirado ant grindų siūlo galą ir įsmeigė į jį akis. Paskui nėrė pro duris, į koridorių ir laiptais aukštyn į kambarį su didžiąja ąžuoline lova.

Stinė nesekė iš paskos. Pasakė, kas reikėjo. Tačiau dabar, likusi viena, porą sykių nusišluostė paakius.

Norėtų turėti būgnelį. Stebuklingą. Užsiliptų į akmenyną ir įbubintų meilės jėgą ten, kur jai dera būti. O žmones iš Kopenhagos parsiųsdintų, iš kur atsibastę, nė plaukas nuo galvos nenukristų. Išgintų visus rūpesčius ir įpūstų džiaugsmą. Ir derlių išburtų? Taip, visų pirma derlių.

Tądien, kai Tomas, atėjęs į didįjį namą, apsiskelbė, jog viskas nuspręsta, Benjamino nebuvo namie. Pavasariop keliausią į Ameriką. Padėsiąs surasti nuomininką ūkiui.

— Kaipgi tu nieko anksčiau nesakei? — tarė Andersas.

— Nebuvo ko pasakoti, kol viskas nepaaiškėjo.

Dina nepamokslavo.

— Visada galima grįžti namo, aš juk įrodžiau, — tarė ji ir pasisiūlė padėti kraustantis. Jei prireiksią pagalbos. Žvilgsnyje, kurį ji metė Tomui, buvo justi pripažinimas.

— Liūdna bus mums, pasiliekantiems. Tačiau linkiu kuo geriausios kloties, — pasakė Ana ir iškilmingai padavė jam ranką.

Išgirdęs naujieną, Benjaminas per kiemą žengė išimtininkų trobon. Buvo aišku, jog nori susitikti su Stinė, nes Tomas švytravo dirvoje.

Pradėjo kalbą nuo to, kad, jo galva, tai esąs drąsus žingsnis. Paskui perspėjo dėl pavojų, galinčių tykoti tokioje kelionėje.

Ji neatsakė, tik prisilipino šypseną ir atnešė jam puodelį kavos su riestainiu lėkštutėje.

— Aš jaudinuosi ne dėl mūsų, išvažiuojančiųjų, — romiai tarė ji. — Dėl Hanos...

— Dėl Hanos?

Proga buvo tinkama. Ji kalbėjo nudūrusi akis į stalą, nenorėdama jo daugiau gluminti. Papasakojo apie moterį iš Stranstedo. Perspėjo. Kas, jei žmonės dar turės kuo nusistebėti? Mananti, kad geriau to išvengti.

Gandas — lyg medžio puvinys. Vis didėja. Reikėję pasakyti anksčiau. Jis jai kaip sūnus nuo tada, kai ką tik užgimęs žindo iš jos krūtų. Pieną, turėjusį atitekti mirusiajam vaikeliui. Kuriam nebuvo lemta išgyventi.

Jis klausėsi nepertraukdamas. Bandė įsijausti į kūdikio netektį. Tačiau galvoje sukosi vien mintys apie Haną ir moteriškę iš Stranstedo.

— Mes pakliuvome į audrą. Teko išsilaipinti salelėje, — paaiškino jis ir susikaupė, kad galėtų pažiūrėti jai į akis.

— Čia Hana taip ir nepasirodė.

— Buvo peršlapusi, išsekusi ir...

— Keista, kad nekalta širdis bando slėptis. Hana niekada apie tai neužsiminė. Sužinojau iš moteriškės, kuri judu matė.

Jis išklausė kaistančiu veidu.

— Tikriausiai bijojome, kad kas ko nors nepamanytų.

Jis mažumą susigūžė priešais šią nedidukę moterį, į kurią visą gyvenimą žiūrėjo kaip į kažką savaiminga. Jam dingtelėjo, jog niekada nesusimąstė apie tai, ką ji mato ir jaučia. Ar tiesiog — kaip gyvena.

— Kad ir kas būtų, Benjaminai, noriu tave kai ko paprašyti. Mainais už kadaise gautą pieną.

Jis linktelėjo galva.

— Ar galėsi pažiūrėti Haną, kai išvažiuosiu? Matau, kad šiame gyvenime ji nieko daugiau nenori. Ta jos baisi valia, išdidumas... tai priveda žmones prie kilpos. Jos tėvą privedė. Jie atsiduria ten, kur aplink vien tirštas rūkas. Tada nebeišgali. Mes, motinos, dėl to kaltos. Kol Dievas be kaltės, tik mes galime ją prisiimti. Ar pažiūrėsi Haną?

Jis nežinojo, ko griebtis. Persibraukė ranka plaukus, laukdamas išganingos minties. Tačiau ji dar nebaigė.

— Reinsnese niekada nebuvo priimta kalbėti apie tai, kas neduoda ramybės. Nekalbėjau ir aš. Bet kadangi dabar išvažiuoju... O ką matome kitų, nebūtinai teisybė. Jei bandome pasikeisti dėl žmonių akių, nieko iš to gero. Jie mato, ką įsivaizduoja. Todėl noriu į Ameriką. Ten niekas nežino, kad aš tik samė. Ar pažiūrėsi dėl manęs Haną?

— Aš pažiūrėsiu dėl tavęs Haną, — kaip įmanydamas tvirčiau pasakė jis.

— Tada viskas gerai, — tarė Stinė ir maloniai į jį pažiūrėjo.

Rugsėjo keturioliktąją senoviniame kalendoriuje buvo pavaizduotas kryžius. Tomas visada laikė garbės reikalu iki tos dienos suvežti į namus derlių. Savo paskutiniais metais Reinsnese jis suspėjo laiku.

Tačiau Tomo Dina nepakvietė, kai priešpiet pareiškė norinti juos matyti krautuvės kontoroje. Andersą, Benjaminą ir Aną. Turinti pakalbėti apie svarbius reikalus.

— Matyt, bus ką nors sugalvojusi, — linksmai sušnabždėjo Benjaminas Anai, kai abu aniedviem iš paskos žengė alėja.

Dina nesėdo į kėdę už rašomojo stalo. Nei į Benjamino daktaro krėslą. Susirangė ant senojo šezlongo ir paprašė kitus susėsti, kaip jiems patinka. Tada atlaisvino batus, išsispyrė ir prisidegė „Velso princą“, prieš tai pasiūliusi kitiems. Benjaminas ir Ana atsisakė, Andersas liko ištikimas pypkei.

Kol ji godžiai traukė pirmus dūmus, jie žiūrėjo į ją. Andersas vienintelis buvo deramai pasiruošęs. Tai jis įkalbėjo Diną taip ilgai laukti.

Ji pradėjo, kaip jis patarė.

— Gavau didelį palikimą. Panaikinau visas Reinsneso skolas, o pavasarį pradėsime tvarkyti trobesius. Dar šį rudenį imsimės didžiojo namo stogo.

Kambaryje stojo tyla. Tarsi bet koks krepštelėjimas būtų pragaištingas.

Benjaminas suraukė kaktą. Tuomet ištiesė kojas, susidėjo rankas už sprando ir šypsodamasis pasakė:

— Nesuvokiamai gera naujiena! Kiek suprantu, visa kainuos krūvą pinigų. Kas gi tas geradarys?

— Vienas verslininkas iš Berlyno, su kuriuo buvome pažįstami daug metų. Ilga istorija. Papasakosiu kada vėliau.

— Nuostabu! — tarė Ana ir, priėjusi prie Dinos, ją apkabino.

— Dabar sužinojai? Gavai telegramą? — paklausė Benjaminas.

— Ne, sužinojau pavasarį.

— Ir tylėjai nuo pat gegužės mėnesio?

— Na, taip, — maloniai tarė ji.

Metęs žvilgsnį į Aną, tą temą Benjaminas atidėjo.

— Turbūt pirmiausia imsimės gelbėti krautuvę? Ar ne, Andersai? — pasakė jis.

— O gal kambarius? — pasiūlė Ana, žvilgčiodama tai į vieną, tai į kitą.

Andersas neatsakė. Jį gaubė tirštas dūmų debesis.

— Detales aptarsime vėliau, — dalykiškai tarė Dina. — Noriu dar kai kuo pasidalyti.

Patylėjusi prabilo vėl.

— Mudu su Olaisenu tapome kompanionai ir drauge statysime laivų statyklą!

Benjamino veidas akimirksniu subliūško. Raumenys varžėsi tarpusavyje negalėdami vienos išraiškos atskirti nuo kitos, nes jos pernelyg greitai mainėsi — įtarumas, pyktis, įžeistas orumas, pašaipa. Jo balsu prabilo pastaroji.

— Turi tiek pinigų, jog dabar gali švaistyti?

Ji trumpai paaiškino, kas jai priklauso užsienyje, neminėdama skaičių. Ir neatsakydama į įžeidimą. Tačiau baigdama pasakė, kad versle kai kada reikia numoti į asmeninį neprielankumą. Veikiant svarbiausia tikėti preke.

— Nemaniau, jog teturi tiek proto, kad kiši pinigus į to prasi- siekėlio bendrovę! — išrėžė Benjaminas.

Tačiau Dina taip pat turėjo aiškią nuomonę. Galimas daiktas, kad Olaisenas — prasisiekėlis, tačiau sugeba padaryti ką užsibrėžęs. Žmogus su uosle. Čia, šiaurėje, tokių žmonių reta. Visi tik laukia, kad kas gatavai paduotų. Niekas nenori išsiskirti su pinigais. Per du mėnesius spėjusi pamatyti. Reinsnesas gyvuos tik įsijungęs į prekybą Stranstede ir prisitaikęs prie naujųjų laikų. Ji įdėjusi pinigų ne vien į Olaiseno laivų statyklą — iš kepėjo Nikolaiseno nupirkusi „Centrą“.

— „Centro“ viešbutį! Kuris vos galą su galu suduria! — šūktelėjo Benjaminas. — Ar visai be galvos palikai?