Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Ne kartą iškildavo dalykų, apie kuriuos jis būtų mielai paklausęs, nes jam tai atrodydavo įdomu. Tačiau nebūdavo kada apie juos pagalvoti. Nė akimirkos. Paskui, jai dėstant mintis toliau, jie dingdavo iš atminties.

Į tą patį pasakojimą apie medžius ji atsargiai įterpė vyro paveikslą. To paties agento, kurį jam norėjo užkarti dar krautuvės kontoroje. Su kuriuo gyveno? Ar kaip iš tikrųjų?

Klausydamas jos, Andersas ėmė puikiai suprasti, jog tas, kuris keliaudamas užeina medį, nejučia gali atsidurti po šakomis. Ne dėl aistros, tiesiog medis su savo pavėsiu pasitaiko kelyje tada, kai jo reikia.

Kol žiūrėjo į ją, jį apėmė keistas silpnumas. Ji skendėjo baltumoje. Kas tai — šviesa nuo jūros? Ar migla jo paties galvoje?

Vis vien. Jis juk žino, kaip ji atrodo. Lūpos, kurios apgaubia žodžius. Šnervės, kurios išsiplečia, kai kvapas juos išstumia iš burnos. Blakstienos, plazdenančios virš skruostų. Viešpatie, pasigailėk senio! Jos kaklas. Tikriausiai vis dar švelnus ir stiprus, nors paženklintas metų.

Jos ranka teberimo po jo delnu, o ji jam vaizdavo. Save. Žalius krantus. Štai dabar ištarė pavadinimą — Šprė. Ir stogus, kiek akys užmato. Kur kas daugiau negu Bergene. Ir kaminus. Kurių neįmanoma suskaičiuoti.

Nepastebimai metai išnyko. Beviltiškai vieniši, neapkenčiami metai, kai jis lyg skenduolio pamėklė tūnojo Reinsnese.

Rodės, ji nė nebuvo išvažiavusi. Dar geriau nei prieš tai. Juk ir iki jos išvykimo ne visos dienos būdavo šviesios. Bet kam prisiminti, kai ji čia? Kam reikalingi klausimai ir atsakymai, kai seniai esi suvokęs, kad žmogui teduota gyventi kelias akimirkas.

Jo valanda štai čia, būtent dabar. Juodu sėdi ant suolo vėliavos kalne, drauge keliaudami jūra, galingomis upių žiotimis į didelį miestą, kur svetima šneka.

Todėl jis sėdėjo nuščiuvęs, ir tai, ką pasakys žmonės, jam rūpėjo ne daugiau už uodo zyzimą. Tikras vyras nepaiso tokių niekų. Jam tai nė motais.

Ką žmonės, kurie knaisiojasi po purvą ir pelėsius, gali žinoti apie tai, kas svarbiausia? Net suskaičiavę visus tuos metus, kai ji buvo išvykusi, jie neišmanytų nieko. Apie pasakojimą, kurį ji jam vienam dovanojo. Apie nuostabųjį žodį, kurį kadaise turėjo, bet pametė. Ir dabar, nepakrutinęs nė piršto, atrado. Apie meilę.

Prielankumas, kurio negalėjo nuslėpti, kažką padarė ir jai. Kalbėdama ji vis arčiau lenkėsi prie jo. Suėmė jam už rankos, pasakodama negirdėtus dalykus apie muziką Berlyne. Orkestrus. Operą.

Ir nors turėjo žinoti, kad, be to, ką pati kadaise jam grojo, muzikos jis beveik nepažįsta, pažadėjo jam dar tą patį vakarą pagriežti ypatingą kūrinį. Mananti, kad jam patiksią. Kol gyvas bus, nepamirš, kaip ji pavadino: Johano Bramso Wiegenlied. Jis manė paklausti, ką reiškia Wiegenlied. Tačiau nesiryžo, nes būtų turėjęs ją pertraukti.

Kol klausėsi jos balso, kūne ėmė srūti kraujas. Ne kaip paprastai, kad tik palaikytų gyvybę. Ne — lyg upė Šprė savo vaga. Galinga jėga, žinanti kelią. Turinti tik vieną tikslą tarp dviejų krantų.

Tereikėjo pasakyti sudie skenduolio pamėklei.

Kadangi atvyko Dina, jie, kaip senais laikais, savaitgaliais arba sulaukus svečių, pavalgė vėlyvą vakarienę. Tądien Andersas nuėjo į kamarą ir pasivedėjo Bergljotą į šalį.

— Būk gera, praplatink mano ištraukiamąją lovą! Ir pasirūpink, kad iki einant gulti ten būtų dvi antklodės ir dvi pagalvės!

Bergljotos veide nesujudėjo nė raumenėlis. Ji linktelėjo ir tūptelėjo, liemenį prie kojų prilenkdama taip pat uoliai, kaip kerpa žirklės per avių kirpimo sezoną. Tačiau prie Anos ji neišlaikė.

— Ponia Ana, — sušnabždėjo vos pasitaikius progai. — Ponia Ana! Andersas liepė pakloti lovą su dviem antklodėm ir praplatinti lovą.

Ana iškilmingai linktelėjo, tarsi Bergljota būtų atlikusi darbą, už kurį nusipelno didelės pagarbos.

— Puiku, mieloji Bergljota! Puiku!

6 skyrius

Stinė su Tomu atvyko į Stranstedą pranešti, jog dėl datos ir transporto jau sutarta. Tačiau Hana nieko nenorėjo apie tai girdėti. Amerika! Jie gali žūti! Būti apiplėšti ir suluošinti! Ar dar blogiau.

Žinoma, ji gerai ištekėjusi ir jai nieko netrūksta. Bet Olė ir Sara? Kaipgi jie?

Stinė pasakė, jog jie keliausią kartu.

Tomas išėjo apžiūrėti sklypo laivų statyklai, o Hana su Stinė liko vienos kambaryje.

— Tai paliekat mane! — tarė Hana.

— Pameni, kviečiau tave, kai mes nusprendėme? Kai dar buvai našlė. Norėjome paimti Isaką ir...

— Taip. Bet tuomet nebuvau pasiruošusi taip toli išvažiuoti.

— O jei nebūtų pasipainiojęs Olaisenas, Hana? Ar tada būtum važiavusi?

Netikėtai Hana pravirko.

— Būtum galėjus susirasti laimę anapus. Tapti laisva!

— Laisva nuo ko?

Tyla truko taip ilgai, jog Hana pakartojo: „Laisva nuo ko?“

— Nuo Olaiseno! — išgirdo tylų atsaką.

Stinė stovėjo ir lankstė lininius rankšluosčius, kuriuos atvežė Hanai. Pati buvo išaudusi.

— Jis išgelbėjo mane nuo skurdo. Niekas, be jo, nėra bandęs padaryti mane laisvą, mama.

— Vienu metu maniau, jog liksi Reinsnese. Didžiajame name...

— Kodėl taip manei? — atšiauriai paklausė Hana ir nusišnypštė.

— Tariau matanti iš jo elgesio.

— Kieno?

— Pati žinai, kam vardą minėti.

— Skurdžių godas godoji, mama.

Stinė nudelbė žvilgsnį ir iškart neatsakė. Ūmiai, suspaudusi rankšluostį į gniutulą, padėjo jį į šalį ir atsisėdo ant gretimos kėdės.

— Tau reikėjo tekėti už Benjamino! — išrėžė garsiai ir budriai apsižvalgė, ar niekas negirdi.

— Tau tik šnekėt...

— Ir dabar matau! Judu turėjot būti kartu. Dar daugiau matau — nė katram nėra laimės. Tu vėl laukiesi, o jam negimė nė vienas. Toji... temoka skambinti ir mąstyti.

— Mama! — pasigirdo šūksnis.

— Olinė man papasakojo... tu su juo... per Sekmines... Be reikalo tekėjai už to Olaiseno! Jis tau nerūpi. Aš matau.

— Mama, nustok! — suvaitojo Hana ir susirangė kertėje prie krosnies.

— Nieko gera nelauk, kai neįstengi mylėti.

Hana pasisuko į ją juodomis akimis.

— Mylėti? Tai tik ponams. Tiems, kurie visą gyvenimą gali rinktis ką panorėję. Ar tu galėjai? Ar aš esu duktė tos, kuri galėjo mylėti?

— Taip, Hana, esi! Tavo tėvas buvo pirmasis. Jei būtų pakvietęs važiuoti su juo į Ameriką, nebūčiau dvejojusi. Dabar už tuos pinigus vykstame mudu su Tomu. Tai išsipildymas. Tomą aš myliu, jei nori žinoti!

— Na, ir keliaukit į tą Ameriką! Puiku! Keliaukit!

Stinė abiem delnais susibraukė plaukus, tarsi lauktų svečių. Nežiūrėdama į veidrodį ir negalvodama, ką daro. Grakščiu nevalingu judesiu.

— Jis į tave tebežiūri, Hana. Tu žinai...

— Nutilk!

— Tau jis teberūpi, Hana.

— Duok man ramybę!

— Kai laukeisi, pas mane užėjo viena moteriškė iš Stranstedo. Labai nustebo sužinojusi, kad judu dar nesugrįžę, nes mačiusi jus drauge lipant į valtį... Buvo tikra, kad daktarėlis ruošėsi namo į Reinsnesą.

— Kokia moteriškė? Kada?

Stinė stebėjo ją žvilgančiomis akimis.

— Juk sakiau. Kai laukeisi Rikardėlio.

— Ką tu jai pasakei? — sušnabždėjo Hana.

— Kad Benjaminas turi ligonį saloje, tad pirmiausia plaukęs aplankyti jo, ir kad judu netrukus pasirodysit.

Hana visiškai liovės ašarojusi ir nudelbė žvilgsnį į grindis, nežinodama, kur dėti rankas.

— Benjaminas parsirado namo tik kitą rytą. Vienas, — toliau kalbėjo Stinė. — Tačiau ji jau buvo išvykusi.