Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Nepaisydamas daugybės mano prašymų, jis neįpareigojo Oskaro Pederseno įtėvių pasirūpinti, kad berniukas ateitų į mokyklą neapiplyšęs ir turėdamas ko pavalgyti. Tris Advento savaites jis dėvėjo tuos pačius drabužius, kurie nė karto nebuvo išskalbti. Be to, neturėjo kuo numalšinti alkio ir dėl to nesmagiai jautėsi prieš kitus vaikus. Šie, supratę, kad dalinuosi su juo savo paviržiu, pravardžiavo jį skurdžiumi.

Berniukas praleido daug pamokų teisindamasis tik tuo, jog neturėjo apavo, maisto arba nebuvo kam atvežti. Nors šias išlaidas įtėviams yra apmokėjusi neturto komisija.

Šiuo atveju inspektorius parodė menką sugebėjimą matyti vaiko poreikius, ir tai esu jam sakiusi ne kartą. Todėl darau išvadą, jog inspektoriaus susirūpinimas vaikais, turinčiais pakelti mano podukros epilepsijos priepuolius, yra tariamas.

Atsakydama į priekaištą, jog nedėstau gimtąja vaikų kalba ir nesu vyras, noriu švietimo komisijai priminti, jog mokykloje įdarbintas mokytojas, tiesa, vyriškos lyties, neturi tinkamo išsilavinimo. Jo išprusimas ne didesnis už bet kurio kito, ruošto konfirmacijai. Be to, jis suomių kilmės, taigi jo kalba negali būti suprantamesnė už mano danų.

Prašau ponus dar kartą peržiūrėti mano atsiųstus pažymėjimus ir nuodugniai patikrinti kalbą. Taip pat esate maloniai kviečiami apsilankyti mano pamokose.

Dėl Katekizmo, Pontopidano Aiškinimo ir Herslebo Biblijos istorijos skaitymo būdo turiu pripažinti, kad nesistebiu, jog kai kurie mano mokiniai neįstengia jų išmokti atmintinai. Visų pirma, jie per retai pasirodo mokykloje, antra, per sunkiai dirba namuose, trečia, per menkai pavalgę ir apsirengę.

Drįstu teigti, jog be trupučio iš artimojo meilės kylančio supratimo, jog vaikui namuose reikia poilsio ir ramybės, jam nieko neįmanoma išmokti.

Už tai negalima kaltinti mokytojos, nors ji — moteris.

Iš to, kad kai kurie mokiniai, įbauginti savo mokytojo arba jo liniuotės, nesugeba žodžio išlementi, jei jis neparašytas knygoje, kyla ne žinojimas, bet baimė. O tai daug blogiau, nei pakelti nekaltą mažos mergaitės epilepsijos priepuolį.

Baigdama noriu švietimo komisijai priminti, jog du kartus esu nusiskundusi, jog tas pats inspektorius nepasirūpino transportu, kai man reikėjo vykti į kitas apylinkės vietoves. Sykį tris valandas klampojau per pusnis į sodybą, kur turėjo vykti pamokos. Kai nusigavau į vietą, mokyklos dėžė dar nebuvo atgabenta, tad neturėjau jokios pagalbinės priemonės, net giesmyno ar grifelio.

Kai pas tą patį inspektorių nusiunčiau žmogų, jis teisinosi blogu oru. Drįsau jam priminti, kad jis gyvena šiaurės Norvegijoje, nors net Danijoje giedro dangaus ir ramios jūros niekas nelaiko blogu oru. Esu pasirengusi jam tai pakartoti bet kuriuo metu švietimo komisijos akivaizdoje.

Išvados: 1) inspektoriaus nurodymo aš nevykdysiu; 2) naudodamasi proga, reiškiu nepasitenkinimą tuo pačiu inspektoriumi, nes nesilaiko jam privalomų instrukcijų; 3) jeigu švietimo komisija dėl tos priežasties pageidaus atleisti mane iš darbo, tai vaikų sąlygų nepagerins, tačiau inspektoriui neabejotinai suteiks palengvėjimą.

Pagarbiai Ana Grenelv.“

— Na, ką pasakysi? — paklausė ji.

— Aš didžiuojuosi tavimi! Išsiųsk!

Andersas tebegyveno šalia, nors ir miręs. Ana kasdien apie jį kalbėdavo. Tarsi būtų nusprendusi viską ištraukti iš užmaršties.

Benjaminas pastebėjo, kaip daug kas tampa paprasčiau.

Tik ramybės jai nedavė laiškai. Po Kalėdų parašė motina, pranešdama, kad pavasariop su tėvu atvyksianti į svečius.

Jis tikėjosi, jog žinia pakels jai ūpą, tačiau keletą dienų ji buvo sutrikusi ir nekalbi.

Kai rado ją vis tokią pat, po kelių dienų grįžęs iš Stranstedo, paklausė, ar ji nerimauja dėl to, kad darbininkai, iki atvykstant jos tėvams, nespės baigti remonto? Ar kad atrodo, jog negalės tinkamai jų priimti?

— Tu nemanyk, kad aš taip galvoju! — pasakė ji ir išgąstingai pažiūrėjo į jį.

— Tai kas tau yra?

— Jie man pasidarė tokie tolimi... Gyvenimas Kopenhagoje — toks svetimas. Bijau, kad tai mums sukels nerimą. Kad pradėsime įsivaizduoti, jog yra kitų vietų.

— Turime susitaikyti su tuo, jog esama kažko daugiau. Jei bus per sunku, turėsime išsikelti.

— Bet tu juk prašaisi į apylinkės gydytojo vietą.

— Nesu tikras, ar ją gausiu.

— Gausi. Dina sako...

— Dinai metas baigti tvarkyti mano gyvenimą! — piktai atrėžė jis.

— Benjaminai, — sudraudė ji. — Vėl grįžti ten pat!

— Taigi.

Ji nusijuokė ir ištiesė abi rankas, lyg grasintų jam ginklu.

— Kadangi esi tokia draugiška Dinai, parodysiu, kad puikiai sugebu priimti tavo tėvus.

Jie buvo vieni salėje, ji į švarraštį perrašinėjo jo laišką neturto komisijai. Po valandėlės pakėlė akis.

— Ar pasikalbėjai su Dina apie tai, kas įvyko, kai mirė Andersas?

— Labai trumpai, — išsisukdamas tarė jis.

— Ar galiu paklausti, kaip sekėsi?

— Paprašiau atleisti už šiurkštų elgesį.

— Ir ką ji atsakė?

— Tvirtino, jog nesą už ką atsiprašinėti. Tikriausiai tai reiškė, jog turėčiau prašyti atleidimo tave ir Andersą...

— Nesakei, kad jau atsiprašei?

— Ne, Ana, nejau nesupranti? Su Dina neįmanoma kalbėtis!

— Keista, kodėl aš galiu?

Jis atsiduso.

Po kiek laiko, perskaitęs pranešimą, tarė:

— Norėčiau ir aš taip mokėti dėstyt mintis!

— Mums nebūtina mokėti tą patį, — linksmai atsakė ji. — Pasistenk atlikti, kas tau priklauso, ir bus gerai!

Jis stumtelėjo ją, pargriaudamas ant lovos.

— Ne dabar! — pagrasino ji rašaluotu smiliumi. Tačiau akys spindėjo.

9 skyrius

Vakarais likęs Stranstede, Benjaminas ne kartą taisėsi eiti į Olaisenų namus ant kalvos. Dina juk nuolat ten lankosi, kai dabar daugiausia laiko praleidžia „Grand“ viešbutyje, prižiūrėdama pertvarkymo darbus.

Tačiau jis nerado pakankamai svarbaus reikalo. Porą kartų buvo sutikęs Olaiseną. Jis kažkaip keistai žiūrėjo. Po to Benjaminas tikino save, jog jam pasirodę, kad vyro žvilgsnis tūžmingas.

Vieną sausio priešpietę, kai rengėsi plaukti namo, prie valties ant akmens rado sėdint Haną. Vos atpažino ją, apsimuturiavusią šiltais drabužiais.

Ji pakilo ir be žodžių stypsojo.

— Nori plaukti kartu? — dvejodamas paklausė jis, net nepasilabinęs.

Ji linktelėjo.

— Jei neprieštarausi. Noriu aplankyti mamą. Prašė padėti kai ką suruošti kelionei į Ameriką... ir...

Jis pajuto, jog džiūsta burna.

Tačiau įkėlė ją valtin, visai kaip anąsyk. Pasodino ant suolelio ir atsistūmė.

Abu tylėjo. Jis prietemoje stebėjo laivakelį ir juto per drabužius smelkiantis šaltą drėgmę. Kai valtis priartėjo prie salelės, kurioje jie glaudėsi praėjusį kartą, jis labiau išskleidė burę.

— Laikas bėga, daug kas keičiasi, — prabilo ji.

Jis neatsakė.

— Turiu tau kai ką pasakyti.

— O?

— Jis įsitikinęs, kad kūdikis, kurį dabar nešioju, yra tavo!

Benjaminas buvo atsistojęs pataisyti burės. Dabar susirado atramą ir pasvirduliavęs atsisėdo.

— Tu turbūt juokauji? — kimiai tarė.

— Jis nejuokauja, — atrėžė ji.

— Kaip jam šovė į galvą? — paklausė nežiūrėdamas j ją.

— Kažkas matė mane sėdint prie tavo valties.

— Bet, Hana! Nuo tada praėjo ne vieni metai!

— Visai ne. Bandžiau su tavim susitikti... Tačiau pasitraukdavau, kai kas nors ateidavo.

Tai buvo pernelyg nepanašu į tikrovę. Kur, po velniais, dingo protas?