Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Krosnį kabinete jis prikrovė žabų ir anglių. Pasiklausė pašėlusio ūžesio. Nuėjo prie krosnies kambarėlyje. Ši irgi gerai kūrenosi. Tačiau visur tvyrojo šaltis.

Tada jis grįžo prie lovos. Ar jaučianti šilumą?

Jis trynė jai rankas ir pėdas, kol ji nustojo virpėti. Atsargiai kilstelėjo kojas ir dubenį, švariai perklojo lovą.

Pienas išbėgo, tad jis užkaitė naują. Buvo justi šleikštus prisvilusio pieno ir kraujo kvapas. Su pienu jis sugirdė jai migdomųjų. Pro vieną burnos kraštelį. Pusė išsilaistė.

Hana nebandė kalbėti. Jis baiminosi, kad padėtis blogesnė, nei atrodo. Mintyse svarstė, ko būtų galima griebtis. Permąstė įvairius variantus. Kas galėtų būti jo sąjungininkė? Čia reikia moters, be jokios abejonės.

Stinė? Jis apie tai užsiminė, tačiau ji atsakė modama nuo savęs abiem rankomis.

Kai Hana užsnūdo, jis stebėjo jos veido spalvą, spėliodamas, kiek kraujo ji galėjo prarasti prieš ateidama pas jį.

Bandė viską suplauti ir išvalyti, kaip įprasta po dramatiškų apsilankymų. Tokie darbai į naudą sutalžytiems kūnams. Triūsdamas guodėsi. Kad Hanos kraujas niekuo nesiskiria nuo bet kurio kito paciento kraujo. Tačiau jis save permatė. Užėjo blogumas.

Per tuos metus jis matė gimstant šešis negyvus kūdikius. Užmerkė akis keturioms moterims, kurių neįstengė atgaivinti. Kaskart nunykdavo dalis jo gyvenimo. Įgudimas tapo stipresnis už baimę suklysti. Prisivertimas atlikti kasdienį darbą reiškė atgailą. Už tai, jog nesugebėjo išsaugoti Karnai gyvybės. Kuo labiau įgudęs daktaras Grenelvas, tuo mažesnė nuodėmė ant jo krinta. Ar tikrai jis tuo tiki?

Benjaminas bijojo, kad kada nors ateityje teks pagelbėti Anai. Ana! Dabar suprato jaučiąs palengvėjimą dėl to, jog ji nepastoja.

Jis sėdėjo knapsėdamas prie lovos, apsisupęs vilnoniu apklotu. Basas kojas sukišo po antklode prie jos. Ištraukė ant viršaus jos ranką, kad nesunkiai galėtų jį pasiekti.

Snausdamas juto drėgną jos šilumą. Pirštus, kurie jai užmigus išsitiesė. Paskui ji netikėtai juos surietė ir suleido nagus į jį, lyg palaikiusi priešu.

Paskui jis plaukė su ja ramia jūra toli anapus salų. Ji žiūrėjo į jį tokiomis spindinčiomis akimis. Jis jai tat pasakė, o ji šypsodamasi išsiėmė abi akis ir padavė. Jis pamanė, kad taip negerai, tačiau paėmė. Kai užčiuopė jas rankomis, ji pasikeitė, ištirpo jūroje.

Jis nieko negalėjo padaryti, ir jos vietoje jau sėdi Ana. Be akių. Iš juodų akiduobių srūva pūliai. Kuo ilgiau jis žiūrėjo, tuo labiau sruvo.

Pamanė, kad galėtų jai duoti Hanos akis, bet pirma reikia išvalyti akiduobes. Tačiau delnuose laikydamas po žibančią akį, suvokė, jog negali jų išvalyti užimtomis rankomis.

Ji sugriebė jam už pėdos. Jis ūmiai atsisėdo. Iš garsų lauke suprato, kad žmonės pradėjo naują dieną.

Vos galėjo ją įžiūrėti prie tamsios sienos. Bolavo tik tvarstis.

— Kaip jautiesi? — sušnabždėjo ir paėmė jai už riešo. Pulsas buvo silpnas. Ji truputį karščiavo, tačiau ne daugiau, nei galėjai tikėtis. Matyt, bandė kažką pasakyti, tačiau neįstengė. Turbūt siūlės skauda.

„Sausį tamsu kaip pragare“, — pamanė jis ir atsistojo pripilti į lempą žibalo, nes ištuštėjirskėmė rūkti. Netrukus gali atidundėti Olaisenas. Dar vienam ratui.

Kažkur giliai Benjaminas uždarė įtūžį. Vėlesniam laikui. Jis buvo toks juodas, jog nedrįso jo rodyti. Nes tada pralaimėtų. Tas žmogus pavojingas. Bet kartu silpnas, bailus ir tuščias.

Ūmiai paklausė save, ar jis taip būtų galėjęs. Kažkam iš įsčių išmušti gyvybę. Jei būtų nusigėręs. Sužinojęs, kad Ana...

Ne! Atsakymas tikrai „ne“. Tačiau jis turi tik žodžius. Jam dingtelėjo, jog šie taip pat gali užmušti.

Išgirdęs ją kūkčiojant ir bandant kažką pasakyti, jis vėl nuskubėjo prie lovos.

— Jis viską matė! — išspaudė ji.

— Kas?

— Isakas...

— Isakas buvo tame pačiame kambaryje? — išgirdo jis savo nepatiklų balsą.

— Taip. Sužinojo, kokią turi motiną...

Jis norėjo ją apkabinti, tačiau nežinojo, iš kurios pusės galėtų prieiti. Tad suėmė jos rankas.

— Nurimk, Hana! Aš pasirūpinsiu, kad Isakas iš ten būtų paimtas! Jis juk negalėjo berniukui ko nors padaryti?

— Ne... — atsiliepė silpnas balsas, lyg ketindamas dar kažką pasakyti.

Jis laukė.

— Jis jo nematė... Isakas... atėjo iš už nugaros. Su žlėgtuvu. Suriko: „Bėk, mama! Bėk!“

— Ar matei, kuo viskas baigėsi?

— Ne, — sukūkčiojo ji. — Vilfredas gulėjo ant grindų, o Isakas daužė... ir daužė.

— Kodėl nepasakei naktį?

— Tik dabar prisiminiau! — sustugo ji ir buvo besikelianti iš lovos.

— Nusiramink, Hana! — griežtai tarė jis, spausdamas jos pečius prie lovos. — Aš pakviesiu Diną.

Ji padarė judesį. Turėjo būti linktelėjimas. Ranka jo delne su- signiaužė.

Jis pašaukė pro langą, pamatęs pro šalį dardant kepėjo padėjėją. Paprašė jį palikti vežimėlį, nulėkti atgal į viešbutį ir pakviesti Diną. Skubu.

— Tikrai daktaras prastai atrodo! — išsigandęs pasakė berniukas ir nubėgo.

Benjaminui dingtelėjo, jog prieš kalbant su žmonėmis derėjo pasižiūrėti į veidrodį. Vaizdas, keliantis šypseną. Tačiau jis neįstengė nusišypsoti. Pasidarė savęs gaila. Mėlyni ne tik paakiai, bet visas veidas. Nors žaizdos ne tokios jau baisios.

Jis pašaukė vaikigalį, kuris skuodė pro šalį, ir paprašė skubiai nubėgti į Olaisenų sodybą ir surasti Isaką.

Išgirdusi minint Isaką, Hana lyg gindamasi ėmė mosuoti rankomis. Jis uždarė langą ir priėjo prie jos.

— Pasakysiu jam, kad esi čia, tau niekas negresia ir kad niekam nieko nesakęs eitų į „Centrą“ ir lauktų, kol grįš Dina. Viskas bus gerai.

Jis stovėjo ant skardžio ir žiūrėjo į rusą raudonuose viržiuose. Juto aitrų uždegto parako kvapą. Matė ją nuleidžiant medžioklinį šautuvą. Iš vamzdžio rūko. Kone taikus dūmas. Kaip nuo užgesinto ugniakuro. Jos išraiška, kai puolė į priekį ir apkabino ruso galvą. Sėdėjo su raudona galva. Akys. Kai kas turi akis, atlaikančias viską. Įsideda po ranka buvusį sielvartą ir žiūri.

Vaikėzas grįžo nieko nepešęs ir įsispoksojo į daktarą.

— Isakas išplaukęs prie rago žvejoti.

— Kalbėjai su Olaisenu?

— Ne, su tarnaite. Seimininko negalima trukdyti.

— Gerai! Užeik kurią dieną, gausi monetą.

— Ar daktaras gavo su durimis per galvą?

— Ne, su meškinu galynėjausi, — šyptelėjo jis ir atsisveikino kilstelėdamas du pirštus.

— Kad jį kur perkūnas, — nusistebėjo vaikėzas ir buvo beeinąs sau.

— Ar padarytum man dar vieną paslaugą? — paklausė Benjaminas.

— Žiūrint kokią.

— Gali man paduoti vieną kepalą iš kepėjo vežimėlio?

— Ne, aš nevagiu!

— Aš užmokėsiu, kai jis sugrįš.

Berniukas kiek dvejodamas pažiūrėjo į jį, tačiau padarė ko prašomas.

— Kaip daktaras gali valgyti... taip atrodydamas?

— Dantys liko sveiki! — pasakė jis ir užvėrė langą.

Dina atėjo veikiai. Jis puolė atidaryti durų.

Ji metė į jį skubų žvilgsnį ir net nemirktelėjo.

— Na? — buvo vienintelis jos pasisveikinimas.

— Hana čia! Olaisenas ją smarkiai sumušė. Ji prarado kūdikį. Isakas pabėgo į jūrą, nes bandė ginti mamą žlėgtuvu. Rodos, jam nieko neatsitiko.

Pats girdėjo, jog kalba taip pat trumpai ir dalykiškai kaip ji.

— Žiūriu, ir tu pašventintas! — tarė ji ir įžengė į laukiamąjį. Skubiai apsidairė kabinete. Nusivilkusi paltą ir švarką, numetė ant kėdės.