Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Benjaminui dingtelėjo, jog norint su šiuo vyru kautis, vargu ar pakanka mokėti gerai irkluoti. Pajuto, kaip krūtinės apačią sukausto šalta įtampa, ir tarė:

— Labas vakaras, Olaisenai!

Vyriškis neatsakė. Tik artėjo prie jų ištiesęs rankas, lyg norėdamas juodu apglėbti. Galima būtų ir taip pasakyti.

Jau pirmas smūgis parbloškė Benjaminą ant paplūdimio akmenų. Tačiau jis įstengė atsiklaupti ir paprašyti vyrą susivokti.

Antras smūgis buvo sunkiau pakeliamas, nes nusviedė jį ant didesnio akmens.

Jis išgirdo trakštelint kremzlę. Tikriausiai ausis. Tačiau nieko nejuto. Matyt, šokas jį padarė bejausmį.

— Aš pamokysiu daktarą, kaip įtaisyti svetimai bobai vaiką. Še tau!

Vyriškis užsimojo ir taikliai spyrė jam į tarpkojį. Skausmas. Blogumas. Jis juto, jog pilve viskas prašosi lauk. Svarbu gulėti ramiai. Būti kaip negyvam. Šitaip...

Kai Olaisenas pakėlė koją dar vienam spyriui, jis susikaupė ir abiem rankomis stvėrė jam už kulkšnies. Didysis Stranstedo steigėjas taip pat griuvo kaip ilgas. Veidu į ledinį purvą.

Benjaminas puolė ant jo ir gniaužtais surakino jam ant nugaros rankas. Atgavęs kvapą, pabrėždamas kiekvieną žodį, tarė:

— Hana papasakojo, tu nori, kad ištraukčiau jai iš įsčių vaiką, nes manai, jog aš tėvas. Bet aš nesu tėvas! Fiziškai neįmanoma! Supranti?! Ir neprivaryk Hanos iki tokios nevilties, jog sugalvotų skandintis. O jei dar pakelsi prieš ją ranką, kreipsiuosi į lensmaną!

Vyriškis iškošė kažką veidu į smėlį. Negalima buvo pagauti prasmės. Benjaminas paleido jį, kad, kiek įmanoma, pasiaiškintų.

Olaisenas sunkiai apsivertė. Tada jie liko sėdėti ant smėlio spoksodami vienas kitam į veidą.

— Prakeiktas paleistuvis! — suurzgė Olaisenas. — Kaip musę galėčiau sutrėkšti!

— Taip! — sušnypštė Benjaminas. — Esi stiprus lyg pabaisa! Bet nedrįsk mušti Hanos!

— Kur jūs buvote?

Benjaminas pamažėliais įkvėpė oro.

— Radau ją sėdint ant akmens, atėjęs prie valties. Kaip nesavą. Jai buvo būtina su kuo nors pakalbėti po to, kai pritalžei ją ir apkaltinai baisiausia nuodėme! Aš gi vienintelis, kaip nesupranti, žmogau?

— Taigi jai reikėjo plaukti su tavimi į salas pasiguosti?

— Mes kojos nekėlėme j jokią salą!

— Tai kam ji lipo į valtį? Tarnaitei pasakė, kad vakare grįš namo.

— Ji tik norėjo pakalbėti...

Olaisenas pasisuko į Haną ir sušuko:

— Su šituo norėjai pakalbėti? Pamiršus vaikus?

Hana stovėjo prie valties. Benjaminas jos nematė. Negirdėjo, kad būtų ką nors atsakiusi ar sukrutėjusi.

— Taip! Nėščia moteris gali pulti į neviltį, kai vyrui aptemsta protas! Tu gi pamišęs, žmogau, nejau pats nesupranti? — tyliai ir įtaigiai tarė jis.

— Tu, prakeiktas...

Vyriškis grėsmingai atsistojo. Benjaminas pakilo nuo žemės, kad negautų spyrio į galvą. Po akimirkos pajuto jo kumščius. Bandė išsilenkti. Tačiau tas vyras nesimušdavo girtas. Smūgiavo taikliai.

Benjaminas stengėsi išsilaikyti ant kojų. Nusiteikė ryžtingai. Jei parkris, žuvęs.

Tris kartus buvo parblokštas ant žemės. Tačiau sugebėdavo vėl atsistoti. Tarp kirčių įkvėpdavo oro. Aiškino. Ramino. Taip kalbinamas pasibaidęs arklys. Pamiršo, kad pats yra dalyvis.

Ilgainiui jis suvokė, kad vyras iš tiesų nori juo tikėti. Nieko labiau nenori. Staiga tarsi ėmė gailėtis. Kai Benjaminas vėl buvo begriūnąs, sugriebė už rankų ir pasodino ant dumbliais apžėlusio akmens. Visai neblogai pavyko.

Benjaminas nusišluostė panosę ir nustebęs persibraukė plaukus svaigdamas, nesuvokdamas, kas vyksta. Pro šalį šmėkštelėjo Ana. Atrodė patenkinta, bet nieko nesakė. Ties fiordo ir jūros riba jis aiškiai regėjo pašvaistę. Tai jau daug. Nosis buvo suknežinta, tačiau dantys visi.

Per raudoną miglą matė, kaip vemia Hana, abiem rankomis įsitvėrusi valties. Vadinasi, tai tikra. Jis pamanė, kad turi susiimti ir viską sudėlioti į vietas. Todėl springdamas išlemeno:

— Veskis dabar ją namo ir daugiau nemušk. Ar nematai, kad visiškai palūžusi?

Pats liko sėdėti žiūrėdamas jiems pavymui. Jam dingtelėjo, jog, ko gero, jie visi trys vienodai apgailėtini.

Vyras skubiai žengė priekyje, ji vilkosi iš paskos. Kai jų šešėliai dingo iš akių, jį suėmė drebulys.

Nežinojo, kiek laiko praėjo, kol išvilko į krantą valtį. Dar manė užsikurti pypkę, bet suprato, kad nėr jėgų. Tad sėdėdamas negrabiai braukė nuo savęs kraują ir smėlį.

Dienos būta pakankamai ilgos. Teks šiąnakt pasitenkinti kambarėliu už Stranstedo kabineto.

Jį pažadino beldimas į sieną. O gal į duris? Išsiropštė iš lovos ir nušlitiniavo prie kabineto lango. Už jo tamsoje stovėjo nedidukė žmogysta.

Jos vaizdas akimirksniu išbudino. Jis pakniopstom puolė į ankštą koridorių, kuris buvo ir laukiamasis, atidarė duris. Bet niekas nepasirodė.

Pats turėjo išeiti į lauką ir ją įsivesti.

Veidas buvo neatpažįstamas. Plaukai ir kraujas. Iš ten į jį žvelgė degančios akys.

Jis paėmė ją glėbin ir įnešė į kabinetą. Pasodinęs į kėdę priešais rašomąjį stalą, uždegė lempą.

Ji buvo tokia kruvina, jog sunkiai matėsi, ką reikia daryti. Atsargiai pakėlė jos veidą į šviesą. Nubraukė plaukus ir apžiūrėjo žaizdas.

Vyras pasidarbavo iš esmės. Lūpa buvo perskelta, virš akies žiojėjo gilus kirtis. Visa galva žaizdota.

Nieko netaręs, jis užvirė vandens ir išsitraukė reikmenis. Dvi išsprogintos akys sekė jo judesius. Tolydžio ji bandė stotis, tačiau vėl susmukdavo ant kėdės. Galiausiai kilstelėjo ranką ir parodė į apačią.

Jis nuleido žvilgsnį nuo sužaloto veido. Prie kojų telkšojo tamsus klanelis.

Jis padėjo jai atsigulti ant gydytojo stalo ir nurengė. Kažkokiu būdu sugebėjo išsiaiškinti, jog neką daugiau gali padaryti, tik laukti.

Ji gulėjo užmerktomis akimis, kol jis ją apžiūrinėjo. Benjaminas mąstė, kaip padaryti, kad ji nesijaustų tokia pažeminta. Tačiau nieko nesugalvojo. Nuojauta jam sakė — jei ne sužalotas veidas, būtų likusi namie, rizikuodama mirtinai nukraujuoti.

Po dubeniu jis pakišo porą pagalvių, tarpukojyje uždėjo du kompresus ir užklojo. Ją purtė drebulys, tad jis atnešė antklodę.

Sugirdęs tiek romo, kiek drįso, nuplovė ir šešiais dygsniais susiuvo žaizdas. Dievagojosi, kad randų neliksią nė žymės. Dėjosi esąs tvirtas, nors toks nebuvo. Visa truko nemažai laiko.

Hana neišleido nė garso. Ūmiai jis turėjo sustoti, nes ji ėmė tirtėti taip, jog buvo nęįmanonia dirbti. O gal jis tirtėjo?

Apie trečią valandą jis nunešė ją į lovą.

Apimtas nuovargiu atmieštos panikos, susivokė, jog reikia patikrinti, ar gerai uždaryti langai ir durys.

Kambarėlyje pakūręs krosnį, atsisėdo ant kėdės prie lovos. Nepastebėjo, kad langelis į pašiūrės pusę aklinai užsnigtas.

Ji tolygiai kraujavo, o kaimyno gaidžiui paskelbus naujos dienos pradžią, išėjo gemalas. Kartu su jos verksmu!

Triūsdamas apie ją, jis galvojo: „Padėk man! Padėk man, Viešpatie! Kad Hana neprarastų jėgų“.

Tačiau negalėjo net paglostyti jai plaukų, nes rankos buvo užimtos. Kažkur smegenyse pajuto atsiveriant žaizdą.

Tada jam dingtelėjo, jog ji pasijustų geriau, jei jis įstengtų kalbėti. Iš pradžių nieko neišėjo. Pabandė dar sykį. Galiausiai išspaudė keletą žmogui suprantamų žodžių. Kad pašildysiąs pieno su medumi. Visai kaip Olinė. Kad žaizdos sugis, jai tereikės pabūti ramiai. Netrukus ateis rytas ir ji į viską pažiūrėsianti kitaip. Ji stipri ir graži. Be galo stipri! Visada tai žinojęs. Ji ištversianti! Jis padėsiąs jai rasti išeitį. Viskas susitvarkys.