Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Sara pasipasakojo Karnai niekaip nenusprendžianti, važiuoti ar ne. Jai taip baisu.

Dar ta jūrligė. Ištisas savaites plaukti bekrašte jūra! Girdėjusi, kad žmonės nuo to miršta. Galiausiai išvirstančios ir žarnos. O kai viduriai išlenda, atgal nebesustumsi.

Benjaminas ją guodė sakydamas, kad tokie atvejai medicinai nežinomi ir kad tuos baisumus veikiausiai išgalvoję žmonės, kurių ypač laki vaizduotė. Tačiau Sara nesileido įtikinama. Pasidarė nevalgi ir dažnai verkė. Ana patarė jai pamąstyti, ar tikrai nori keliauti, ir bandė paaiškinti, jog ir pasilikusi namie nebus viena.

Tačiau jai nepasidarė geriau. Rodės, neįveikiamas pasirinkimas graužia ją iš vidaus.

Dina atvyko į Reinsnesą, kad iš anksto nupirktų tai, kas, jos galva, turi likti Reinsnese. Išgirdusi apie Saros kančias, išsiruošė į išimtininkų trobą pašnekėti su ja.

Ji pareiškė, kad Sarai pasisekė, nes turi tėvus, kuriems pakanka ryžto kurti naują ateitį. Lengva nebus, tačiau viskas išeis į gera.

Nuo jūrligės dar niekas nemirė. O šalyje anapus vandenyno aibės galimybių jaunoms merginoms. Ten kur kas daugiau kuo užsiimti. Toks aukštas dangus.

Kad Sara, tokia protinga ir apsiskaičiusi, norėdama galėtų patekti į mokyklą, Dina nė neabejojanti. O išmokti naują kalbą jai būsią vieni niekai. Kol jaunas, įveiki bet ką. Palyginti su Sara, Dina buvo senė, kai išvažiavo. Ir vis tiek išmoko vokiečių kalbą.

O kiek žmonių ji sutiks! Jaunų vyrų... Ne, turinti tik džiaugtis.

Sara išgirdo, kaip sekėsi Dinai, kai ji atsidūrė Berlyne neturėdama nieko daugiau, tik violončelę ir mažumą moteriškos mantos, kaip ji pavadino. Ir Sarą iš tikrųjų pavyko perkalbėti.

Stinė jautėsi tokia dėkinga Dinai, kad ši nuramino Sarą, jog pasišovė išimtininkų troboje palikti jų pačių pirktą naują kepimo krosnį. Dina primygtinai siūlė sumokėti.

— Nesistenk manęs padaryti tokios menkos ir neišgalinčios. Žinau, kad apmokėjai Isako kelionę, kad jam nereikėtų imti iš ano... Ir tai labai daug!

Dina nusileido ir apie tai nebeužsiminė. Nei apie „aną“. Jos turėjo kitos kalbos. Apie tai, kas praėjo. Kas niekada nepasakyta balsu. Atėjo laikas išsikalbėti. Kelias per vandenyną ilgesnis negu iki Berlyno, ir niekas šiame pasaulyje dėl nieko nėra tikras.

Galiausiai Dina paprašė Stinę leisti pasišnekėti ir su Tomu. Apie tai, kas kadaise įvyko. Jaunystėje. Apie ką niekada nebuvo prasitarta.

Stinė pasirūpino, kad troboje neliktų pašalinių ausų ir akių, užsirišo skarelę ir porą valandų vaikščiojo paplūdimiu, kad jie galėtų pabūti vieni.

Dina sėdėjo virtuvėje, kai Tomas grįžo po darbo.

Jis išplėtė akis ir paklausė, kur Stinė. Ji trumpai jam atsakė:

— Atėjau pasikalbėti su tavimi apie šį bei tą.

Jis veikiausiai suprato, kad pagaliau atėjo laikas. Galbūt nujautė, kai stovėjo krantinėje, — neįtikėtino sugrįžimo liudininkas. Vėliau, matyt, pasistengė užmiršti. Kad juodu turi kai ką neišsakyta.

— Benjaminas žino, kad tu jo tėvas, — išdrožė ji.

Jis šyptelėjo. Kalbėti užuolankomis niekada nebuvo jos būdui.

— Taigi jis žino daugiau, nei pats esu girdėjęs. Kas jam pasakė?

— Aš.

— Šiandien?

— Ne, kai studijavo Kopenhagoje.

— O dabar, po tiek metų, leidžiama sužinoti ir man?

— Galima pažiūrėti ir taip.

— Ir ką man dabar daryti?

— Šito nežinau, Tomai.

Jis girdėjo, kad ji jam leidžia laimėti. Leidžia sakyti bet ką, nekirsdama atgal. Krūtinėje kažkas ėmė graužti. Jis nebegalėjo išspausti žodžio. Visa, kas praėjo, kas nepadaryta ir neišsakyta. Ėdė iš vidaus.

— Kaip jis sutiko žinią? — išspaudė.

— Kaip ir buvo galima tikėtis.

— O ko buvo galima tikėtis?

— Nepatiklumo. Pykčio. Visko.

Jis buvo pamiršęs, kad turi rankas. Dabar nebežinojo, ką su jomis veikti. Buvo nešvarios. Pasidėjo jas ant stalo ir palinko prie jos.

— Jaunystėje visiems laikams pavarei mane ir prisiekei, kad jis ne mano. Pagal tai gyvenau iki šios dienos. Neprimečiau Benjaminui, kad jo tėvas — trobelninko sūnus. Tačiau prižiūrėjau jo ūkį taip; tarsi būtų mano nuosavas.

Virtuvės stalas suklibėjo, kai jis atsistojo ir nuėjo prie praustuvės. Skardiniame dubenyje nusiplovė rankas ir kruopščiai nusišluostė. Juk tam ir atėjo į vidų.

Nepagalvojo, kad paprastai jis dar nusivilkdavo marškinius ir nusiprausdavo kaklą ir krūtinę. Todėl iš pradžių nesuprato išgirdęs:

— O marškinių nenusivilksi?

Tomas pažvelgė j grublėtą veidrodį. Dina sėdėjo galustalėje įsmeigusi į jį akis.

Jis nieko negalėjo padaryti. Metai pranyko. Veidrodžio atspindyje viskas tapo trapu kaip stiklas. Bet artima. Jaunystė.

Metai iš metų jis tampė rąstus ir arė žemę manydamas, kad viskas bergždžia ir laikina. O ji atėjo ir vienu žvilgsniu grąžino jam jaunystę.

— Marškinius? Kodėl? — kimiai paklausė.

— Pamenu, tu juos nusivilkdavai... kai prausdavaisi... grįžęs iš tvarto.

— Tikrai?

— Norėčiau pamatyti tavo nugarą... prieš tau išvažiuojant.

Jis spoksojo į jos atspindį. Tos akys! Nežinojo, kad apsisprendė. Kol pastebėjo, kaip virpa rankos, iš lėto segdamos sagas. Vieną po kitos.

Tomas bandė pajusti pyktį. Kad pasiduoda. Bet pyktis buvo išsemtas daugiau kaip prieš trisdešimt metų.

Ir tada, jai bežiūrint, jis atsitiesė ir nusivilko marškinius. Nebežinojo, kur juos padėti, tad sugniaužė rankoje į kietą kaip akmuo gniužulėlį.

— Neatsisuk, — išgirdo jis.

Ne, jis nesiruošė atsisukti. Kodėl turėtų? Juk mato ją. Jis giliai įtraukė oro ir pakėlė smakrą.

Ji sėdėjo nekrutėdama, kol abu turėjo vienas kitą grublėtame veidrodyje. Kelis kartus jis giliai įkvėpė ir sulaikė kvapą. Taip suprato, jog laikas eina.

Dina negalėjo matyti jo veido, tačiau jis matė josios. Kai bruožuose išvydo pasigėrėjimą, jį apėmė keistas neatimamas jausmas.

— Tavo nugara, Tomai... tavo nugara... — sušnabždėjo ji.

Jis matė atsiveriant jos burną. Ir vėl užsiveriant. Jos balsas.

Žodžiai. Jie pakibo ore. Įsiskverbė jam į kūną. Sulindo į kerteles. Jis norėjo juos pasiimti anapus vandenyno. Į svetimus laukus. Bet po ta pačia saule.

Tačiau tikrovę reikėjo taip pat pakelti. Ką galėjai atsakyti j tokią šneką? Turbūt niekam žemėje to neteko. Kodėl jam tenka?

— Ko nori, Dina?

— Paklausti, ar gali man atleisti už tai, ką kadaise per paikumą tau užkroviau?

Jis vis dar neatsisuko. Žodžiai? Ji juos ištarė?

— Ką pasakei?

Dina pakartojo. Jis stovėjo. Nugarą juto kaip žaizdą. Be priedangos. Be atsako. Ar kada nors pamanė, kad turės į ką nors panašaus atsakyti?

— Rodos, taip, — sušnabždėjo jauno vaikino balsu.

Iš pradžių ji sustingusi sėdėjo ant taburetės. Paskui veidą perplėšė keistas judesys.

— Ačiū, Tomai!

Jis norėjo užsivilkti marškinius, tačiau ji greitai pakilo.

— Ne... nereikia... Aš eisiu. Atėjau tik dėl to. Sukoriau ilgą kelią. Iš pat Berlyno.

Jis neatitoko, kol ji neuždarė paskui save durų.

12 skyrius

Prieš pat atvykstant profesoriui su žmona, buvo sutaisytas stogas ir kaminai, didysis namas nudažytas, o krautuvė sutvarkyta iš išorės. Viduje viskas turėjo pasilikti kaip yra, kol svečiai išvažiuos.

Šiais metais jiems juk atkrito šienapjūtė. Žemė buvo išnuomota vienam Vikos ūkininkui. Gyvulių nebebuvo. Liko vien vištos, karveliai ir Saros kačiukas.

Benjaminas norėjo užleisti salę Anos tėvams, tačiau Ana nesutiko.