Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

— O ką ji?

— Subliūško ir užvedė kitą kalbą. — Ana nuoširdžiai nusijuokė. — Man rodos, kol mama čia, visą laiką vedžiosiuosi Karną.

Po geros vakarienės su lašiša ir nemažo skaičiaus vyno taurių Anos tėčiui greičiausiai pasirodė, kad šis vakaras jo. Kreipdamasis į Benjaminą, pareiškė, jog laikas pašnekėti apie ateitį.

Jis pagyrė Reinsnesą ir Norlaną, tačiau primygtinai pageidavo, kad Benjaminas su Ana persikraustytų į Kopenhagą.

— Negalima viso gyvenimo paskirti menkniekiams. Esi labai daug kam gabus, mielas žente, — pasakė jis.

Benjaminas prisipažino, kad jaučiasi pamalonintas, nes uošvis juo tiki. Tačiau dideliam persikraustymui nepasirengęs.

— Metai labai greitai bėga, — tarė profesorius, — tik kol jaunas...

Tada ėmė postringauti apie tai, jog skrandžio sulčių išsiskyrimas priklauso ne vien nuo nervo klajoklio, įtakos gali turėti ir cheminiai arba mechaniniai vietinio pobūdžio veiksniai.

— Švietimas liaudžiai būtinas! Žinių trūksta mums visiems! Tarkim, apie tai, jog riebalai ir angliavandeniai lėtina baltymų apykaitą, taigi mažina jų poreikį, — kalbėjo jis.

Profesorius ėmė pasakoti apie vieną jauną mokslininką, kuriuo labai tikįs. Šis priėjęs išvadą, jog pieno mėginių riebumas proporcingas riebalų rutuliukų skaičiui ir skersmeniui. Beje, skersmens matavimo duomenys patikslinti atsižvelgiant į difrakcinį užlinkimą.

Tuo momentu Anos mama pasikasė smakrą. O Ana atsistojo ir pasakė, kad kava bus paduota svetainėje.

Eidamas į kitą kambarį, profesorius įtikėjo, jog Benjaminas turi chirurgo talentą. Pats matė kartu lankydamas ligonius. Tiesa, ten tebuvo įaugęs nagas. Tačiau jis turi rankas.

Stabtelėjęs vidury kambario, spėjo gana plačiai apsakyti, jog vieni svarbiausių tyrinėjimų šiais laikais atliekami odos transplantacijos srityje. Ne juokas! Pažįstąs H. Filipseną, kuris padaręs pasakiškų bandymų. Ir su žmonėmis.

Prie pat rūkomojo durų Benjaminas įsiterpė į monologą atsargia pastaba:

— Mano širdis linksta prie ginekologijos studijų. Labai apmaudu, jog miršta tiek moterų ir kūdikių.

Profesorius pagyrė už idealizmą. Tačiau, jo nuomone, tokios rūšies tyrinėjimai medicinoje vargu ar turi ateitį.

— Tau reikėtų pakliūti pas Holmerį. Jis — kaip tik tas žmogus! Turi vietų studentams ir gydytojams iš visų Siaurės šalių.

— Holmeris — viengungis ir gyvena su motina. Ar seserimi? Be to, neapkenčia moterų! — įsikišo Ana.

Anos mama griežtai pažiūrėjo į ją, bet veltui. Ana nusijuokė, paėmė savo tėčiui už parankės ir įvedė pro duris.

— Ar vaikui ne laikas į lovą? — paklausė Anos mama.

— Ne, mieloji mamyte! — pasakė Ana ir vėl prigludo prie tėčio.

Karna atsisėdo ant suoliuko prie Benjamino kojų. Pamatęs mergaitę, profesorius pakeitė temą.

— Šiandien kalnuose iš Tomo kalbos supratau, kad jūs giminės?

Benjaminas pasijuto taip, lyg ant galvos jam kas būtų užmaukšlinęs maišą.

— Paini ta giminystė, mielas uošvi, — tarė jis.

— Tolima?

— Nelabai.

— Karnutė tai įrodo. Labai įdomu! Giminystė akivaizdi. Tos akys — mėlyna ir ruda! Vienas mano kolega padarė neeilinių atradimų eugenikos srityje ir atliko įdomius žmogaus savybių tyrimus. Veikale Inquiries into Human Faculty eugeniką jis apibrėžia kaip mokslą apie biologinius ir socialinius veiksnius, kurie gali pagerinti arba pabloginti busimųjų kartų kūno ar dvasios kokybę. Teigiamosios eugenikos tikslas yra ugdyti pageidaujamas savybes, o neigiamąja eugenika norima slopinti nepageidaujamas. Pavyzdžiui, genetiškai paveldimas ligas ir defektus.

Pamažu tardamas žodį „defektus“, jis paėmė Karnai už smakro ir įsižiūrėjo jai į vyzdžius.

Ana pakėlė kavinuką, norėdama įpilti tėvui kavos. Bet šis nepastebėjo.

Karna atstūmė profesoriaus ranką nuo savo veido ir paklausė:

— Kas yra defektai?

— Tai rimtos ydos ir trūkumai, pavyzdžiui, žmonių, — maloniai paaiškino profesorius ir leido įpilti kavos.

Jai pasidarė bloga. Norėjo išbėgti lauk. Bent išeiti ant laiptų. Tačiau neįstengė. Lubos virto grindimis, sienos sugriuvo. Tada ji išgirdo jūros gaudimą. Galingą. Jis traukė visus daiktus į save. Didžiuliu greičiu. Baldus, langus, veidus, kambarines gėles, tapetų raštą, cigarus, dūmus.

Kai ji pabudo, virš jos buvo palinkę tėtis ir Anos tėvas. To kito neturėjo būti. Tik tėtis! Bet ji nepajėgė pasakyti. Tik išspjovė pagaliuką ir užsimerkė.

Girdėjo, kad jie apie ją kalba. Tas kitas kamantinėjo tėtį visokiausių dalykų. Kaip dažnai ji griūnanti. Kokio sunkumo priepuoliai. Kada prasidėjo.

— Visada šitaip? Be niekur nieko? Su putomis, traukuliais ir atviromis akimis? — klausinėjo tas kitas.

Ji neturėjo jėgų klausytis, ką sako tėtis. O gerdama iš stiklinės, kurią Ana jai laikė prie lūpų, išgirdo Anos mamos žodžius:

— Mačiau, kad vaikas pavargęs. Jai seniausiai reikėjo būti lovoje!

Tada ji panoro, kad tų kitų čia nebūtų. Troško taip stipriai, jog pajuto artėjant kitą priepuolį.

Norėdama apsisaugoti, prisiminė „Tėve mūsų“, kaip buvo mokiusi Stinė. Nors niekas nesakė, ji juto, kad prisišlapino.

Kažkas apklojo ją pledu. Tikriausiai Ana.

— Jums reikėtų ją nuvežti į Kopenhagą, — išgirdo ji.

— Galbūt. Tikėjausi, kad išaugs.

Tas kitas prikišo prie jos nosį ir papurtė galvą. Jo buvo tokios didelės šnervės. Iš jų žėlė plaukai. Jie pasidarė tokie ilgi. Užkrito jai ant veido, ir ji negalėjo nubraukti. Pasidarė labai sunku kvėpuoti.

— Epilepsijos priepuoliai. Galvos trauma. Galbūt gimstant, — išgirdo ji, dusdama po šiurkščiais juodais plaukais.

Pagaliau tėtis paėmė ją ant rankų ir nunešė į kambarėlį. Paguldęs į lovą ir permovęs švariomis kelnaitėmis, tarė:

— Nereikia dėl to jaudintis. Matai, jis profesorius. Jie kartais taip šneka, bet nieko bloga nelinki.

Nuo to karto ji stengėsi nebūti tame pačiame kambaryje su tuo kitu, kad nereikėtų galvoti apie tai, kokia ji ydinga. Arba kad tėtis nesijaustų bejėgis, jai parkritus. Bet nebuvo kur dėtis, nes Ana nuolat vedžiojosi ją už rankos. Lyg jai reikėtų Karnos šalia.

Laimei, jos nebeištiko priepuolis, kol anie pas juos gyveno. Tačiau ji suprato, jog turi ydingą galvą ir kad niekas iki tol jai nebuvo to sakęs. Keistasis žodis „defektas“ yra ji pati, nes griūna be žado.

Tėtis turėjo ją vežti į Kopenhagą, kad jos atsikratytų. Tačiau ji žinojo, jog taip niekada nepasielgs.

Porą kartų ji nuėjo į pavėsinę ir mąstė, ką tas žmogus pasakė apie Tomą ir jos akis. Kad jie giminės. Nieko bloga nematė, nes Tomas geras.

Bet geriausia būti panašiai j tėtį. Nors jis kartais supyksta. Atvirai sakant, į nieką daugiau nenorėjo būti panaši, tik į jį.

Tėčio akys visiškai vienodos. Tiesa, jūroje jos pažaliuodavo, o vakarais, kai grįždavo į krantą, papilkėdavo.

Kai profesorius su žmona išvažiavo ir Ana liovėsi vedžiojusis ją už rankos, ji sekiodavo paskui Tomą ir žiūrėdavo jam į akis. Jos niekada jai neatrodė bjaurios, nes jas pažinojo. Dabar tokios pasidarė. Mat anas pasakė, kad jos turi defektą.

Žiūrėdama į savo atspindį veidrodyje, ji žvelgdavo tiesiai į akis Tomui. Smarkiai ir ilgai mirksėdavo, kad pakeistų jų spalvą. Taptų panašesnė į tėtį. Tačiau nieko neišeidavo.

Vieną dieną ji nuėjo į Andreaso prieplauką, kur Tomas krovėsi daiktus į dėžes ir skrynias. Palaukė, kol jis atsitiesė ir paspjaudė galąstuvą prieš galąsdamas peilį. Tada ėmė ir paklausė: