Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

— Kodėl tik mudviejų tokios akys?

Tomas liovėsi galandęs. Peilis pakibo ore. Tarsi jį laikytų šviesa, o ne Tomas.

— Profesorius sakė, kad mes giminės. Ar tikrai?

— Pasiklausk savo tėtį, vaikeli.

— Dabar jo nėra.

Tada jis padėjo peilį su galąstuvu ir nusibraukė nuo veido prakaitą.

— Eikš, prisėskim mažumėlę, — tarė jis ir išskėstais keliais klestelėjo ant kelioninės skrynios. Barzda ir rusvi plaukai styrojo.

Ji atsisėdo šalia ir laukė.

— Mano galva, bus geriausia, jei Benjaminas pats tau papasakos, kas Reinsnese giminės.

Tiek ji suprantanti.

— Ar jam taip ir pasakyti?

Tomas palietė jai galvą. Lengvai.

— Gali savo tėvui pasakyti, jog ši giminystė man nebūtų nemaloni.

Ji linktelėjo ir pakilo eiti, nes čia nebebuvo ko sužinoti.

Karna mąstė apie tai visą dieną, su Isaku išplaukusi prie uolų žvejoti kuojų. Bet jam nepasakojo. Tą patį vakarą, kai Benjaminas atėjo palinkėti labos nakties, ji tarė:

— Tomas sako, jam nėra nemalonu, kad mes giminės.

Iš pradžių tėtis suglumo. Tada trumpai nusijuokė ir skėstelėjo rankomis, tarsi ūmiai pasiduodamas.

Tačiau netrukus surimtėjo ir persibraukė plaukus.

— Ko gero, Tomas yra tavo senelis, nors to beveik niekas nežino ir neparašyta bažnyčios knygose.

— Kodėl niekas nežino?

— Nes tai gėdinga. Dina ir Tomas nebuvo vedę, — pasakė tėtis.

— Jeigu gėdinga, niekas neturi žinoti? — paklausė ji.

— Matyt.

— Ir aš niekam negaliu pasakyti?

— Gali, jei nori, bet tavimi dėtas nesakyčiau niekam.

— Net Anai?

— Anai gali sakyti viską.

— Ar močiutė žino apie tą gėdingą dalyką?

Tėtis nusišypsojo ir pasakė, kad ji pati jam papasakojo.

— Ne, tėti, tu pamiršai! Profesorius pasakė!

Tada tėtis garsiai nusijuokė. Taip ji suprato, jog tai nėra taip baisu, kaip iš pradžių manė.

— Bet juk tu su Ana esate vedę, ir vis tiek ji nėra mano mama. Ar tai gėdinga?

— Ne! — atsakė tėtis.

— Kodėl?

— Visi tai žino, taigi viskas gerai.

— Vadinasi, jei visi sužinos apie Tomą, nebebus gėdinga.

Tada jis apkabino ją ir suklekeno į ausį:

— Bijau, kad nėra taip paprasta. Tačiau dabar bent tu žinai.

Tada jam teko įveikti. Pokalbį su Tomu. Nuėjo su juo į aukštumą iš pievos parnešti baslių.

Vėliau mąstydamas apie tai, neįstengė atkurti pokalbio. Tik nuotrupas. Pernelyg priartėjo vaikystė. Jis matė save vieną braidant po kalnų pievas. Juto tuštumą išvažiavus Dinai. Matė Tomą einant apie gyvulius. Prisiminė jį kaip gana tolimą žmogų, užsiėmusį savais reikalais.

O kai pamatė drovingą vyro veidą, kone pasigailėjo ką nors pasakęs. Šiaip ar taip, buvo per vėlu.

Geriausiai iš pokalbio jis prisiminė, kaip jie, sukrovę baslius prietvartyje, paspaudė vienas kitam ranką. Net jis suprato, jog tas mostas neįeina į žemdirbio kasdienybę.

13 skyrius

Vieną iš paskutinių dienų prieš kelionę Stinė pasikvietė Karną į išimtininkų trobos virtuvę.

Ten nieko nebuvo kaip paprastai, viskas suversta. Karna stengėsi nežiūrėti.

Virtuvinis stalas su taburetėmis tebestovėjo. Tad jos ten susėdo, o Stinė jai į arbatos puoduką pripylė kavos su pienu.

— Kai manęs čia nebus, neturi pamiršti, ką tau esu sakiusi apie Dovaną, Karna. Tau skirta nuveikti didelių darbų, — tarė Stinė.

Karna linktelėjo, nors ne iki galo suprato.

— Turi kuo dažniau skaityti Bibliją ir kalbėti „Tėve mūsų“, tada taip smarkiai negriūsi. Juk žinai?

— Močiutės Biblijos raidės sunkiai įskaitomos. Senovinės, raitytos. Ji tokia sena, kad mane iš jos krikštijo, — atsakė ji.

— Tu juk puikiai įveiki ir tas raides, pati girdėjau.

— Bet vargina, jei nori žinoti. Ir tėtis sako, kad daugiau išmokčiau skaitydama kitas knygas.

— Bet ne apie nuomarį ir didžiąją tiesą. Tam reikia skaityti Bibliją.

Karna dar kartą linktelėjo.

— Ar pažadi kalbėti „Tėve mūsų“ pajutusi, kad tuoj parkrisi? Jei suspėsi?

— Taip.

— Ir visada turėsi su savimi Bibliją, kad ir kur būtum?

— Taip, — pakartojo Karna ir labai greitai gurkštelėjo iš puodelio. Truputį išsiliejo. Bet nieko baisaus, nes ant stalo nebuvo staltiesės.

— Tėtis pasakė, kad ta Biblija mano. Nes gavo ją iš močiutės. O močiutė paveldėjo iš savo mamos, Jertrūdos. Bet ji sena ir juoda... Kodėl Biblija turi būti juoda?

Stinė nežinojo, bet patikino, kad Dievo Knygai juoda spalva puikiai deranti.

— O tu savo Bibliją pasiimsi į Ameriką?

— Taip, gali neabejoti!

— Juk tu niekada negriūni.

— Matai, Viešpaties žodis apsaugo nuo visų nelaimių ir vargų.

— Bet aš juk nenustoju griūti.

— Jei mudvi nebūtume meldusios Dievo ir skaičiusios Biblijos, būtų kur kas blogiau.

— Aš tebenešioju ant rankos siūlą, — pasakė Karna ir pažvelgė į nutrintą siūlelį ant riešo.

— Saugok jį! O jei pamesi, būtinai parašyk, kad galėčiau kuo nors jį pakeisti.

— Gerai. Ar visus pyragėlius sukrovei?

Stinė dar buvo palikusi.

Tada jos kurį laiką sėdėjo valgydamas po pyragėlį, gerdamos kavą iš arbatos puodelių ir kalbėdamos apie tai, kur dabar galėtų būti gagų jaunikliai.

Stinė seniausiai buvo nulydėjusi juos pajūrin, kad pirmoje kelionėje į pasaulį jų neužkapotų kirai ir šarkos. Kai nešė juos prie kranto, pakulinė prijuostė tirteno, purtėsi ir cypsėjo.

Karna su Ana sekė įkandin atsilikusios, lyg traukiamos nematomo siūlo. Niekaip nebuvo galima atsispirti.

Priekyje žengė Stinė su paukščiukais prijuostėje, įdurmais klegėdamos krypavo gagos. Iš paskos ėjo Ana ir ji. Tačiau sustojo prie didžiojo akmens kalvos papėdėje. Iš ten žiūrėjo, kaip Stinė ima po vieną gagiuką ir stato ties paplūdimio riba.

Kai Stinė ėjo su išsipūtusia pakuline prijuoste, pilna gyvybės, atrodė kaip ne šio pasaulio. Neįmanoma buvo įsivaizduoti, kad jai galėtų nutikti kas bloga.

Tačiau kai grįžo tuščia prijuoste, jos veidas buvo pilkas, o akys krypo į šoną.

Galbūt pamanė, kad pati netrukus patrauks per vandenyną.

Karnai neatrodė, jog tėtis būtų ką nors suvokęs, kol neatėjo toji diena. Jis nepratarė beveik nė žodžio, kol išvykstančiuosius į Ameriką jie lydėjo Stranstedan.

Stinė laikė suspaudusi kelioninį krepšį, kurį jai dovanojo Ana, ir be atvangos dairėsi į visas puses. Tai buvo nepanašu į ją.

Tomas atrodė lyg ką tik iš miegų. Nudūręs akis, stebeilijo į savo aulinius batus tarsi saugodamas, kad nepabėgtų. Nešdamas ir nešdamas daiktus, skaičiavo vadinamuosius kraustulius. Medines dėželes, maišus ir skrynias.

Olė nešė taip pat, tačiau pajuokaudamas ir dėdamasis tikru vyru. Vilkėjo švarką su dviem blizgančių sagų eilėmis ir mūvėjo naują kepurę su snapeliu.

Kai viską reikėjo sugabenti j garlaivio denį, Isakas pasakė padėsiąs Tomui ir grįšiąs į krantą atsisveikinti. Bet taip ir nepasirodė.

Sara atrodė kone susenusi, kasą buvo apsukusi aplink galvą. Įsitvėrusi pintinės, ėjo ratu ir spaudė žmonėms rankas. Apkabindavo, pasakydavo žodį kitą. Bet labiausiai kabinosi į savo pintinę.

Kai atėjo Karnos eilė, suplokštėjusiu ir sumenkusiu veidu ji iškilmingai paspaudė ranką ir pasakė „sudie“. Karna krūptelėjo, nes ligi tol nebuvo girdėjusi, kad Sara kam nors būtų sakiusi „sudie“.

Ji neišspaudė atsako, tik žemai tūptelėjo. Tai darydama suprato, kad niekada anksčiau nebuvo tūptelėjusi Sarai.

Hana ir Olaisenas atvažiavo briku, kuris sustojo prie aukštos dėžių stirtos tolėliau trapo.