Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Tą dieną, kai gandas nuaidėjo visu garsumu, spigino penkiolikos laipsnių šaltis ir dar ankstyvą popietę pasirodė šiaurės pašvaistė. Paštininkas, apibūdindamas ir dangų, ir Olaiseną, tarė:

— Šėtoniškas, nors ir pašventintas bažnyčioje!

Paštininkas neretai pirmasis išpranašaudavo nelaimę. Ir anksčiau buvo matęs advokato laiškų. Storieji adresuoti Olaisenui. Plonieji — poniai Dinai.

Telegrafistas išmanė savo sritį. Žinojo apie transakcijas iš Vokietijos banko. Skaičiai nekėlė abejonių. Tokie pat aiškūs norvegiškai, kaip ir vokiškai. Detales išsiaiškinti sunkiau. Jis nebuvo apdovanotas gabumais kalboms ir neturėjo teisės kalbėti apie tai, ką žino. Tad reikėjo tik stebėtis, iš kur žmonės taip viską suuodžia. To negalėjai nuginčyti.

Daug kas buvo matęs advokatą Brinką išeinantį iš „Grand“ viešbučio su dokumentų aplanku po pažastimi. Vidury dienos. Tai nežadėjo nieko gera.

Tada žinia suskambo visų lūpose. Ponia Dina atsiėmė kapitalą iš laivų statyklos. Banko valdytojas atsisakė suteikti Olaisenui kreditą, ir dvylikai žmonių iškilo grėsmė netekti darbo. Stranstedas kunkuliavo nuomonėmis, krypstančiomis į skirtingas puses. Be atvangos dribo sniegas. Anglių kainos išaugo, jaudinamai padvelkė katastrofa.

Tiesa, apie Olaiseno žlugimą laikraštis tylėjo. Iš pradžių. Bet netrukus ėmė rašyti. Laikraštį žmonės graibstyte graibstė. Nenorėjo nieko praleisti. Kas nors svarbaus galėjo būti kokioje užslėptoje žinutėje.

Kieno atlyginimas priklausė nuo Olaiseno piniginės, puoselėjo viltį. O tiems, kas užuodė tikrą, neišgalvotą tragediją, atėjo geri laikai.

Tiek visko reikėjo išklausinėti ir išpasakoti. Per juodžiausią tamsą žmonės išsiruošdavo į svečius, kad tik neatsiliktų nuo įvykių.

Skelbimas laikraštyje buvo ne toks, kokio žmonės tikėjosi. Antraštė atrodė sensacinga: „Ponia Dina Bernhoft išperka disponento Vilfredo Olaiseno dalį laivų statykloje, elinge ir garlaivių krantinėje“. Paantraštė skambėjo taip: „Jokio bankroto! Darbo vietos Stranstede išsaugotos!“

Tiems, kas perskaitė visą straipsnį, tapo aišku, jog disponentui nebuvo kito kelio savo būstui išgelbėti nuo varžytinių. O perskaitė dauguma.

Dabar disponentas galėsiąs išsaugoti du savo garlaivius ir saugiai tūnoti aukštumoje su vaizdu į kadaise jo pastatytą krantinę ir laivų statyklą.

Dėl antraštės ne vien Holės pardavėjai prasprūdo, kas buvo parašyta apie moterų judėjimą. Apie „Moterų nekentėjo romaną“ ir nemokamas knygeles „Čigonės kerštas“.

Pastarąja „Senjos naujienos“ bandė prisivilioti daugiau prenumeratorių. Tačiau laikas reklamai buvo nevykęs. Retas kuris atkreipė į ją dėmesį, nes labiausiai visiems rūpėjo, jog ponia Dina išgelbėjo Stranstedą.

O tie, kurių namuose vyravo tvarka ir laikraščiai tą pačią dieną būdavo išnešami į garsiai neskelbiamą vietelę kiemo gale, taip ir nepamatė straipsnio apie moterų judėjimą.

Kad nuosavas Olaiseno laikraštis apie pralaimėjimą kalbėjo kiek švelniau, buvo natūralu. Vilfredui Olaisenui, šiaip ar taip, tebepriklausė didžioji dalis akcijų.

Užtat nevaržomai galėjo reikštis konkurentai. Po keleto dienų buvo rašoma, jog tam tikri visuomejjės sluoksniai išreiškę abejonę, ar Olaisenas toliau gali valdyti vietinio laikraščio kapitalą, būdamas nepatikimas verslininkas.

Olaisenas pats paskelbė paneigimą antrašte: „Piktos paskalos apie mano verslą“. Jis įtikinėjo tebesąs mokus. Tik įžvelgęs būtinybę apriboti savo pajėgumus.

Tą pačią dieną laikraštyje per dvi skiltis pasirodė skelbimas:

„Hanos Olaisen drabužių salonas. Siūlau susipažinti su plataus asortimento kalėdine kolekcija. Siuvame iš lygaus ir grublėto bajaus, visų spalvų angliškos odos. Bet kokios rūšies apdarų užsakymai atliekami greitai, pagal atsiųstus matmenis arba drabužius.“

Vyriausiasis sūnus, Rikardas, beveik viską sužinodavo mokykloje ir gatvėje. Tai, ko neišgirsdavo namie. Kasdien pareidavo kruvinas, suplėšytais drabužiais.

Jaunesnieji gyveno nerūpestingai, globojami Saros ir auklės. Bet ir jiems žmonės negailėdavo garsių pastabų ar ilgų, iškalbingų žvilgsnių. Artimo meilė pasireiškia įvairiais būdais.

Pederis Olaisenas atsidūrė tarp kūjo ir priekalo. Vilfredo namuose jam aiškiai būdavo pareiškiama, kad su Grenelvais jis negali turėti nieko bendra. Dina Grenelv — blogiau už šakalą ar net vilkolakį. Kas, kad pasirašinėja Bernhoft pavarde.

Nors Pederis tiksliai nežinojo, kas būdinga tokių žvėrių elgsenai, jį tai varė į neviltį.

Laivų statykloje jis juto kai ką kita, nors niekas tiesiai jam to nesakė. Jis — Olaisenas, vadinasi, nepatikimas.

Pederiui atrodė beprasmiška aiškinti Vilfredui, kad jis turi darbą, į kurį privalo eiti, nesvarbu, kam priklauso įmonė.

Galvoje sukosi tik viena mintis. Karna. Šakalės ir vilkolakės anūkė. Jis suprato, kad turi pasitelkti sugebėjimus, kurių lig tol jam neprireikė.

Benjaminui netrūko darbo susipažįstant su mažais ir dideliais valsčiaus reikalais. Susirinkimai ir pokalbiai su žmonėmis, sutiktais gatvėje, atimdavo vis didesnę dienos dalį. Išleidęs paskutinį pacientą, tuoj pat puldavo ieškoti palto. Anai ir Karnai numesdavo vis tą pačią frazę: „Kai tik atsiras laiko...“

Ana kelis kartus bandė su juo pasikalbėti apie Karnos ateitį. Bet sulaukdavo tik skubių padrikų sakinių. Ji įtarė, kad jis klausosi iš tiesų negirdėdamas, ką ji sako.

Kai jis būdavo namie, gąsdindavo ją išsiblaškymu. Tarsi nuolat būtų pakeliui į kitą kambarį, kitą vietą. Lyg visą laiką planuotų pokalbius, bet ne su ja.

Ana pamatė, kad gyvenimas su Benjaminu tapo be galo panašus į jos tėvų gyvenimą. Jie nebekalbėdavo tarpusavyje, jei nebūdavo draugijoje.

Miegojo vienoje lovoje. Bet atstumas buvo toks didelis, jog tik per miegus leidžiami garsai jiems primindavo apie vienas kitą. Jis akivaizdžiai miegodavo geriau negu ji. Juk neimsi priekaištauti miegančiam vyrui.

Vieną vakarą prieš pat Kalėdas buvo vieni kambaryje. Ana žinojo, kad netrukus jis pakils ir išeis į kažkokį susirinkimą.

Ūmiai be jokios įžangos ji pareiškė:

— Vasarą važiuosiu į Kopenhagą.

Pasakė be jokio kaprizo. Jokio įžūlumo. Bet tikėjosi, kad jis sulankstys laikraštį. Blogiausiu atveju suirzęs tėkš jį į šalį. Geriausiu atveju pasakys, kad važiuos kartu.

Bet jis nepasakė nieko. Net nepakėlė akių nuo laikraščio. Ji atsistojo ir nuėjo prie lango. Palaukė.

Laikraštis sušnarėjo. Tikriausiai pervertė puslapį. Tada ji suvokė, kad jis neišgirdo, ką ji pasakė.

Dar valandėlę pastovėjo, tada atlapojo langą į žiemą. Pavyko ne iškart, nes buvo prišalęs. Ant palangės užkėlusi koją, kulniuku spyrė į rėmą.

— Betgi, Ana, čia pakanka oro! — pasigirdo iš už laikraščio.

— Kas iš to, jei aš dūstu, — atsakė ji.

Nesidairydama atgal, užsilipo ant palangės. Aukštielninka griuvo į kažką minkšta, šalta ir drėgna. Užsimerkė ir pagulėjo. Tada pamažėliais ratu ėmė sukti rankas ir kojas.

Kol jie gyveno Reinsnese, kiekvienų Kūčių rytą jos šitaip žaisdavo su Karna. Ir ne tik per Kūčias. Čia, Stranstede, niekas nekūrė angelų. Čia leidaisi dusinamas.

Ji giliai įtraukė oro. Sulig kiekvienu judesiu sniegas skverbėsi po drabužiais. Ji jau buvo sušlapusi sprandą. Kaip plūduriuoti vandenyje? Arba skendėti vienoje naujosios melodijos, kurią ji grojo su Dina, frazėje? Smetana. „Aus der Heimat“.

Ji ėmė niūniuoti. Niūniavo. Atsimerkė ir įsižiūrėjo į violetinį žiemos dangų su žvaigždžių miriadais. Jame regėjo visus savo gyvenimo ženklus, bet negalėjo išsiaiškinti jų prasmės.