Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

— Anokia laisvė, jei žmogus nenori, — atsakė Ana.

— Maniau, mes panašiai mąstome apie Karnos ateitį?

Tėtis kalbėjo su Ana pro sukąstus dantis. Kai ji neatsakė, jis pašaipiai pridūrė:

— Ji gali išvažiuoti ir sugrįžti, tada pažiūrėsim, ar vadinamoji meilė atlaikys.

Anos lūpų kampučiai trūktelėjo, smakras sudrebėjo.

— Man rodos, neteisinga dalyti jausmus porcijomis, kaip judu su Dina elgiatės, — priklausomai nuo laiko ir vietos. Jūs apskaičiuojate nuostolius ir naudą. Ir tu, Benjaminai! Apskaičiuoji, kas apsimoka. Kas gali praversti. Turėti mane atrodė pravartu. Be to, pati atvažiavau. Todėl ir vedei. Bet meilė, Benjaminai Grenelvai, yra dovana. Ją reikia puoselėti. Gyvenime ji gali ateiti vėlai arba anksti. Bet ji neskirta žmonėms, kurie lyg karo belaisviams skirsto davinius. Tai jėga, kurią gali patirti tik tie, kas sugeba viską atiduoti ir viską paimti. Dėl to gyvenu tarp svetimų žmonių. Dėl meilės. Pastaraisiais metais gaudavau tavo davinius. Daktarui Grenelvui viskas savo laiku. Dabar — viršaičiui. Aš dėkoju. Ir galiu pasakyti, buvo verta tai išgyventi! Metus, savaites, dienas! Meilė verta visos pasaulio vienatvės!

Tėčio veidas buvo tuščias juodraščio puslapis.

Karna turėjo išeiti. Lauk.

Atsisukusi pamatė, kad tarpduryje stovi močiutė. Ji pribėgo ir prigludo prie jos.

Tapo tylu. Vienintelis garsas, kurį ji girdėjo, buvo močiutės širdies plakimas.

— Protingai pakalbėjai, Ana! — pagaliau tarė močiutė, laikydama Karnai už sprando.

Niekas neatsakė.

— Suprantu, kad iš tiesų tai buvo skirta tik judviem, nors paminėjai visą giminę. Bet man pasidarė taip smalsu, jog neiškenčiau neįėjusi. Nelabai gražu iš mano pusės, bet pamokoma...

Ana kiek susigūžė, bet vėl atsitiesė.

— Turiu pripažinti, kalba mane sujaudino. Tau, Benjaminai, teks atsakyti už save, — tarė močiutė. Balsas buvo visai kitoks nei širdis. Ji stipriai kalė Karnai į skruostą.

Ana nuėjo prie lango. Tėtis liko stovėti vienas kambario viduryje. Tikriausiai nekrustelėjo nuo tada, kai Ana prabilo.

Močiutė žiūrėjo tai į vieną, tai į kitą.

— Šiaip ar taip, man reikia didelės taurės portveino. Arba ko nors stipriau, su kava. Tos kalvos— gryna katorga. Būtų man dvidešimt penkeri, nusipirkčiau žirgą. Kad nereikėtų varginti kojų kopiant į daktaro namus. Bet dabar geriau vaikščioti pačiai, nei tramdyti arklį.

Tėtis pabudo. Nuėjęs prie spintos, ištraukė ropinę ir taures. Kai norėjo įpilti, vieną taurę išmetė ant grindų.

Jis žengtelėjo atgal. Sustojo ir žiūrėjo į stiklo šukes. Tada padėjo ropinę ir, matyt, pamiršo, ką veikia.

Karna paleido močiutę ir priėjo prie jo. Jis jos nematė. Tik stypsojo. Ji pripylė likusias taures. Atidarė spintą, surado trečią ir ją pripylė.

Niekas dar nepratarė nė žodžio.

Karna padavė tėčiui taurę, jis paėmė nežiūrėdamas. Tada ji nuėjo prie Anos palei langą ir prie močiutės. Padavė joms taures. Buvo gera ką nors veikti.

Kai niekas nepradėjo gerti, ji turėjo nutraukti tylą. Atsistojo šalia tėčio, susinėrė ant pilvo rankas ir tarė:

— Į sveikatą!

Dina išmetė Olaiseno kontoros baldus ir įsigijo naujus. Įstatė dvigubas duris, kad nuslopintų triukšmą iš apačios, ir pakabino užuolaidas. Įsikūrė. Valdė. Įsakinėjo. Tikrino sąrašus. Nieko nelaukusi, atleido du veltėdžius.

Vyrai visada prieš ją nukeldavo kepures, taigi nebuvo nieko nauja. Bet kai jie ėmė lankstytis, ji šiurkščiai paliepė liautis ir verčiau užsiimti darbu.

— Kas negali sveikintis dirbdamas, tegu nesisveikina, — pasakė ji.

Jie jos bijojo labiau nei Olaiseno, kuriam atiduodavo pagarbą kaip alaviniai kareivėliai. Tą patį pirmadienį, kai atsikraustė, šeštą valandą ryto ji pasikvietė meistrą ir viską iškamantinėjo.

Priešpiet pasišalino, bet jie girdėjo ją baladojantis ir trankantis kontoroje.

Ji įsigijo sukamąją kėdę. Neregėtą baldą, kurį jie mielai būtų išbandę. Bet nekviesti nedrįso ten užeiti. O kai pakviesdavo, ten sėdėdavo ji.

Olaisenas daugiau dėmesio skirdavo aprangai nei kontoros apstatymui. Ponia Dina sugebėjo ir viena, ir kita. Be to, išmintingai sumąstė, kad jiems reikia padoraus stalo ir kėdžių. Iki tol jie valgydami išsidrėbdavo ant kokios dėžės ar šiaip kur papuola.

Šeštadieniais ir laivo nuleidimo į vandenį proga ji duodavo išgerti. Dalyvaudavo ir pati. Po darbo valandų.

— Už gėrimą atlyginimo nemoku, — sakė ji.

Keisčiausia vis dėlto buvo, kad jiems nurodinėja moteris. Tai prieštarauja gamtai! Bet ką dabar padarysi?

Vieną dieną meistras burbtelėjo, kad Olaiseno laikais sąrašus paruošdavę tą savaitę, kai prasidėdavo darbas. Ir to pakakdavę.

Tada ji pliaukštelėjo jam delnu per petį ir tarė:

— Niekas tau nedraudžia laikytis Olaiseno papročių. Pas Olaiseną. Bet tada laivų statyklai mums teks susirasti kitą meistrą!

— Sijonuotas velnias! — sumurmėjo jis, kai ji išėjo.

Bet niekada daugiau neužsiminė apie Olaiseno laikus.

Jie nelabai žinojo, ko galima iš jos tikėtis. Tačiau nujautė, kad ji jų pusėje.

Liepė jiems plauti grindis ne kartą per savaitę, bet kiekvieną dieną. Vieni šaipėsi, kiti keiksnojo. Bet po poros savaičių suprato naudą. Pasidarė įmanoma kvėpuoti kasdien. Ne tik pirmadieniais.

Olaisenas, gavęs didelį užsakymą, išplaukdavo „Gulbe“ su „dičponiais“ gerti punšo. Kai jie baigdavo dienos darbą, ponia Dina nulipdavo iš kontoros ir garsiai perskaitydavo skaičius ir užsakymą. Tada pasiūlydavo išgerti. Ne daugiau kaip po vieną.

To pakakdavo nuotaikai pakelti. Paskui jie eidavo namo šva- rintis. Net neapgirtę. Skaidria siela ir lyg sudaužytu kūnu. Kartą, kai skaičiai buvo ypač geri, ir jiems šis tas nubyrėjo. Ji apie tai neužsiminė. Tik po to, kai užlipo į viršų, liepė Pederiui padalyti.

Kai jie puolė dėkoti, ji tik sumosavo ranka ir pasakė „į sveikatą“. Jei nebūtų moteris, būtų galėję pasakyti, kad ji — šaunus vyrukas.

Po Naujųjų metų Pederis atėjo ketvirtadienio apskaitos į „Grand“ viešbutį. Jie dirbo kaip anksčiau, nors dabar galėjo būti kontoroje.

Atrodė prislėgtas. Buvo sugalvojęs, ką sakys, nes turėjo pasiprašyti atleidžiamas.

— Nori išeiti iš darbo? Kodėl?

— Vilfredui atrodo nepakenčiama, jog dirbu priešininkui.

— Priešininkui?

— Taip, arba konkurentui. Jis taip sako.

— O tu?

— Aš turiu išeiti iš darbo.

— Kad įtiktum broliui?

— Ne, kad galėčiau šį tą nuveikti.

— Ar tai geriausias būdas šį tą nuveikti?

— Priklauso nuo to, kaip žiūrėsi arba kiek turi kišenėje.

— Ir ką manai daryti, kad papildytum kišenę?

— Vėl plaukiosiu. Vilfredo garlaiviu. Jis nori, kad gabenčiau jauką ir panašiai.

— Vadinasi... Skolinaisi pinigų mokslui, kad galėtum gabenti jauką?

Pederis nunėrė galvą ir susidėjo rankas už nugaros.

Dina sėdėjo už stalo ir žiūrėjo į jį.

— Prašau atleisti. Bet man nedera pyktis su broliu.

— Ar tai vienintelė priežastis?

Jis pakėlė galvą ir pažvelgė jai tiesiai į akis.

— 1Ne. Mudu sudarėme sandėrį, Vilfredas ir aš.

— Kas tai per sandėris?

— Aš nedirbsiu pas ponią Diną, bet galėsiu matytis su Karna. Jis giliai įkvėpė ir nebežinojo, kur dėti rankas. Porą kartų jos

buvo beslystančios į kišenes. Bet jis susigriebdavo. Ir taip viskas gan blogai.

Tada ji nusikvatojo. Iš širdies. Atlošusi galvą.

— Štai kaip! Nuo kada Vilfredas Olaisenas pasidarė mano anūkės globėju?