Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Jis gavo raktą ir buvo palydėtas į kambarį, tačiau bagažą nešė pats. Patarnautojai vis tiek davė keletą erių už vargą.

Likęs vienas kambaryje, atvėrė langą ir sustojęs apžvelgė miestelį ir uostą.

Gatve žingsniavo dvi moterys. Viena iš jų buvo plačiakrašte skrybėle. Kai jos priėjo prie namo, jį pasiekė žemokas jos balsas.

Jis iš lėto atsitraukė nuo lango.

Pabeldusi į duris, patarnautoja atnešė sumuštinių ir kavos. Ar dar ko nors pageidausiąs, iki virtuvė užsidarys nakčiai?

Ne, dėkui, nieko nereikia. Bet norįs sužinoti, ar galės patekti į viešbutį, jei pasivaikščiojęs vėlai grįžtų.

Kaipgi kitaip — niekas nepaliekamas už durų. Tik eiti turės pro virtuvę, jei pagrindinės durys bus užrakintos. Iš kamaros pateksiąs į viešbučio koridorių.

Jis stovėjo vienmarškinis, prasisagstęs liemenę. Tvirtai sudėtas, bet ne darbininkas.

— Ar daug turite klientų?

— Aštuonis. O ketvirtadienį bus užimti visi kambariai. Bet surasime ir jums vietos. Jei norėsite pasilikti.

— Dar nežinau. Tokiu atveju gal įmanoma gauti didesnį stalą prie lango? Kad būtų patogu dirbti.

Galbūt jis galėsiąs persikelti į kambarį antrojo aukšto mansardoje. Ten stovi didesnis stalas. Ji pasidomėsianti.

Ne, nereikia, jam patinka ir čia. Gražus vaizdas pro langą. Stalą galėtų pats užsinešti laiptais.

Patarnautoja pažadėjo pagelbėti kuo įmanydama. Parūpinti stalą neturėtų būti sunku. Ką čia dar norėjusi pasakyti? A, buvo pamiršusi, kad jis turi įsirašyti į svečių knygą. Kokia bus pavardė?

— Įsirašysiu pats rytoj per pusryčius, — tarė jis.

Patarnautoja suglumusi tūptelėjo ir išėjo.

Birželis! Nėra prasmės laukti, kol sutems. Ne čia.

Kažkur name jis išgirdo violončelę. Atvėrė duris, kad geriau girdėtųsi, bet paskui vėl jas uždarė.

Kai viskas nurimo, jis užsivilko paltą ir nulipo laiptais. Budriai, lyg vengdamas ką nors sutikti.

— Nenorėjo įsirašyti? Ir neprisistatė?

— Sakė, įsirašys rytoj.

— Mes turime žinoti, ką priimame po savo stogu.

— Mačiau jį išeinant. Ar palaukti, kad grįžęs įsirašytų?

— Ne. Eik gulti. Bet paprašyk Bergljotą pasaugoti, kad prieš išvažiuodamas susimokėtų. Negerai, kai bevardžiai klientai gyvena kreditan.

Ji nekantriu mostu parodė patarnautojai išeiti iš kambario.

Privačiąją viešbučio dalį sudarė du kambariai antrame aukšte. Svetainė su durimis j miegamąjį. Svetainės langai žiūrėjo į uostą ir gatvę.

Ji matė jį sugrįžtant. Aukštas kumptelėjęs vyras priminė kažką, ko ji negalėjo įvardyti. Skrybėlė paslėpė veidą.

Ji sėdėjo prie atviro lango ir rūkė sekdama jį akimis. Jo eisena buvo kažkuo pažįstama.

Jakobas? Nejau jis? Kažkas sąmonėje ją perspėjo. Ne dėl to, jog negali matyti Jakobo. Bet dėl to, jog šis vyras akivaizdžiai priklauso realybei. Kuo labiau artėjo, tuo darėsi tikresnis.

Ji sudrebėjo. Užgesino cigarą ir atsitiesė, kad geriau matytų. Kai jis atsidūrė ties langu, ji įkvėpė ir persisvėrė pro langą, norėdama pasakyti, kad atidarys jam duris. Bet neištarė nė žodžio.

Jis ją pamatė. Nusiėmė skrybėlę ir pakėlė akis.

Tada Dina jį atpažino.

Jie susitiko apytamsiame koridoriuje.

Kas sakoma po tiek metų?

Jų niekas nematė. Nesistebėjo jų elgesiu. Galbūt todėl abu pamiršo pasisveikinti, nors būtų buvę natūralu.

Jis akimirką pastovėjo rankoje spausdamas skrybėlę ir ją nužvelgė. Tada linktelėjo ir ėmė lipti laiptais.

Ji nusekė įkandin.

Kai jis ketino kopti aukštyn į palėpę, ji be žodžių suėmė jam už rankos. Mostelėjo galva į privačiosios dalies duris.

Dvejodamas jis įžengė į vidų. Lyg būtų liovęsis sapnuoti ir išvydęs save kitoje vietoje, negu buvo užmigęs.

Ji užvėrė duris.

Nuo įlankos pusės čaižiai suūkė laivo sirena. Tada viskas nutilo. Lyg uždaryti jie stovėjo ir žiūrėjo vienas į kitą. Jis — ta pačia išsiblaškėlio išraiška. Ji susikaupusi. Rodės, surado būdą nutraukti tylai — pasisiūlė paimti jo paltą.

Jis pamažu nusivilko. Judesiais, lyg būtų varomas laikrodžio mechanizmo.

Ji atidarė duris į miegamąjį ir padėjo paltą ant lovos. Durys liko praviros.

Jis pamanė, jog ji išlaikė Reinsneso laikų įprotį miegamąjį naudoti bet kam. Šiandien ten padėjo jo paltą. Galbūt ji vis ta pati? Tik vyresnė.

Jie dar nepasisveikino. Vis tiek per vėlu.

Jis apsižvalgė kambaryje.

Vidinių sienų kertėje atremtos dvi violončelės. Viena dėkle. Dar stovi keli bydermejerio baldai. Sofa, keturios kėdės, sekreteras su spintele ir knygų spinta. Prie vieno lango rūkomasis staliukas ir du gilūs krėslai su pufais.

Abipus sekretero kabojo po paveikslą. Iš vieno į jį žvelgė graži tamsiaplaukė švelnių veido bruožų moteris. Ji stovėjo įsitvėrusi tinklų.

Kitame paveiksle sėdėjo nuoga žaliai švytinti mergina su balta violončele. Jis priėjo artyn ir ant plokštelės perskaitė pavadinimą: „Vaikas, grojantis savo liūdesį“.

Virš sofos kabančiame paveiksle buvo pavaizduotas didelis medis, metantis šešėlį ant jaunuolio, kuris prieš saulę arė juodą dirvą.

— Vadinasi, įsitvirtinai Stranstede? Su viešbučiu ir laivų statykla? — tarė jis.

— O tu iš Amerikos radai kelią namo?

Jis linktelėjo. Jos balsas nepasikeitęs. Lyg nuo tada, kai matėsi paskutinį kartą, ji nebūtų kalbėjusi. Tarsi balsas būtų laikytas suvyniotas, nenaudojamas, o dabar suskambęs ta pačia gaida kaip anuomet. Žemas, aštrus.

Ji priėjo prie bufeto, išėmė dvi taures ir ropinę. Pripylė ne- klausdama, ar jis nori. Jis paėmė mandagiai nusilenkdamas.

Jie atsistojo per porą žingsnių vienas nuo kito, pakėlę taures. Kambarys buvo erdvus.

— Madera? — paklausė jis.

— Madera. Ar gera?

— Gera.

— Sveikas atvykęs!

— Ačiū!

Ji mostelėjo, ir jis atsisėdo. Ne prie lango, kur ji parodė. Bet ant sofos. Kambario gilumoje.

Ji atėjo iš paskos. Atsisėdo ant kėdės priešpriešiais.

Jis tikėjosi, kad ji paklaus, kodėl telegrama ar laišku nepranešė atvykstąs. Bet ji nesiteiravo. Tikriausiai laukė, kad paaiškintų neklaustas?

— Kaip Reinsnesas? — be įžangos tarė jis.

Matė, kad ji to tikėjosi. Greitai atsakė:

— Reinsnesą perėmė Benjaminas.

Jis nudelbė akis į taurę ir pastatė ant stalo.

— Gavai žinią iš advokato? Nebuvau tikra, ar adresas teisingas, — pridūrė ji.

— Taip, laišką gavau.

Jis tikėjosi, kad ji praneš, jog palikimo klausimą laiko išspręstą, nes jis neprotestavo. Bet ji nepasakė.

— Juk jis neūkininkauja?

— Ne, Benjaminas — apylinkės gydytojas. Galbūt žinai?

Jis linktelėjo. Bandė nuspėti, apie ką ji mąsto, bet neįstengė.

— Reinsnesas neturi ateities?

— Dabar taip atrodo. Bet gali ir kitaip pakrypti. Tikriausiai ne šiaip sau klausi?

— Noriu prašyti, kad man būtų leista kurį laiką ten pagyventi. Nemokamai.

Jis matė, kad ji viduje verda. Iš vyzdžių, šnervių, vos pastebimo lūpų krusčiojimo.

— Benjaminas apsidžiaugs. Laikyti tuščius namus nėra gerai.

— Norėjau pirma tavęs atsiklausti.

— Suprantu.

— Tikrai? — paklausė jis.

Ji žiūrėjo į jį.

— O gal ir nesuprantu.

Ji nusileido. Nė už ką nebūtų to padariusi, kai jis matė ją paskutinį kartą.

Lyg atspėjusi jo mintis, ji pasuko kalbą kitur.

— Sveikai atrodai.

— Ačiū, tu taip pat. Metai tavęs nepalietė.

Jam palengvėjo, kai pokalbis pakrypo kita linkme. Jis, beje, buvo atviras. Anuomet niekada nedrįsdavo į ją pažiūrėti. Bijodavo, kad neištrūks. Reikėdavo tiek nedaug. Ir ji atsidurdavo baisiai arti.