Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Kol jie sėdėjo netardami nė žodžio, jis pajuto švelnumą. Gal tai senatvė?

— Stinė parašė iš Viskonsino, kad ten pastoriavai.

— Keletą metų, bet paskui mečiau tą darbą.

— O?

— Iš tikrųjų ne pats nusprendžiau tapti dvasininku.

— Tavo mama taip norėjo, jei gerai pamenu.

— Pameni gerai.

Vėl stojo tyla. Ji pakėlė taurę ir linktelėjo. Jis pasekė jos pavyzdžiu.

— Stinė rašė, kad parapija labai tave mylėjo.

— Štai kaip.

— Vis tiek išėjai?

— Išvykau į Mineapolį. Mokiau norvegus. Pardavinėjau gaisro draudimo polisus.

Ji šūktelėjo iš nuostabos.

Jis nusijuokė. Bet nesuglumo.

— O dabar nori grįžti namo į Reinsnesą ir pažiūrėti, ką gali ten nuveikti?

— Ne, — ramiai atsakė jis.

— Ne?

— Jei dabar man priklausytų Reinsnesas, jausčiausi kaltas, jog ūkis merdi. Džiaugiuosi to išvengęs. Vis tiek galima sugrįžti.

— Teisybė. Aš juk irgi grįžau.

— Tu įsikūrei naujoje vietoje. Man pasakojo apie tavo verslą. Ruoši Stranstedą naujiesiems laikams? Tau sekasi.

— Skambūs žodžiai, Johanai.

— Ne, kodėl gi?

Išgirdęs, kaip ji ištarė jo vardą, jis nuleido akis. Galbūt ji tokia pat vieniša kaip ir jis?

— Naujieji laikai neatnešė nieko gero Reinsnesui. Benjaminas išnuomojo žemę ir tvartą. Iš išorės trobesiai atrodo kaip anksčiau. Bet niekas ten negyvena. Viską užkalėme ir užrakinome. Kartais ten nuvažiuojame. Visi arba kaip išeina. Dažniausiai vasarą. — Ji trumpam nutilo ir gurkštelėjo iš taurės, paskui kalbėjo toliau: — Tikriausiai nori kuo greičiau ten nuvykti?

— Jei nesukelsiu rūpesčių.

— Ką nors paprašysiu tave nugabenti.

— Ar plauksi kartu?

Ji skubiai dirstelėjo į jį.

— Jei keletą dienų palauksi, nusiųsiu tarnaitę visko sutvarkyti. Pats žinai, tuščias namas.

— Ne.

— Ne?

— Tik tu ir aš.

Jis matė, kad sugebėjo išmušti ją iš pusiausvyros. Bet tik akimirkai.

— A, šitaip. Tada pasakysiu tarnaitei, kad grįžtų namo, kai tik atliks darbą.

Jos šypsena buvo tik raumenų trūktelėjimas. Akivaizdu, jog ji vis dar nesuvokia įsakymų. Ir ji nepaklausė, ką jis turi galvoje.

— Ačiū! — tarstelėjo jis ir pažiūrėjo į kišeninį laikrodį. Kadaise jis priklausė Jakobui. Tada ištuštino taurę ir atsistojo.

Žengdamas durų link, prisiminė paltą ant lovos. Bet nepaprašė. Ji nepriminė. Leidžia jam išeiti be palto?

Bet kai jis suėmė durų rankeną, ji atsainiai tarstelėjo:

— Paltas.

— Taip.

Ji mostelėjo galva miegamojo link.

Jis palaukė, bet ji nesiruošė jo atnešti.

— Teisybė, — tarė jis ir paleido rankeną.

Savotiškas kerštas ar sena aistra? Jis nežinojo. Apsimetė, jog eina pasiimti palto, bet priėjo prie jos. Suėmė ją už liemens ir įsitraukė vidun. Taip gali elgtis vyras, neturintis ko prarasti.

Jis užklupo ją netikėtai. Ji leidosi nuvedama. Prie amerikietiško kirpimo palto. Didele apykakle. Ir skrybėlės.

Paskutinį sykį vadovavo ji. Dabar — jis. Iškart pajuto kvapą. Ne tokį, kokį prisiminė. Ne tokį laukinį. Civilizuotesnį. Pasaulis ir keliai paliko pėdsakus.

Ji atsargiai išsivadavo. Uždėjo delną jam ant rankos ir stumtelėjo nuo savęs. Ne priešiškai. Veikiau darydama užuominą, jog jis per daug priartėjo. Nuo kada ji ėmė vartoti užuominas?

Jis pasiėmė paltą ir skrybėlę. Išėjęs į svetainę, porą kartų apsisuko. Žvalgydamasis.

— Turi gražius kambarius. Ačiū už vaišes! Labanakt, Dina!

Benjaminas gatvėje sutiko Sarą. Pagaliau pasitaikė proga.

— Laba diena! — linksmai pasisveikino pasukdamas tuo pačiu keliu. Paėmė jos pintinę ir paklausė, kaip einasi.

Ji nustebusi dirstelėjo į jį.

— Ačiū, kad klausi! Gerai! Ar tau ne į kitą pusę?

— Niekur neskubu. O kaip ten, viršuje? Kaip sekasi? — pasiteiravo jis.

— Ji beveik neišeina iš namų, tada viskas gerai, — atsakė ji. Bet jis pajuto neviltį.

— Kuo būtų galima padėti? — paklausė jis.

Kažkas praėjo pro šalį.

— Jeigu net Dina negalėjo jai pagelbėti, aš nebežinau... Kartais ima atrodyti, kad ji su viskuo susitaikė.

— O jis?

— Po to, kai prarado laivų statyklą, nusiteikęs nekaip. Bet kurį laiką paliko Haną ramybėje.

— Praneši mums, jei kas atsitiks?

— Taip, jei ištruksiu. Bet tada viskas būna pasibaigę, tu juk žinai.

Jis linktelėjo.

— O kaip tu? — paklausė jis.

— Aš? Taip pat niekur negaliu išeiti. Jis ir mane saugo. Jei jam pradėtų nors kiek sektis, nuotaika, manau, pasitaisytų.

Jis sustojo ir atidavė jai pintinę. Tada stovėjo žiūrėdamas, kaip ji klibinkščiuoja į kalną.

Ana paštu nusiuntė laišką Hanai ir Vilfredui Olaisenams. Klausė, ar negalėtų Reinsnese kartu atšvęsti Joninių. Abi šeimos. Primygtinai prašė. Pabrėžė, kaip sunkiai nesantaiką pakelia jaunimas. Karna ir Pederis. Gal galėtų pirmiausia juos pakviesti į daktaro namus? Tik juos keturis? Laiškas buvo adresuotas Vilfredui. Atsakymo neatėjo.

Haną labai retai kas nors matydavo. Pardavėja ir siuvėja buvo atleistos iš darbo. Pakeliamos užuolaidos parduotuvės lange beveik visada buvo nuleistos. Giedrą dieną galėjai įžiūrėti per geltoną drobę persišviečiantį užrašą: „Prašom užeiti“. Bet jis negaliojo.

Olaisenas ilgainiui virto savo paties šešėliu. Bet vaikščiojo į redakcijos posėdžius. Retkarčiais ateidavo į krantinę pasitikti kokio verslo partnerio. Bet pats net savo laivais retai plaukiodavo. Žmonės tarėsi žiną, jog viename iš kambarių jis įsirengęs kontorą.

Benjaminas pamanė, jog kaip tik dėl tos priežasties jis visuomet yra namie ir valdo padėtį. Nebesklido gandai, jog jis muša žmoną. Kita vertus, nebuvo kalbama ir nieko gera. Žmonės apgaubė Olaisenus tyla.

Užtat jie nukreipė žvilgsnius į Johaną Grenelvą. Grįžusį namo, pamačiusį pasaulio.

Benjaminas sunkiai jį atpažino. Neprisiminė tokio Johano, koks buvo dabar. Tai jį suglumino. Tiesa, jie susirašinėjo, kol Benjaminas gyveno Kopenhagoje. Bet kad žmogus taip pamirštų buvęs dvasininkas ir net išsiugdytų humoro jausmą!

Ana nesistebėjo. Dabar turėjo pašnekovą. Benjaminas save įtikinėjo, jog geriau ir būti negali. Tačiau kone kasdien rasdamas

Johaną ir Aną karštai šnekučiuojantis svetainėje, turėjo pripažinti, kad jam tai ne prie širdies.

— Galima justi, jog tas žmogus nuo jaunumės gyveno svetur, — vieną vakarą pasakė Ana, svečiui išėjus.

— Turi galvoje — skirtingai negu kai kurie, vėl grįžę namo? — ironiškai paklausė Benjaminas.

— Ne, ne tai turėjau galvoje, — atsakė Ana ir įsižiūrėjo į jį.

— Ką gi. Kadaise jis buvo atgrasus moralistas.

— Sunku įsivaizduoti. Gal buvai per jaunas suprasti?

— Galbūt. Arba tas žmogus vėliau pasitaisė, — nerūpestingai tarė jis.

Ji neatsakė.

— Džiaugiuosi, kad jis tau patinka, — pridūrė Benjaminas ir paglostė jai skruostą.

— O tau — ne?

— Pirmiausia man reikia šį tą įveikti.

— Ką?

— Pats nežinau.

— Ar negali jam leisti būti tokiu žmogumi, koks yra dabar?

— Galiu, — pasakė jis ir pakilo eiti į lovą.

— Johanas man pažadėjo nueiti pas Olaisenus su linkėjimais nuo Stinės ir Tomo.

— O?

— Kažkam reikia ko nors imtis.

— Dėl ko?

— Dėl abiejų. Dėl vaikų. Jie nelaimingi ir atstumti.

— Olaisenas nori būti atstumtas.

— Niekas to nenori, Benjaminai.

— Ko gero, tu teisi. Kaip visada, — tarė jis ir apkabino ją lipdamas laiptais į viršų.