Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Ar jis nejuto? Pašaipaus žvilgsnio?

Jie varstė vienas kitą akimis. Tada abu pakėlė ranką paimti butelio. Kai jį palietė jos ranka, jis atleido pirštus. Butelis nukrito ant skalūno plokščių. Vynas su stiklo šukėmis ištiško į visas puses.

Tada stojo tyla. Tik alsavimas. Ir jų šešėliai it pabaisos, virpantys ant rūsio skliauto.

— Ar tau kliuvo? — sušnabždėjo jis. Bet aidas čia laukė daug šimtų metų. — Ar tu sužeista? — pakartojo.

Ji neatsakė.

Tada jis žengė prie jos. Prispaudė prie šaltos akmeninės sienos. Giliai širdyje juto savotišką triumfą. Tai vyksta jo valia. Ji niekada nebuvo pajutusi jo valios. Iki šiol.

Jis visą laiką žinojo. O ji? Johanas Grenelvas į Norlaną grįžo ne tam, kad apžiūrėtų prarastą tėvų ūkį. Ne pastorius grįžo prašyti išmaldos iš savo tėvo žmonos.

Iš pradžių ji stovėjo ramiai. Santūriai. Lyg sverdama naudą ir nuostolius. Tada apsivijo rankomis jam kaklą ir prisitraukė prie savęs.

Jis pajuto lyg išsilaisvinimą. Pergalę. Ne prieš ją, bet prieš dvasininką. Susirado jos lūpas. Jo rankos glemžė ją su tokiu geiduliu, kokio nežinojo turįs. Jis plėšė drabužius, lyg jie būtų voratinkliniai. Apnuogino krūtis.

Jų šešėliai lankstėsi, rangėsi ir sukiojosi. Augo ir mažėjo.

Jis užkėlė ją ant statinės prie sienos.

Juto laukinę jėgą. Nei keršto, nei revanšo. Tik širdies plakimą. Sunkius, bejėgiškus tvinksnius. Ir smūgius! Valdingus, tvarius, išlaisvinančius. Geisti savo tėvo žmonos. Jis norėjo geisti ir geidė, mėgavosi tuo.

Paskui rankos, apglėbusios ją, sudrebėjo, o šilta jos oda buvo kaip glamonė. Jis įstengė. Jis grįžo namo.

Jie suvalgė šaltą kepsnį, kurį ji atsivežė. Padažas liko nepašildytas. Ji nepasikeitė. Stovėti virtuvėje ir spoksoti į puodą — ne jai. Bulvių nė vienas nevertino. Jie tebekvepėjo rūsiu. Ir išgėrė beveik du butelius vyno.

Buvo nepakenčiamai šviesu. Velniai griebtų birželį Norlane, pasakė ji. O gal jis?

Iš pradžių jie susėdo valgomajame. Bet ten buvo pernelyg nyku. Taigi teko grįžti prie virtuvės stalo.

Johanas kvatojo. Rimtuolis, turėjęs išvykti į pasaulį, kad išmoktų juoktis. Pjaustė mėsą dideliais gabalais. Davė jai. Jie valgė laižydamiesi pirštus.

Jos suknelės krūtinė buvo atlapota. Niekas jos paskui nebe- susagstė. Jis nenuleido akių. Kramtė.

— Tikriausiai niekada tavęs nepažinojau, — pasakė ji.

— Ir aš ne.

— Kada toks tapai?

Jis pagalvojo.

— Kai man dingtelėjo, jog galiu numirti neišdrįsęs nieko pajusti.

Ji pažvelgė į jį.

— Maniau, bjaurėjaisi manimi. Buvau įsikūnijusi nuodėmė, nepameni?

— Ji ir neleido man nupulti. Labai bijojau, ką pasakys žmonės. Maniau, kad viskas ant akių. Geismas... Nesupratau, kad geismas ir meilė gali būti vienas ir tas pats.

— Ar gali būti tas pats? — paklausė ji.

Jis skvarbiai į ją pažiūrėjo.

— Norėčiau, kad ir tau taip atrodytų.

Jis padėjo mėsos gabalą ir paėmė jai už rankos.

— Ar tau taip atrodė? — pakartojo jis.

— Manai, būčiau buvusi tinkama pastorienė?

— Taip! Jei ne Jakobas...

Jos akyse atsispindėjo liūdna dvejonė.

— Ne, Johanai, būčiau tave sužlugdžiusi, — vos girdimai pasakė.

— Kodėl?

— Tokia jau esu.

Jie sėdėjo rūkomojo krėsluose. Dina pūtė į lubas ratilus. Johanas kalbėjo apie Ameriką. Apie Tomą ir Stinę. Kad jie sunkiai pluša, bet jiems ten patinka.

— Stinė nuo pat jaunystės svajojo. Apie Ameriką, — tarė ji.

— Ar jie ne dėl to išvyko, jog tu sugrįžai?

Ji pakėlė akis, suklususi.

— Kodėl būtų turėję? — ramiai paklausė.

— Nežinau. Bet prieš daugelį metų... tarp tavęs ir Tomo kažkas buvo?

Ji nuėjo į virtuvę, iš ten atsinešė ropinę su vandeniu ir stiklinę. Atsukusi nugarą dideliais gurkšniais išgėrė. Nepaleisdama iš rankos cigaro.

— Mėsa buvo per sūri.

Ji vėl atsisėdo. Narsiai pažvelgė. Lyg jis būtų skolingas atsakymą.

— Ar tarp jūsų kas nors buvo?

— Labai seniai. Ne priežastis išvažiuoti į Ameriką.

— Papasakosi?

Ji papurtė galvą.

— Gaila, kad nepasiėmiau violončelės, — tarė pakildama. Atidarė duris į svetainę ir porą kartų perėjo per kambarį. Grindų lentos vaitojo.

— Maniau, galime kalbėti atvirai? — šūktelėjo jis pavymui.

Bet ji nuėjo į virtuvę ir ėmė kažką tarškinti.

Ką gi, pamanė jis. Čia ir sustojome.

Jis išėjo laukan. Žengė taku ežerėlio link, leisdamas vėjui plakti veidą. Pusiaukelėje išgirdo, kad ji eina iš paskos. Atsigręžė ir palaukė.

Buvo apsivilkusi senus vilkenų kailinius. Plumpino pakalnėn, brydėje palikdama prie žemės primintus šilokus ir rūgštynes. Jis prajuko.

Kai ji uždususi atsistojo priešais jį, vis dar juokėsi.

— Taip šalta juk nėra.

— Eikš! — pasakė ji, čiupo už rankos ir norėjo apsupti jį kailiniais. Jie suvirto į žolę.

Dina išsinėrė iš kailinių rankovių ir apgaubė jais abu. Jie gulėjo spoksodami į plaukiančius debesis.

Jis buvo pakeliui į dangų, vaiskią birželio šviesą. Su kailiniais.

Kiek užsikirsdama ji ėmė pasakoti apie jaunystę Reinsnese po to, kai jis išvažiavo į Kopenhagą. Apie Jertrūdą, kuri vaidendavosi Andreaso prieplaukoje. Apie tai, kaip ilgėjosi Lorcho ir laukė laiškų. Pasivaikščiojimus ant vėliavos kalno. Pašėlusį jodinėjimą su Juodžiu. Jakobą. Kalbėjo apie jį, tarsi Johanas nebūtų jo pažinojęs. Ir lyg pamiršusi, kad jis — Jakobo sūnus. Trumpai papasakojo apie našlę Stranstede.

— Jis buvo kiaulė! — tūžmingai išrėžė Johanas.

— Kas? — Dina pasisuko į jį. Prieš šviesą ji jam atrodė juoda.

— Tėvas. Jakobas!

— A, jis, — burbtelėjo ji.

— Paleistuvis!

Ji pakreipė galvą ir įsižiūrėjo į jį.

— Cit! — tarstelėjo ir įsiklausė.

Jis taip pat įsiklausė. Ką ji girdi? Yrius? Valtis prieplaukoje?

— Jis čia tebėra. Seka mane. Persekiojo visą gyvenimą. Berlyne kurį laiką buvo išnykęs. Bet dabar vėl čia. Ar nejauti?

— Ne! — tvirtai pasakė jis ir palietė ją. Ji dvokė kandžių nuodais. Tai nuo kailinių. Atsidavė senais sudėvėtais laikais.

Jie valandėlę pagulėjo nesakydami nieko.

— Jei tik būčiau parašęs tau iš Kopenhagos, — staiga tarė jis.

— Maniau, bjauriesi manimi.

— Bjaurėjausi savimi. Ir savo tėvu. Jis gviešėsi visko, už ko tik užkliūdavo akys. Nepaisė, jog aš pakankamai didelis suprasti. Viena tarnaitė po kitos. O mano motina su tuo susitaikė. Vieną dieną jos neliko. Tada jis parsivežė mergiūkštę. Tu tebuvai vaikas, laipiojantis po medžius! Vestuvės. Rodės, prasmegsiu kiaurai žemės. Iš gėdos. Dėl jo, dėl savęs. Labiausiai dėl savęs. Tas vakaras prieš man išvykstant. Pavėsinėje. Maudynės duburyje. Nešiojausi tave visur. Visą gyvenimą.

— Ar pamiršai, koks buvai išsigandęs? Kaip tik čia. Naktį prieš tau išvykstant į Kopenhagą.

— Taip, buvau išsigandęs. Bailys! Turėjau tau papasakoti, kaip man ilgu.

— Buvai labai jaunas. Aš niekada nebuvau tokia jauna...

— Kai grįžau iš Kopenhagos... tu matei tik rusą. Suvokiau esąs Jakobo sūnus. Rusas tai įvardijo, pavadino mus pamote ir posūniu. Pameni?

— Taip.

— Matei tik rusą?

— Mačiau tik jį, — tarė ji ir įsikibo jam į plaštaką.

Saulė lipo dangumi šcherų link, mesdama ant jų šviesos pjautuvus.

— Jį ištiko baisi mirtis?

Ji nusisuko, tad jis nebeklausė.

Tada išgirdo jos balsą.