Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

— Kažkas apačioje sudaužė butelį, — pranešė Olaisenų tarnaitė, iškišusi galvą iš juodos skylės.

— Nušluok šukes į šoną, kad niekas nesusižeistų, — pasakė Bergljota.

Šeimininkai ir tarnai kartu vakarieniavo svetainėje. Reinsnese tai būdavo priimta tik per Kūčias. Bet apie tai niekas neužsiminė. Dabar nederėjo.

Nauji papročiai — ne vienintelės permainos Reinsnese. Nauja buvo ir tai, jog jie kartu, kad kažką įveiktų. Žengtų žingsnį toliau. Šįvakar būtinai reikėjo pakelti tostą už vasarą. Jaunimą. Ateitį.

Karna nusistebėjo pamačiusi, jog Vilfredas Olaisenas savo dėmesį skiria tiek Anai, tiek Hanai. Buvo koktu žiūrėti. Kaip jis palinksta prie Anos su ja kalbėdamas.

Benjaminas šįvakar džiaugėsi Pederio draugija. Jis užklupo save galvojant apie jį kaip apie berniuką. Betgi jis — suaugęs vyras.

Pederis jam pasiguodė nesupratęs vienos sąvokos Somerfelto knygoje apie laivų konstrukciją: centrum gravitatis.

Benjaminas paaiškino, jog čia tas pat kaip svorio centras. Laivuose tai, ko gero, taip pat svarbu. Pederis linktelėjo ir pasidomėjo, ar daktaras ką nors žinąs apie vandentalpos skalę.

Benjaminas prisipažino tiksliai nežinąs, bet galįs įsivaizduoti, jog tai kaip nors susiję su laivo matmenimis.

— Girdėjau, tau bus puikios sąlygos mokytis, taigi galėsi išsiaiškinti, — tarė jis.

— Georgernesas turbūt stato geriausius laivus šalyje, — įsiterpė Dina.

— Galvoju užsirašyti ir į vakarinę technikos mokyklą, — tarė Pederis ir kiek susidrovėjęs krenkštelėjo. Jis nebuvo pratęs prie tiek dėmesio.

Žalieji ilgakakliai praskaidrino nuotaiką. Ir kava su konjaku iš „Grand“ viešbučio. Su cigarais ir gėrimais jie liko valgomajame. Johanas nusijuokė, kad motušės Karenos klestėjimo dienomis nebūtų buvę įmanoma. Nusijuokė ir visi kiti.

Tarnaitės pasišalino į virtuvę ruoštis, o jaunimas ir Sara, pasiėmę pintines su taurėmis ir buteliais, nuėjo dar pakūrenti laužo.

Šešiese likę sėdėti prie atvirų langų, jie pasidžiaugė, jog Reinsnese labai apmažėję vabzdžių. Ne taip kaip anksčiau. Matyt, dėl to, jog nebėra gyvulių.

Nutraukdamas nejaukią tylą, kuri stojo apie tai prakalbus, Johanas kreipėsi į Benjaminą. Ar negalįs čia pagyventi vasarą ir rudenį? Sakė turįs kai ką parašyti.

Benjaminas svetingai skėstelėjo rankomis. Galima tik džiaugtis, jog kas nors gyvens senuosiuose trobesiuose.

Bet jam juk reikia, kas galėtų juo pasirūpinti. Vyras, pasak Vilfredo, negalįs išsiversti vienas.

Tačiau Johanas teigė, jog vyras, išgyvenęs prerijoje, nepražus ir Reinsnese. Kalbėdamas pažvelgė į Diną taip, jog Benjaminui kilo tam tikrų įtarimų.

Ana paprašė Johaną papasakoti, ką jis ruošiasi rašyti. Ir jis buvo stebėtinai šnekus. Lyginant su tais kartais, kai jie matėsi su juo Stranstede. Jis ketino rašyti apie savo išeivystę. Amerikoje. Papasakoti apie išeivių gyvenimą.

— Ir apie savo? — pasidomėjo Ana.

Taip, matyt, ir apie savo. Jis vėl pažiūrėjo į Diną.

— Ką gi, — iš pradžių pamanė, paskui ištarė Benjaminas.

— Tu anksti palikai namus? — paklausė Ana.

— Ne taip anksti kaip Benjaminas. Man buvo dvidešimt.

— Šioje draugijoje tik mudu su Hana esame gryni namisėdos, — įsiterpė Vilfredas.

Jie mandagiai pažvelgė į jį, bet neprieštaravo. Tai jį įžeidė. Privertė pasijusti pašaliniu. Tarsi jis neturėtų manyti, jog yra ko nors vertas.

— Užsienyje išmokslinti žmogų daug kainuoja.

— Bet dabar nauji laikai, Vilfredai, — atkirto Benjaminas.

Kreipėsi į jį vardu, lyg jie būtų sugėrovai. Arba dar blogiau —

lyg Vilfredas Olaisenas būtų jo bernas. Olaisenui nepatiko.

— Gerai tiems, kurie turi, kas už juos moka, — atšovė jis.

Pokalbis pakrypo pavojinga linkme. Hana neramiai pasimuistė. Pečiai tarsi išlindo pro suknelės rankoves. Kyšojo kaip maži aštrūs skydeliai.

-— Tu, Vilfredai, brolį išleidai į vidurinę mokyklą, — tarė Dina.

— Mano išsilavinimas man kainavo visą tėvo palikimą, — pasakė Johanas ir iškalbingai pažvelgė į Diną.

Ji sužaibavo akimis. Kol išsiaiškino jo žvilgsnio prasmę.

— Ar mieliau būtum likęs čia ir pavertęs Reinsnesą pavyzdiniu ūkiu? — pasiteiravo ji.

— Ne, aš nesu nei ūkininkas, nei prekybininkas. Matyti, kad mudu su Benjaminu giminės.

Benjaminas dirstelėjo į Diną. Ji buvo tokia pat rami, sėdėjo atsilošusi. Bet nieko nepasakė.

— Sako, sumanumas versle pasikartoja kas antra karta, — tarė Olaisenas, vėl pasijutęs svarbus.

Jis buvo vienintelis vyras, pasirišęs kaklaraištį. Ir susagstytu švarku, net po vakarienės.

— Taip, mes dar šį tą nuveiksime Stranstede, Olaisenai. Juk negalime dėti vilčių į tuos, kurie ateis po mūsų, — geraširdiškai tarė Dina ir per stalą palinko prie jo.

Vyriškis plykstelėjo. Iš gėdos? Ar dėkingumo?

Benjaminas matė, kad Hana sėdi kaip ant adatų.

— Būti įkūrėju brangiai atsieina. Visais atžvilgiais. Tik nedaugelis tai. supranta, — pridūrė Dina.

Ir stebuklas įvyko. Vilfredas Olaisenas patapšnojo Dinai ranką ir padėkojo. Taip, kaip dėkojama pavaldiniui, parodžiusiam kur kas daugiau supratimo ir nuovokos, nei iš jo buvo galima tikėtis.

— Turime pasistengti pritraukti prekybininkus, kad galėtume pastatyti dujų jėgainę. Stranstedas per tamsus. Žiemą neįžiūri net savo ištiestos rankos. Ir vaistinę! Apsileidimas, kad neturime vaistinės, ar ne taip, Olaisenai? — nuoširdžiai paklausė Dina.

Benjaminas apžiūrinėjo savo servetėlę. Kaip ji tai moka? Tvarko tą žmogų kaip šiltą vilną. Vien duodama jam pajusti, jog tiki jį galint padaryti stebuklą.

Nespėjus kitiems nė atitokti, jie jau buvo nereikalingi. Dina ir Olaisenas įsileido į kalbas apie Stranstedo plėtrą. Procesą, į kurį jie akivaizdžiai neketino įtraukti viršaičio.

Benjaminas užsidegė naują cigarą ir pripylė taures, rūkydamas virš galvų tiems, kuriems pylė. Žinojo, kad tai erzina Aną. Kartą jis pabandė įterpti praktinę pastabą apie planuojamą vaistinę. Tačiau akimirksniu suprato be reikalo prasižiojęs.

Hana nuėjo pažiūrėti vaikų. Ana ėmė tyliai šnekučiuotis su Johanu apie jo būsimą kūrinį.

Dabar Benjaminas liko pašalinis. Galiausiai jis atsiprašė, jog turi išeiti savu reikalu.

— Aš nusimanau tik apie skaičius ir muziką, — išgirdo sakant Diną ir trumpai nusijuokiant.

Ana nepažvelgė į jį išeinantį. Ji buvo pasinėrusi į Johano pasakojimą apie Mineapolį.

Jis iškart ją pamatė. Taigi tikriausiai apie tai mąstė? Žinojo, kur ji eina, kai nori pabūti viena. Ne į išimtininkų trobą. Ne, ant laiptų šalia įstiklintos verandos. Ji sėdėjo ir žvelgė įlankos pusėn. Nematoma nuo didžiojo namo.

Bet jis pas ją nėjo. Žengė skersai kiemą tvarto link.

Jaunimas šėlo ant paplūdimio akmenų. Vėl buvo įkūrę laužą. Kvepėjo derva ir degančiais dumbliais. Bergljota, Sara ir tarnaitės buvo kartu. Jie juokėsi ir dainuodami šoko kažin kokį ratelį.

Karnos balsas gerokai nustelbė kitus. Jis matė, kad ji labai laiminga! Dabar galėjo ir girdėti.

Jis užsilipo ant išvietės dangčio, kaip senais laikais, ir pažvelgė pro skylutę aukštai sienoje. Žinojo, kad iš ten galės matyti verandos laiptus. Turėjo palenkti sprandą ir susikūprinti.

Prisiminė, kaip reikėdavo pasistiebti, kad pamatytų ką nors daugiau nei dangumi plaukiančius debesis.

Ji sėdėjo ant apatinio laiptelio šonu į jį. Ją beveik visą uždengė laiptų turėklai. Suknelę iš mėlynomis gėlėmis marginto audinio. Jis matė ją tik žemiau kelių.