Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis

Jis paglostė jai ranką.

— Nebegaliu to žmogaus pakęsti. Rytoj išeinu į kalnus, — tvirtai pasakė jis.

— Bet ar negali paaiškinti?..

Jis ūmiai atsisėdo.

— Aš juk negaliu paaiškinti, kodėl jis toks, koks yra!

— Ar pyksti ant manęs, nes ši išvyka — mano idėja?

— Ne, mieloji, — pavargusiu balsu atsakė jis ir apklojo ją.

Ji vėl nusiklojo.

— Toks jausmas, kad mudu negalime... — prabilo ji.

— Ar nesupranti, kad man tas žmogus skersai gerklės stovi. Viską apjuodina. Viską! Tu norėjai tik gero. Johanas norėjo gero. Visi...

Kitą dieną vėl pasitaikė puikus oras. Benjaminas norėjo parodyti Pederiui ir Evertui žuvingų vietų. Jie apsirūpino paviržiu, kaviniu ir meškerėmis. Erzino Johaną kalbindami eiti kartu.

— Mums reikia žmogaus iš prerijų, kad galėtų būti mūsų vedlys, — pasakė Benjaminas.

Tačiau Johanas patenkintas atsakė, kad žuvingos vietos niekada jo nedominusios. Net jaunystėje. Jis norįs plaukti į jūrą pasiirstyti, bet ne žvejoti. Norįs pasiimti Diną pasimėgauti dykūnų gyvenimu.

— Bet pažadink Vilfredą! Tas vyrukas pilnas jėgų! — pasiūlė Johanas.

Padorumo dėlei reikėjo žmogų pažadinti. Bet Pederis grįžo iš išimtininkų trobos su žinia, jog Vilfredas žada su berniukais plaukti prie kyšulio žvejoti menkių.

— Visi išplaukia žvejoti, — pasakė Pederis, siųsdamas Karnai ilgesingus žvilgsnius.

— Nejaugi ir tu? — nepiktai paerzino Benjaminas.

— O ką aš? — droviai tarstelėjo Pederis ir atsiduso.

Ana prikalbino Karną iš ryto sutvarkyti drabužines ir tamsiąją palėpę. Pasigedusi poros daiktų.

Kai jos užsiėmė darbu, ji Karnai pasakė turinti pašnekėti su Vilfredu, kol vyrų nėra. Galbūt Karna galinti jai padėti, kad jie trumpam pasiliktų vieni ir neatrodytų keista?

— Ką tu jam sakysi?

— Tas atsitikimas vakar... jo elgesys su Hana.

Karnos akys ėmė lakstyti.

— Ne, nedaryk to! Vakar jis sugriebė Haną taip, tarsi... Supykęs jis gali ir ant tavęs pulti.

— Nesąmonė, — linksmai atkirto Ana.

Karna nuėjo į išimtininkų trobą paklausti Vilfredą, ar negalėtų padėti Anai perstumti dėžės, kuri stovi palėpėje. Ji norinti ją išvilkti į šviesą ir iškrauti. Prie žibalinės lempos labai sunku tai padaryti.

Vilfredas itin maloniai sutiko padėti. Kaipgi kitaip. Ana padėkojo dar jam nepalietus dėžės ir nusiuntė Karną pašildyti vandens.

Ji buvo atsiraičiusi suknelės rankoves, susivėlusiais plaukais. Skruostai švelniai paraudę. Susijaudinusi ji turėjo trumpam nusisukti nuo jo, kai jis užlipo į palėpę. Nors ir žinojo, ką sakys.

Vilfredui perstumti tokią dėžę buvo niekų darbas. Jis nuginė ją šalin, kai ji norėjo padėti, ir patenkintas atsikvėpė po gerai atlikto darbo.

Jie nulipo laiptais, ir ji, mažumą uždususi, tarė:

— Aš vaišinu portveinu. Visada turiu lašą portveino čia... salėje, paprastai ten sėdžiu ir mąstau. Senoje pintoje kėdėje prie lango.

Rodos, pasikarščiavo. Ar jis pastebėjo?

Vilfredas dvejodamas įėjo į salę. Nors visai nederėjo. Jie buvo vieni. Pernelyg privatu. Tačiau neišsidavė. Buvo ramus, laisvai šypsojosi. Paėmė taurę ir apsidairė. Gražus kambarys. Dar ir mansarda. Didelis. Čia, viršuje, būtų galima padaryti gyvenamuosius kambarius. Bet tada nebūtų dienos šviesos.

Kai jie išgirdo Karną vėl užlipant laiptais, Ana atidarė duris ir paprašė ją, nuėjus į palėpę, užpūsti lempą.

— Ir nukelk kibirą su vandeniu, išplausime apačioje. Taip bus geriau.

Tada ji uždarė duris ir atsisėdo prie jo.

— Tos senienos čia tikriausiai stovi nuo prieštvaninių laikų, — tarė jis ir nusipurtė dulkes.

— Mudviem su Karna labai patinka, — pasakė ji ir įpylė portveino. — Ačiū už pagalbą! — pridūrė ir kilstelėjo taurę.

— Nėra už ką!

Jis apdovanojo ją savo gražiausia šypsena.

Ji padėjo taurę akivaizdžiai susimąsčiusi.

— Ar galiu tave kai ko paklausti?

Jis pažvelgė nustebęs.

— Žinoma, juk mes kaip ir viena šeima, — tarė jis.

Ji palaukė.

— Tas atsitikimas vakar. Kad tu... kad tau nepatiko, jog Hana šoko ratelį. Ar tai principų, ar religijos klausimas?

Nors ir greitai sukosi mintys, jis nesurado tinkamo atsakymo į tokį tiesų klausimą.

Ji luktelėjo ir kalbėjo toliau:

— Jaunimas pasakojo, kad tu buvai, kaip čia pasakius, gana ūmus. Ar judu pykstatės? Žinoma, jei gali apie tai kalbėti. Jei nėra pernelyg skaudu. Turiu galvoje, visos santuokos turi savo...

Ji nutilo ir visa iškaitusi pažvelgė į jį.

Jis giliai įkvėpė. Dabar suprato, kokia buvo tikroji priežastis, dėl kurios jis pakviestas perstumti senos dėžės ir išgerti portveino. Pajuto nuostabą, nepatiklumą, smalsumą. Kada paskutinį kartą kas nors jį klausė, kaip jam einasi? Ar iš kokios neteisybės kyla jo pyktis? Ar ne angelas sėdi priešais jį?

Mintys sukosi žaibišku greičiu. Vakarykštis pažeminimas dabar gali būti suprastas. Jis buvo linkęs pamiršti, jog Ana yra to prakeikto Benjamino žmona. O gal kaip tik nepamiršo? Gal giliai po atsitiktinumų virtine slypi revanšo ilgesys? Gal pagaliau jam bus atlyginta už grasinimus jį sužlugdyti? Už tai, kad jis apgaudinėjamas? Už tai, kad nemylimas?

Geriau pasvarsčius, juk neteisinga, kad visa tai turi slėgti jį vieną?

Jis tarsi sugniužo jos akyse. Ne kaip vargšas. Bet kaip įskaudintas vyras. Gilūs atodūsiai. Raukšlės apie burną. Akys, iš pradžių vengusios tiesaus žvilgsnio, netrukus įsmigo į ją su neslepiamu skausmu ir sąžiningumu.

Jis prisipažino. Kartais praranda savitvardą. Ir pats sau priekaištauja. Ypač dažnai pastaraisiais metais. Po to, kai sužinojo tiesą. Apie Haną...

Daugiau jis nesakė. Viskas tiksliai pamatuota. Nereikia pulti strimgalviais. Verčiau atsisėsti, apkabinti rankomis galvą. Jis neturįs pamiršti, kaip ją įskaudins šis pokalbis.

— Hana? — sušnabždėjo ji.

— Jeigu tu žinotum... tiesą, — tyliai ištarė jis ir papurtė galvą.

Suglumusi Ana paklausė, kas yra tiesa. O tada jis juk turėjo

jai pasakyti. Ne viską iš karto. Ne. Žodis po žodžio. Kiek ji klausė. Jokiu būdu ne daugiau, nei pati norėjo sužinoti.

— Ne, negaliu sakyti. Daug kartų kilo pagunda. Kartą, kai užklupau juos drauge, išrėžiau jiems: „Aš nueisiu pas Aną!“ Bet taip ir nenuėjau... Negalima žlugdyti nekaltybės...

— Vilfredai! Ko, tavo nuomone, aš neturiu žinoti?

Kai jis pažvelgė į ją, jam pasirodė, kad ji vis tiek žiūri į jį kiek iš aukšto. Lyg netikėtų juo. Jis užsigavo.

Tačiau jis ramiai pradėjo pasakoti apie tai, jog Grenelvų šeima bandžiusi jį sužlugdyti ekonomiškai ir išskirti su Pederiu. Jie išgyvenę sunkią vaikystę ir turi tik vienas kitą. Jam skaudu, kad jie nuteikė Pederį prieš jį. Jis viską bandė daryti brolio labui...

Olaisenas nutilo ir pažvelgė į ją.

— O apie Haną? — paklausė ji.

— Iš tavo balso girdžiu, kad žinai ir tu. Visi turbūt apie tai kalba. Apie neištikimybę. Trunkančią daugelį metų...

Ana sužinojo, kad jauniausias sūnus, kurio jis taip laukė ir kuriuo rūpinosi nuo tada, kai dar buvo motinos įsčiose, kad tas sūnus veikiausiai ne jo...

— Bet, mielas Vilfredai, tu turbūt klysti, — išblyškusi tarė Ana ir sugniaužė rankas. Trynė jas vieną į kitą, lyg gindamasi nuo šalčio.

Jis papurtė galvą. Ar ji nematanti, kad tas berniukas nepanašus į jį? Toks juodbruvas! O kiti trys...

— Negalima taip manyti apie Haną. Nepasitikėdamas artimiausiais žmonėmis, prarasi save.